Baltų Atlantida

Beje, paaiškinkime mūsų klausytojams, kodėl sakoma, kad šiuo metu finansų rinkose įsigali „meškos“ ?

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Ar tai reiškia, amerikiečiams baigiasi „katino  dienos“, kai besaikis vartojimas praras realius šaltinius?

R.J. Gal dar mažai kas pačioje Amerikoje tai pajuto, bet esminių pokyčių jų gyvenime būtinybė jau subrendo. Tai labai rimtas įspėjimas visam Vakarų pasauliui.
    Visiems būtina įsisąmoninti, kad
1.    Ilgalaikis gyvenimas skolon,
2.    Besaikis vartojimas neužsidirbto,
3.    Turtėjimas kitų neišprusimo ir išnaudojimo sąskaita,
4.    Darbo rezultatų perskirstymas formalių požymių, o ne paties darbo rezultatyvumo pagrindu
    anksčiau ar vėliau atveda prie didelių krizių.
    Tos krizės yra dėsningas ekonominės sistemos evoliucijos įrankis. Jos priverčia išmirti visus netinkamos ekonomikos  darinius, imitacines schemas bei derivatyvus. Skaudžiausia yra tai, kad tos krizės savo verpetuose paskandina daugelį naivių, finansiškai neišprususių ir tiesiogiai nekaltų dėl krizių sukėlimo, žmonių ir jų įmonių.

 Bet gi kalbant apie Ameriką, tai beveik pusšimtį metų po antrojo pasaulinio karo, jos nepurtė jokios krizės. Tai kodėl pastaroji pasielgė kitaip?

    R.J. Aišku tam buvo savos priežastys.
    Pirmiausiai, šeštajame ir septintajame pereito amžiaus dešimtmečiuose JAV ženkliai padidėjo darbo vietų „beibybumerių“ ir imigrantų sąskaita. Papildomai atsiradusios darbo vietos, naudojančios naująsias kompiuterines technologijas, kurį laiką skatino veržlų šalies ekonomikos augimą. Tačiau šio amžiaus pradžioje tie ekonomikos augimo šaltiniai išseko, o vidinis vartojimas, priešingai, -  tik didėjo.

 Bet tas vartojimas buvo galimas tik kitų sąskaita. Kas gi tie kiti, kurie ilgą laiką maitino Ameriką ?

    R.J. Tai  - Tolimųjų rytų šalys. Pradžioje tai buvo Japonija, po to – Pietų Korėja, o dabar Kinija. Šių šalių pigi eksportinė produkcija išlepino Amerikos pirkėjus. Daugelį iš tų šalių užplūdusių prekių amerikiečiai galėjo nusipirkti pigiai ir ... skolon.
    Tenka pabrėžti, kad nūdienos ekonomika Amerikoje nesugriūva  todėl, kad ją įvairiais būdais remia Kinija.
    Kinai, priešingai nei amerikiečiai, labai daug ir įtemptai dirba, už palyginti žemą atlyginimą (kelis kartus mažesnį nei JAV).
     Kitą vertus jie labai taupūs. Gyventojų santaupos šiuo metu sudaro 45 proc. BVP, o kinų įmonių atsargos – dar didesnės. Pastaruoju metu piniginiai ištekliai galingu srautu teka iš Kinijos į visą pasaulį, daugiausiai į JAV. Jos nacionalinė valiuta – juanis – tvirčiausia pasaulyje.
     Kasmet Kinijos užsienio prekybos saldo viršija ketvirtadalį trilijono dolerių. Vien tik 2007 m. JAV iš Kinijos pasiskolino 800 milijardus dolerių. Taigi Kinija faktiškai tapo JAV kreditų banku.
    Sakoma, beveik visas pastarųjų metų Amerikos valstybės išleidžiamas obligacijas superka Kinija.
    Tokiu būdu pasaulyje atsirado neformalus konglomeratas, vadinamas Kimerika.  Jam priklauso   10% Žemės sausumos, ketvirtis jos gyventojų, trečdalis pasaulio turtų, pusė pastarojo dešimtmečio ekonominio augimo produkto.
    Todėl tenka konstatuoti, kad šiandien netik JAV, bet ir viso pasaulio ekonomikos perspektyvos – Kinijos rankose.

 Kodėl taip nutiko? Negi Vakarų pasauliui gresia saulėlydis?

R. J.   Mano galva, tokių metamorfozių šaknys glūdi visuomenės ir jos vadovų mąstymo principuose. Jei tie principai atitinka objektyvius gyvenimo dėsnius, tai ir gyvenimas pagal juos atneša gerų, teigiamų rezultatų, jei ne  - krizės neišvengiamos.
    Ir vėl tenka pakartoti jau ankstesniuose  mūsų pokalbiuose išsakytas tiesas: efektyvus mąstymas, harmoningas visuomenės narių bendravimas ir produktyvus jų darbas gali pagerinti mūsų visų gyvenimą.
    Mokykimės to, visi     atlikime daugiau teisingų veiksmų ir tik taip pagerinsime mūsų gyvenimą.
 Na mūsų pokalbių pabaigai pasakykime ką nors gero, linksmo mūsų klausytojams.

    R. J. Geriausias patarimas, kurį galime pasakyti mūsų žmonės yra nuoga tiesa: gelbėjimasis  - mūsų pačių rankose.
    Visų mūsų , ir net didesnės mūsų dalies išlaikyti, mūsų problemų išspręsti niekas realiai neįstengs, nei valdžia, nei paskolos, nei pagalbos fondai.
    Ir šiandien visiems mums aktualus Aristotelio suformuluotas Pažangos dėsnis:  „Tik teisingi veiksmai gali pagerinti mūsų padėtį“ .
    Tie teisingi veiksmai privalo būti visur: ir mąstyme, ir planavime, ir pasiruošime, ir darbuose, ir atsakomybėje.
    Mokykimės. Mokykimės iš teigiamų pavyzdžių, iš svetimų ir savų klaidų. Nekartokim jų. Nepermeskime savo pareigos kitiems.
    Lietuvių darbštumas, taupumas ir nesavanaudiškumas sudaro mums tam tikrą konkurencinį pranašumą. Pasinaudokime juo, kol dar nevėlu.
    Visus norinčius tame procese dalyvauti kviečiu dažniau apsilankyti mano svetainėje
        www.RimvydasJasinavicius.lt

Laidoje dalyvavo ir į klausimus atsakė: Rimvydas Jasinavičius
MRU profesorius, Dr., verslininkas – investitorius, LPK Garbės prezidentas,
Vilniaus miesto ir apskrities verslininkų-darbdavių konfederacijos prezidentas  

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

RIETAVO TREČIOJO AMŽIAUS UNIVERSITETAS

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime 2004-06-14 d Nr. 737 dėl „Nacionalinės gyventojų senėjimo strategijos“ pažymėta, kad „didėjanti žmonių gyvenimo trukmė – didelis laimėjimas, bet į šį reiškinį būtina atsižvelgti formuojant būsimą ekonominę, socialinę ir užimtumo politiką. Senėjimo problema turi būti sprendžiama ne tik specialiomis, bet ir padėsiančiomis sukurti visuomenę įvairaus amžiaus žmonėms priemonėmis, kurios didintų kartų solidarumą.“

Pagyvenusių žmonių skaičiaus ir lyginamojo svorio iš bendro gyventojų skaičiaus augimo tendencijos rodo, kad ateityje didelę dalį mūsų visuomenės sudarys pagyvenę ir seni žmonės. Todėl tiek bendrą šalies gyvenimo lygį, tiek mūsų gyvenamos aplinkos mikroklimatą, pagaliau visuomenės stabilumą smarkiai paveiks šios visuomenės grupės gerovę. Norint pasiekti jų gerove būtina užtikrinti pagyvenusiems žmonėms pakankamą pajamų lygį, užimtumą pagal galimybes ir poreikius, stiprinti ir palaikyti jų savarankiškumą, dalyvavimą viešame gyvenime bei sudaryti galimybes gauti reikalingas paslaugas ir pagalbą. Šiuolaikinėje visuomenėje pagyvenusių žmonių gerovę  yra neatsiejama, sudedamoji bendros mūsų visuomenės gerovės dalis, ir jos kūrimas turi remtis lygių galimybių ir nediskriminavimo dėl amžiaus principais.

Įvairių tautų žymių asmenybių gyvenimiškos istorijos ar tautų legendos atskleidžia tai, kaip jaunoji karta rengė sąmokslus ir žudė savo gimdytojus, pagyvenusius ar senus žmones kaip kliūtį kelyje į valdžią ir turtą. Kaip varguoliai savo nukaršusius tėvus rogėmis vežė į mišką ir palikdavo ten mirti arba nustumdavo nuo kalno į prarają. Arba atvirkščiai, kaip įvairių tautų ar genčių senoliai buvo gerbiami ir karšinami kaip žyniai, išminties ir gyvenimo patirties mokytojai.

Kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės turėtų tikėtis naujų pokyčių, kurti ateities pokyčių vizijas. Tikėjimas, svajonės, pokyčių laukimas teigiamai veikia žmogaus sveikatą, psichiką. Gyvenimo pabaigos nereikėtų laukti ant krosnies ar supamojoje kėdėje prie televizoriaus, palaimingai liaupsinant pensinę ramybę. Turėtume visuomenėje diegti naują vertybių sistemą: ne galia ir valdžia, ne pinigai ir karjera lemia žmogaus asmenybės vertę, o harmoningi žmonių santykiai, pasitikėjimas žmogumi ir pagarba žmogui.

Senjorams puiki galimybė realizuoti savo aktyvesnio gyvenimo siekius yra trečiojo amžiaus universitetas. Trečiojo amžiaus universitetas yra ta vieta, kur pagyvenęs žmogus atgauna savo "aš", suranda įdomų užsiėmimą, tobulėja, mokosi, įsigyja naujų draugų. Visi šie elementai gerina žmonių gyvenimo kokybę, atstato viltį, kad esame reikalingi vieni kitiems ir bendruomenei.

Trečiojo amžiaus universitetas – savarankiška, nesiekianti pelno visuomeninė organizacija, vienijanti pagyvenusius asmenis, savo veikla užtikrinanti vyresnio amžiaus žmonių geresnę socialinę integraciją į visuomenę, skatinanti jų produktyvų ir turiningą gyvenimą, palaikant jų darbingumą, fizinį aktyvumą, kelianti žinių ir kultūros lygį. Rietave yra nemažai brandaus amžiaus žmonių, kurie pasitraukė iš darbinės veiklos, tačiau jie gabūs, energingi ir nenori užsidaryti namuose, bet gyventi įdomesnį, prasmingą gyvenimą. Daugelis iš Rietavo senjorų anksčiau dirbo įvairiuose darbuose – tai švietimo, medicinos, kultūros, prekybos darbuotojai bei dirbę žemės ūkyje. Laikmečio eigoje pasikeitė ankstesnės veiklos struktūros, į naujus darbo barus atėjo jaunimas. Tačiau kokio amžiaus būtų kiekvienas žmogus, jam svarbu savęs suvokimas, bendravimas, pripažinimas, saviraiška. Į Rietavo trečiojo amžiaus universitetą įsijungė dalis net darbingo amžiaus žmonių, kurie jaučiasi vieniši, trūksta psichologinės paramos, bendravimo. Garbaus amžiaus sulaukę senjorai, čia studijuodami, turi galimybę gilinti žinias, mokytis, susitikti su bendraamžiais ir kolegomis, praleisti laisvalaikį.

Rietavo trečiojo amžiaus universitetas – puiki vieta ne tik gilinti senas ar pasisemti naujų žinių, bet ir bendrauti, pasidalyti su kitais savo sukauptomis žiniomis ir patirtimi. Rietavo TAU veikia visuomeniniais pagrindais, dėstytojų savanorių geranoriškumu, nes veiklos lėšos labai menkos, pakviesti lektoriai dirba labdaros principu. Esame dėkingi Žemaitijos kolegijai, kuri įrengė kabinetą, išskyrė auditoriją užsiėmimams.. Šiek tiek paramos gauname iš Rietavo savivaldybės, o kuriant dainininkų sceninį įvaizdį parėmė UAB „Lagūna“ bei UAB „Sauslaukio statyba“. Turime vilčių, kad ateityje atsiras ir daugiau verslininkų, kurie parems mus, planuojama ieškoti paramos įvairiuose fonduose. Jei turėtume lėšų, galėtumėme vykdyti turiningesnes studijų programas, organizuoti pažintines keliones, kviestis įdomesnių lektorių.
Mūsų vizija –visokeriopai remti pagyvenusio amžiaus žmonių geresnę socialinę integraciją į visuomenę, ugdyti, tirti ir propaguoti pagyvenusių žmonių kultūrinę ir visuomeninę patirtį, skatinti bendradarbiavimą tarp kartų.
Trečiojo amžiaus universiteto misija:

 • mažinti vyresnio amžiaus žmonių socialinę atskirtį, skatinti efektyvų, produktyvų ir turiningą gyvenimą, palaikyti darbingumą, fizinį aktyvumą, kelti žinių bei kultūros lygį.
• skatinti tarpusavio bendravimą ir bendradarbiavimą bei sudaryti sąlygas saviraiškai bei patirties sklaidai.
• ugdyti gebėjimą bendrauti tarp kartų, siekiant gyvenimo darnos, pagyvenusio žmogaus ir aplinkos harmonijos.
• sukurti sąlygas gerai emocinei būsenai bei palaikančiai atmosferai, kur individas ir jį supanti aplinka taptų pagrindiniais tobulėjimo proceso elementais.
• bendradarbiauti su Lietuvos Trečiojo amžiaus universitetais bei užsienio šalių giminingomis visuomeninėmis organizacijomis.

Rietavo trečiojo amžiaus universiteto veiklos uždaviniai yra šie:

•    sudaryti galimybę vyresniojo amžiaus žmonėms įgyti žinių, kurių jiems reikia arba reikės ateityje;
•    teikiamų medicinos žinių pagrindu padėti žmonėms būti fiziškai aktyviems ir darbingiems bei išvengti jų amžiui būdingų ligų;
•    organizuoti paskaitas, konferencijas, seminarus, susitikimus su Lietuvos ir užsienio šalių specialistais, visuomenės veikėjais, gydytojais;
•    organizuoti išvykas ir keliones, laisvalaikio renginius, skatinančius vyresnio amžiaus žmonių aktyvumą ir bendravimą, kaip priešpriešą pasyvumui, vienatvei ir susvetimėjimui;
•    palaikyti ryšius su vietos savivaldos institucijomis ir atitinkamomis visuomeninėmis organizacijomis.

Rietaviškiai į trečiojo amžiaus universitetą kvietė visus, kurie aktyvūs, nori veiklos, nėra nusivylę gyvenimu ir atvirkščiai, kvietė ir tuos, kurie jaučiasi vieniši, visų pamiršti, kurie dėl įvairių valstybės istorinių peripetijų – karas, tremtis, pokaris - neturėjo galimybių siekti mokslų arba gilinti žinias tose srityse, kuriose norėjo. Kvietė ir tuos, kurie visą gyvenimą kaupė tam tikrų sričių žinias, o dabar norėtų savo patirtimi ir žinojimu pasidalinti su kitais. Dauguma mūsų studentų (apie 72 proc.) – Rietavo miesto gyventojai, o 28 procentai – iš aplinkinių kaimų. Didžioji dalis – vieniši, norintys bendrauti žmonės. 53 proc. Rietavo trečiojo amžiaus universiteto studentų turi aukštąjį išsilavinimą, daugiau kaip 40 proc. – aukštesnįjį išsilavinimą, kiti su viduriniu išsilavinimu. Trečiojo amžiaus universiteto veiklos programose visi randa savo vietą neatsižvelgiant nei į gyvenamąją vietą, nei į išsilavinimą.

Senatvė – tai natūrali gyvenimo pabaiga, tačiau tai, kada žmogų galima pavadinti pagyvenusiu, senyvu ar senu, priklauso nuo socialinės situacijos, nuo kultūros, galų gale nuo paties žmogaus motyvacijos. Kol dvasia išlaiko pusiausvyrą ir jėgą, žmogus išlieka sveikas ir fiziškai, sveikatos nebelieka tik tada, kai pasiduoda dvasia, ir atvirkščiai, kai rimtai pablogėja fiziologinė būklė, pašlyja ir dvasiniai gebėjimai.

Rietavo trečiojo amžiaus universiteto studentai-senjorai siekia savo naująją gyvenimo pakopą – trečiąjį amžių praleisti turiningai, draugingai, kūrybingai bei prasmingai.

Alvyra Andrijauskienė