Baltų Atlantida

Bet gi net tokiomis sąlygomis Lietuvoje yra nemažai turtuolių, kurie negali skųstis mažomis pajamomis. Turbūt, jie ir yra  tie, - visiems kitiems trūkstamų pinigų valdovai?

    R.J.     Net ir ypatingo skurdo sąlygomis kiekvienoje šalyje yra ir bus gana turtingų žmonių. Tą dar 17 am. pastebėjo mano ankščiau minėtas italų matematikas – statistikas Alfredo  Pareto, suformulavęs  80/20 dėsnį. Jis nuodugniai ištyręs, kas valdo turtus Europos valstybėse, pastebėjo, kad net praūžus visuomeninėms katastrofoms: karams, revoliucijoms, ligų epidemijoms, kiekvienoje šalyje po 5 – 10 santykines ramybes metų, nusistovi gana stabilus santykis: 80% visų  šalies  turtų pereina į 20 % šalies gyventojų nuosavybę. O likusieji 20% šalies turtų daugmaž  tolygiai pasiskirsto tarp 80% likusių šalies gyventojų masės.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

    Net jeigu perversmų, revoliucijų ar karų metu įvyksta tų turtų persiskirstymas, tai ,aišku, pradžioje sudrumsčiamas tas 80/20 santykis, bet po 5 – 10 metų jis vėl atsistato.
    Tai tarsi – visuomenės gyvenimo norma. todėl negalima jos vadinti absoliučia blogybe. Mano galva, blogybė prasideda tada, kai šis santykis nukrypsta į didesnės koncentracijos sritį. Kai pagrindiniai šalies turtai 80% - 90%  ir  net 95%  pereina   į 10% ar net mažesnės visuomenės dalies rankas.
    Lietuvoje šiuo metu tokios tendencijos ryškėja. Apie tai liudija socialinių apklausų rezultatai bylojantys kad tik  5 – 7% šalies gyventojų tvirtina, kad jų gyvenimas  stabiliai gerėja. Tai pavojingas oligarchijos požymis.
    Visose valstybėse, kuriose yra ženklūs nukrypimai nuo Pareto dėsnio, kyla įvairios nepageidaujamos pasekmės. Kai faktinis santykis  yra mažas pvz. 50/50 ir mažiau, šalyje vyrauja lėtas ekonominis augimas, stagnacija, depresija. Kai šis santykis auga – 90/10 ar 95/5,  kyla socialinė įtampa, auga masių nepasitenkinimas, pasireiškiantis įvairiais agresijos aktais: streikais, riaušėmis, revoliucijomis, perversmais.

     Iš to ką Jūs pasakėte kyla du klausimai:
    1. Kas kaltas, kad Pareto rodiklis Lietuvoje   rodo didėjančios koncentracijos tendencijas?
    2. Ką daryti, kad grėsmingoji koncentracija, imtų mažėti ir turtingai gyvenančių Lietuvoje skaičius imtų sparčiai didėti?

    R.J. Dėl kaltųjų įvardinimo, - tai yra nemažai „sąmokslo teorijų“ variantų. Populiariausia iš jų, tai „pasaulio turtuolių sąmokslas“. Pasak šio sąmokslo demaskuotojų, keli šimtai turtingiausių pasaulio šeimų, valdančių bankus, energetinių žaliavų versloves, formuojančių marionetines valstybių vyriausybes, valdo pasaulio turtus taip, kad nuo visų pasaulyje dirbančiųjų žmonių dalis jų sukurtos pridėtinės vertės, visokiausiais būdais teka į turtingiausių šeimų sąskaitas. Ankstesnėse epochose tie pasaulio turtingieji masėms pavergti naudojo priespaudos priemones bei materialųjį kapitalą: žemę, fabrikus, pinigus. Dabar jie veikia įmantriau: panaudoja absoliutų masių finansinį neišprusimą  bei ypatingai neefektyvią darbinių veiklų vadybos kompetenciją.
    Aš nesu šios “ turtingųjų sąmokslo teorijos“ šalininkas, tačiau dalis tiesos jų propaguotojų žodžiuose - yra.
    Ir Jūs, ir daugelis mūsų klausytojų tam pritars, paieškoję atsakymų į šiuos klausimus:
1.    Kodėl ne tik mokyklose, bet ir universitetuose nemokoma, kaip efektyviai valdyti savo nuosavus pinigus taip, kad kiekvienam jų netrūktų.
2.    Kodėl mokyklose ruošiami tik įvairių kategorijų specialistai, įvairiausių funkcijų vykdytojai, kurie įnirtingai ieškos samdomojo darbo?
Kitais žodžiais tariant, kodėl švietimo sistema atkakliai ir daug ruošdama  „darbgavių“ – visai neruošia jų darbdavių? Negi darbdavių ugdymas ir formavimas  paliekamas vien turtingųjų privilegijai?
    
    Tai kaip reikėtų taisyti šią netinkamą padėtį Lietuvoje?

    R.J. Kol žmonės patys nesupras, kad nūdienos žmogui ir visai mūsų visuomenei yra svabiausios dvi kompetencijos:
    1.Sukurti ir plėtoti kuo daugiau efektyvių darbo vietų, generuojančių pridėtinę vertę.
    2.Ženkliai pakelti visų mūsų žmonių finansinį išprusimą tiek, kad jokie turtingieji nesugebėtų iš mūsų išvilioti, nureketuoti ar kitaip atimti mūsų pinigus, tol kiekvieno mūsų gyvenimo kokybė realiai negerės, o tik blogės.

 Tačiau negi nėra jokio išsigelbėjimo iš tokios padėties?

R. N.     Išsigelbėjimas yra galimas iš bet kokios ,net pačios sunkiausios padėties. Tai nėra paprasta, bet, kartoju – įmanoma.
    Tam, anot nekartą anksčiau cituotam Aristoteliui, būtina atlikti teisingus veiksmus su savo pajamom ir išlaidom, nuosekliai ir atkakliai kopiant pereitame mūsų pokalbyje  aptartomis finansinių veiksmų pakopomis.
    Priminsiu, kad pirmoji pakopa – tai tvirtas, valingas  išlaidų valdymas, nuolat formuojant atsargų likutį.
    Daugelis žmonių puola tvirtinti, kad tai – neįmanoma. Esą, gaunamų pinigų neužtenka net būtiniausiems poreikiams patenkinti.
    Taip, dalis taip kalbančių yra teisūs. Tačiau  - tik labai maža dalis.
    Tai aš tvirtinu dėl dviejų priežasčių:
1.    bet kokią pajamų – išlaidų situaciją po kurio laiko ima atitikti adekvatus  gyvenimo lygis. Geresnis ar prastesnis, priklausomai nuo pajamų, ribojančių išlaidas pragyvenimui. Bėda tokioje padėtyje gyvenantiems žmonėms yra tai, kad išleidžiami visi pinigai, kas gauta ir turima. Nepanaudojant nei proto nei valios sutaupyti bet 5 – 10% iš tų gaunamų pinigų.
2.        ir antroji, minimaliems egzistenciniams poreikiams patenkinti vienam žmogui Lietuvoje pakaktų  mažiau, nei paprastai jie išleidžia, -150 – 500 litų per mėnesį, priklausomai, kur jis gyvena: kaime ar mieste.
    Kadangi su tokias  mažomis pajamomis Lietuvoje skriaudžiami tik mažuma gyventojų, tad visi kiti turi objektyvias galimybes bet kiek sumažinti išlaidas ir kaupti minimalias atsargas.

Laidoje dalyvavo ir į klausimus atsakė: Rimvydas Jasinavičius
MRU profesorius, Dr., verslininkas – investitorius, LPK Garbės prezidentas,
Vilniaus miesto ir apskrities verslininkų-darbdavių konfederacijos prezidentas