Baltų Atlantida

Kodėl kainos Lietuvoje Europietiškos, o atlyginimai-lietuviški?

Lietuvoje drabužių ir avalynės kainos viršija ES vidurkį.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Duona ir pieno produktai Lietuvoje brangsta bene greičiausiai Europos Sąjungoje (ES). Tai rodo antradienį viešai paskelbtas „Swedbank“ analitikų atliktas tyrimas.Drabužių ir avalynės prekių kainos Lietuvoje 7 proc. viršija ES vidurkį, o tikėtina to priežastis - didesni prekybininkų antkainiai. Vis delto Lietuva gali „pasigirti" palyginti pigiomis komunalinėmis paslaugomis.
 Šių metų gegužės mėnesį metinė infliacija Lietuvoje pasiekė 5 procentus. Tai aukščiausias lygis per paskutinius dvejus metus, tačiau Lietuvos kainų augimas kaimyninių šalių kontekste nėra išskirtinis – Latvijoje infliacija tokia pati, o Estijoje siekia 5,4 procento. Lietuva neišsiskiria ir iš kitų šio regiono šalių: Lenkijos, Vengrijos, Slovakijos, kur kainos kyla panašiu tempu. Pagrindinis kainų augimo veiksnys yra visame pasaulyje brangstantys gamtiniai ištekliai ir žaliavos. Tačiau globalios tendencijos paaiškina tik dalį infliacijos, detalesnė analizė rodo, kad kai kurių produktų brangimas yra nesusijęs su sąnaudų augimu.
Galima išskirti keturias pagrindines priežastis, dėl kurių infliacijos tendencijos yra itin aktualios Lietuvai. Pirma, sąnaudų ir kainų augimas yra tiesiogiai susijęs su šalies konkurencingumu.  Kainoms augant sparčiau nei kaimyninėse šalyse, silpnėja eksportuotojų gebėjimas konkuruoti su užsienio gamintojais. Antra, kainų augimas dažniausiai neigiamai paveikia neturtingiausius namų ūkius ir iškelia socialinės sanglaudos problemas. Trečia, sparčiai didėjančios kainos signalizuoja apie galimą ekonomikos disbalansą ir didesnes ekonomines problemas ateityje.

Kai kurių maisto produktų kainos Lietuvoje kyla gerokai sparčiau nei Europos Sąjungoje (ES). Prekybininkai tai aiškina brangstančia žaliava ir padidėjusia maisto prekių paklausa Europoje. Tuo metu rinkos tyrimai rodo, kad prekybos tinklai, didindami kai kurių maisto prekių kainas, bando kompensuoti kitus savo nuostolius.

ES statistikos agentūros Eurostat duomenimis, praėjusiais metais kai kurie maisto produktai Lietuvoje, palyginti su kitomis ES valstybėmis, vidutiniškai brango gerokai daugiau. Pavyzdžiui, pieno, sūrio ir kiaušinių produktų kainos Lietuvoje pakilo 10 proc., ES - tik 1,4 proc., aliejaus ir riebalų Lietuvoje - 14,6 proc., ES - 2,6 proc., vaisių Lietuvoje - 13,8 proc., ES - 4,8 proc., daržovių Lietuvoje - 26,8 proc., ES - 11,2 proc., duonos ir grūdų produktų Lietuvoje - 6,3 proc., ES - 2,1 procento.

UAB "Rimi Lietuva" atstovė ryšiams su visuomene Jovita Bagdonaitė LŽ teigė, jog kainų skirtumą lėmė būtiniausių produktų trūkumas ir padidėjusi paklausa daugelyje Europos šalių. "Skiriasi ir ES bei Lietuvos rinka. Pavyzdžiui, daugumą vaisių turime importuoti, o tokias daržoves kaip bulves, morkas ir kitas mūsų augintojai aktyviai eksportuoja į Rusijos rinką. Ten jų poreikis šiemet kaip niekada didelis, tad kaina kyla ir mūsų rinkoje", - aiškino J.Bagdonaitė.

UAB "Norfos mažmena" atstovo spaudai Dariaus Ryliškio nuomone, kainų skirtumą ES ir Lietuvoje galėjo lemti tai, kad maisto prekės mūsų šalyje buvo pigesnės ir per tam tikrą laiką išsilygino. "Mat Europa pritrūko kai kurių produktų, ypač pieno ir grūdų. Mūsų ūkininkams atsivėrė galimybė parduoti juos Europoje didesnėmis kainomis. Suprantama, gamintojams teko žaliavą iš ūkininkų pirkti brangiau. Dėl to kainos padidėjo ir prekybos tinkluose", - dėstė D.Ryliškis.

Panašiai aiškino ir IKI prekybos tinklą valdančios UAB "Palink" Komunikacijos skyriaus vadovas Valdas Lopeta. "Praėjusiais metais kai kurių produktų kainos didėjo, nes juos pabrangino tiekėjai. Pagrindinės jų minėtos priežastys buvo brangstančios žaliavos arba, kaip grikių atveju, produkcijos trūkumas rinkoje", - teigė V.Lopeta.

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) Produktų rinkotyros skyriaus vedėjo Alberto Gapšio manymu, netolygų kainų didėjimą Lietuvoje ir ES galėjo lemti ir subjektyvios priežastys. Mokslininko žiniomis, 2010-ųjų grūdų derlius Lietuvoje beveik nesiskyrė nuo 2007-2008 metų, gyvulių pernai paskersta 9 proc. daugiau, žaliavinio pieno supirkta vos 2 proc. mažiau. Pokyčiai ryškesni tik 2010 metų paskutinį ketvirtį, kai žemės ūkio produktų supirkimo kainos buvo 23 proc. didesnės nei prieš metus: net 45 proc. pakilo augalininkystės produktų kainos, daržovių - 50 proc., bulvių - 68 proc., vaisių - 2,5 karto. "Žaliavų bazė nedaug skiriasi nuo ankstesnių metų (grūdų derlius pernai buvo vos 5-7 proc. mažesnis), tačiau dėl pasaulio rinkų pokyčių, visų pirma padidėjusio vartojimo, ketvirtąjį ketvirtį padidėjo supirkimo kainos. Jos turėjo įtakos maisto kainoms mažmeninėje prekyboje", - kalbėjo A.Gapšys.

Vis dėlto mokslininkas įtaria, kad Lietuvos prekybininkai ir perdirbėjai brangina produktus ne vien dėl objektyvių priežasčių. "2007 metų pabaigoje - 2008-ųjų pradžioje, kai buvo didžiausios kviečių supirkimo kainos, juoda duona kainavo maždaug 3,9 lito už kilogramą. Dabar, kai žaliavos supirkimo kainos pakilo į tą patį lygį kaip 2008 pradžioje, kilogramas juodos duonos kainuoja jau 5,6 lito. Taigi grūdų supirkimo kainos - tos pačios, o duona gerokai brangesnė", - nurodė pavyzdį mokslininkas.

A.Gapšys priminė, kad duonos kainos struktūroje gerokai padidėjo kepyklų ir prekybininkų dalis. "Būtent šios grandys, mano nuomone, lemia neobjektyvų duonos brangimą", - pabrėžė LAEI Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas.

A.Gapšys nesutinka su dažnai pateikiamu argumentu, kad duona turėtų brangti dėl didėjančių grūdų supirkimo kainų: duonos kainoje jų dalis sudaro tik apie 10 proc., todėl grūdams pabrangus dvigubai, duonos kaina galėjo pakilti ne daugiau kaip 5 procentais. "Dangstydamiesi grūdų supirkimo kainų didėjimu kepėjai ir prekybininkai stengiasi pataisyti savo ekonominę padėtį, - mano A.Gapšys. - Kita vertus, taikydami procentinius antkainius prekybininkai automatiškai didina duonos kainas, kai šias pakelia kepėjai, nors tada jie būna niekuo dėti."

Mokslininkas atkreipė dėmesį, kad kritus grūdų supirkimo kainai Lietuvos prekybininkai ir kepėjai duonos gaminių dažniausiai neatpigina. "Tuo metu žemdirbiai, atsižvelgdami į Europos rinką, paisydami pasiūlos ir paklausos dėsnių, praktiškai neturi galimybių laisvai manipuliuoti kainomis. Tai dar kartą įrodo, kad Lietuvoje ne tik prekyboje yra oligopolinė struktūra, trūksta konkurencijos, bet ir gamyboje, pavyzdžiui, duonos gamybos sektoriuje kainas diktuoja keturios stambios kepyklos. O mažosios seka iš paskos. Todėl maisto produktų kainos Lietuvoje svyruoja daug mažiau nei žaliavos kainos, nors dažniausiai girdime, kad kainą lemia būtent žaliava. Tiesos čia vos vienas procentas", - neslėpė A.Gapšys.