Etnokultūra Spausdinti
Straipsniai - Kultūra
Ketvirtadienis, 12 Lapkritis 2009 23:23

Visur virto niekur

Beveik dvidešimt metų vyksta švietimo sistemos pertvarka, o Lietuva ir toliau išsiskiria iš kitų Europos Sąjungos šalių moksleivių agresija, nusikalstamumu, kvaišalų vartojimu, žalingais įpročiais, savižudybėmis, jaunimo emigracija. Mokome kalbų, matematikos, istorijos, tačiau sistemos, ugdančios „grožį, gėrį, išmintį ir amžinas vertybes“ (iš prof. A.Piličiausko užrašyto Lietuvos mokinio kreipimosi), Lietuvos mokykla neturi.

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

Visa laida : http://www.sarmatija.lt/index.php/tv

Ne vieną tūkstantmetį šioje šventoje žemėje gyvenanti mūsų tauta nepalūžo trypiama ateivių iš rytų ir vakarų, sugebėjo atkurti savo valstybę. Ar galėjo tokia stipri tauta neturėti sistemos, užauginančios stiprų, dorą, išmintingą, darbštų, visas istorijos negandas gebantį išgyventi žmogų? Sistema buvo visuomet, tai - lietuvių etninė kultūra.

Apie etninę kultūrą, kaip tautos kultūros ir vertybių pagrindą, prabilta ruošiant tautinės mokyklos koncepciją. Joje buvo įrašyta, kad lietuvių etninė kultūra integruojama į visus mokymo dalykus. Tačiau visur virto niekur.

Švietimo ir mokslo ministerijos duomenų bazėje galima aptikti 2006 m. nepatvirtintą projektą Lietuvių etninės kultūros ugdymo bendrojo lavinimo mokykloje strategija, kuriame žadama bendrojo lavinimo mokyklose įvesti pasirenkamą etninės kultūros kursą. Tačiau jei pripažįstama, kad etninė kultūra yra tautos kultūros pagrindas, kodėl šis kursas tik pasirenkamasis? Ar gali eilinis moksleivis susivokti, kad protėvių kultūra yra vertybė? Ne paslaptis, kad dauguma etninę kultūrą vertina kaip negyvą, muziejinį dalyką ir kad „moderniam“ jaunuoliui perteikti tautines vertybes nėra paprasta.

Naujas altorius su naujais „dievukais“

Respublikinėje geriausių etninės kultūros metodinių priemonių parodoje akis užkliuvo už aplanko „Rasos šventės scenarijus“. Apsidžiaugiau, kad vis daugiau mokyklų susivokia, kas yra tikra etninė kultūra. Pirmasis scenarijaus sakinys grąžino į realybę: „Scenos viduryje iš malkų sukrautas šventinis laužas.“ Užuot išvedę vaikus ant kalnelio ir gyvai atšventę nuostabią šventę, mokytojai ketina surengti netikrą šventę su netikrais laužais, tvankioje salėje susodinti būrį žiūrovų ir parodyti, kaip gražu švęsti Rasą. Tokie etninės kultūros „eksperimentai“ tik atbaido jaunimą nuo gimtosios kultūros.

Sovietmečiu visoje Lietuvoje klestėjo liaudies dainų ir šokių ansambliai, chorai, kurie ant scenos traukdavo harmonizuotas lietuvių liaudies dainas, šoko stilizuotus liaudies šokius. Būtent folkloro stilizacija ir lėmė, kad folkloras taptų nepopuliarus tarp jaunimo. Šis procesas Lietuvoje prasidėjo XX a. pradžioje, kai bandyta lygiuotis į Vakarų Europą ir manyta, kad etninę kultūrą galima perteikti tik tuomet, kai ji pereina per profesionalų - kompozitorių ir choreografų - rankas. Šis nevisavertiškumo kompleksas, deja, gajus ir dabar.

Tautinė kultūra atgimė, kai studentai iš naujo „atrado“ autentiškas liaudies dainas ir šokius, kai prasidėjo masinės etninės kultūros rinkimo ekspedicijos Lietuvos kaime, kai pradėtos švęsti Rasos, Vėlinių, kitos kalendorinės šventės, kai atgimė linksmi liaudies šokių vakarėliai. Atrodė, kad Lietuvai atkūrus nepriklausomybę susidarė puikiausios sąlygos plėtoti tikrąją tautinę kultūrą, tačiau užgriuvo vartotojiškoji… Žmogaus vertybių sistemos formavimo iš peties ėmėsi komercinė žiniasklaida. O ir buvusi kultūrinė sistema persitvarkė žaibiškai - visi tapo „tautiški“. Prioritetinė scenos kultūra ne tik išliko, bet ir suklestėjo. Scena tapo savotišku nauju altoriumi su naujais „dievukais“. Visuomenė faktiškai paversta marionete: vieni vaidina kultūrą scenoje, kiti - sėdi salėje ar prie televizorių ekranų, ir visi kartu uždirba pinigus vartotojiškai kultūrai. O kur gyva, neparadinė kultūra?

Riboti ugdymo stereotipai

Kai kur mokyklos yra įsivedusios vieną kitą etninės kultūros pamoką, vieną kitą valandą skyrusios folkloriniam ansambliui. Jau galima dėti „paukštelį“, kad šioje įstaigoje etninė kultūra dėstoma. Bet ar įmanoma, finansuojant vieną kitą valandą, atsilaikyti prieš galingą, sistemingą vartotojiškos kultūros puolimą?
Kiekvienas norėtų, kad jo vaikas išaugtų sveikas, stiprus, užsigrūdinęs, darbštus, gerbiantis vyresniuosius, gebantis savimi pasirūpinti, sukurti šeimą, įgudęs dainuoti, šokti, muzikuoti, mylintis savo šalį… Tai - etninės kultūros vertybės. Tačiau vidurinio ugdymo programos aprašas teigia, kad moksleiviams turi būti pasiūlyti pasirenkami dalykai: dailė, muzika, drama, choreografija, šiuolaikiniai komunikatyviniai menai - ir jokios etninės kultūros. Sudaryti ugdymo stereotipai, jog jaunuolis gali gilintis į vieną ar daugiausia du dalykus: arba jis lanko krepšinio treniruotes, arba muzikos mokyklą, arba vaidina dramos būrelyje, t. y. iš esmės vaikas ugdomas labai siauru požiūriu. Daug šnekama apie integruotą mokymą, bet realiai šią idėją sunku įgyvendinti. Taip nesugebėjimas ugdyti įvairiapusišką asmenybę tampa didžiausia mokyklos problema.

Valdas RUTKŪNAS, mokytojas metodininkas iš Kelmės
Visas straipsnis:http://www.dialogas.com/index.php?lng=lt&content=pages&page_id=22&news_id=2652

LAST_UPDATED2
 
Komentarai (1)
Vaizdeliai
1 Sekmadienis, 24 Lapkritis 2013 16:07
dėja, dayg vaizdelių jau neberodo..
yvComment v.1.20.0