Pasaka: " Bėdos ieškotojas" Spausdinti
Straipsniai - Kultūra
Sekmadienis, 26 Liepa 2009 18:15

Lietuvių mitologijos istorijos skirstymas

Lietuvių mitologijos tyrinėtojai skiria 4 pagrindinius raidos etapus.
   1. XIII–XIV amžiai. Kunigaikščių ir karių oficialiosios religijos periodas. Religija įtakota karo mitologijos. Funkcionuoja žynių luomas. Šiuo laikotarpiu lietuvių mitologijos elementai minimi rašytiniuose šaltiniuose.
   2. XV–XVI a. Aukštesnieji visuomenės sluoksniai apkrikštyti. Valstiečiai vis dar neturintys kontaktų su Krikščionybe tęsia senąją tradiciją. Jų kulte dominuoja agrokultūrinės dievybės. Rašytiniuose šaltiniuose atsispindi mitai apie didvyrius ir valdovus (istorinių įvykių mitai apie Gediminą, Šventaragį ir pan.).
   3. XVI–XVIII a. Jėzuitai pradeda veiklą Lietuvos provincijoje. Nyksta panteonas, dievai išstumiami nereikšmintų mitologinių būtybių, dvasių, kurioms kartais vis dar aukojamos aukos. Senosios religinės apeigos atliekamos tik uždaruose šeimos rateliuose.
   4. XIX–XX a. pirmoji pusė. Senosios pagoniškos apeigos beveik visiškai sunyksta. Krikščionybė perima senosios tradicijos liekanas. Kai kuriuose šaltiniuose idealizuojama senovė, tam tikrų šaltinių autoriai įveda naujų graikų ir romėnų mitologijos bruožų, taip pat kopijuojami prūsų mitologijos elementai.
   5. XIX–XXI a. pastebimas visuomenės domėjimasis senosiomis dvasinėmis tradicijomis, kruopščiai tiriamas senasis baltų tikėjimas ir jo reliktai, mitologija, etnografinės senojo tikėjimo tradicijos papildomos kai kuriomis rekonstruotomis apeigomis, taigi pastebimas senojo baltų tikėjimo tęstinumas, kuriasi religinės organizacijos tęsiančios ir palaikančios šį tikėjimą
Šį kartą Jūs nerasite tradiciškai įprasto video siužeto, bet paleidę grojaraštį, galėsite pasiklausyti pamokančios pasakos. Mes siūlome Jums atsipalaiduoti, užsimerkti ir paklausyti išminties kitomis, suaugusiojo ausimis.

 

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Šiame straipsnyje yra nuosekliai pateikiama informacija apie lietuvių dievybes, minimas įvairiausiuose šaltiniuose nuo XIII a., taip pat randamas tautosakoje: sakmėse, pasakose, dainose ir kitur. Daugelis dievybių vardų, pateikiamų senuose šaltiniuose yra iškraipyti, taigi, kalbininkai nesutaria, koks galėjo būti pirminis tų dievybių vardas. Taigi, čia yra pateikiama ir kai kurių diskutuojamų aiškinimų apie vieno ar kito dievo vardą. Kai kurios dievybės (pavyzdžiui, Teodoro Narbuto) nėra patvirtintos kitų šaltinių, taigi dažnai yra abejotinos.

    * Saulė - saulės deivė, tautosakoje įprasminanti moters gyvenimo ciklą: mergavimą, martavimą, motinystę. Saulė yra gėrio idealas, piemenų globėja, šildytoja.
    * Mėnuo - mėnulio dievas, dangaus karalaitis. Jam kalbamos maldos prašant sveikatos, Perkūno karalystės (harmonijos ir tvarkos). Mėnulis - Saulės sutuoktinis.
    * Auštaras, Auštara - dievybė, milžinas rodantis mirusiųjų vėlėms kelią į rojų. Jis įprasmina teisingo ir tobulo gyvenimo kelrodį.
    * Perkūnas - vienas svarbiausių dievų, kosmoso darnos palaikytojas kovojantis prieš chaotiškas, pirmapradiškas ir chtonines jėgas.
    * Velnias - vienas svarbiausių dievų, siejamų su pasaulio kūrimu, požemiu.
    * Rugių boba - rugiuose gyvenanti dvasia
    * Praamžius - dievas kūrėjas, visatos likimo lėmėjas.
    * Dievas senelis - stebuklinėse pasakose ir sakmėse pasirodantis dievas, kuris kartais artimas dievui kūrėjui, kartais Velniui.
    * Eglė žalčių karalienė - moteris, ištekėjusi už žalčių karaliaus Žilvino. Ji įprasmina ištekančią mylinčią moterį, taip pat gyvybinę gamtos esybę, kuri žiemą iškeliauja į mirusiųjų pasaulį, lydima žalčių. Eglė yra šeimos moralės santykių sprendėja, šeimos santarvės sergėtojos motinos idealas.
    * Žilvinas - žalčių karalius, gyvenantys vandenyse, už vandenų, mirusiųjų karalystėje. Jis artimas mirusiųjų dievui Velinui, taip pat žemdirbystės dievui, siejamam su žalčiais, Žemininkui.
    * Kaulinis Diedas - Velino eufemizmas, požemio dievas, nesukultūrintų išteklių globėjas, visų amatų išradėjas, žinantis visas pasaulio paslaptis, kurios iš jo išgaunamos jo įpėdinio Kalvio. Ši Velino ir Kalvio dvikova simbolizuoja kultūros persvarą, žmogaus tobulėjimo esmę.
    * Kalvis - stebuklinių pasakų, kalendorinių apeigų dainų ir sakmių veikėjas, kovojantis su Kauliniu Diedu, nukalantis saulę arba jos simbolius, išvaduojantis pasaulį nuo šalčio ir kt…
    * Milda - meilės, laisvės deivė.
    * Gabija - ugnies deivė, kuriai kalbamos maldos, ji yra namų židinio, darnos, šeimos ir buities globėja, gyvenanti ugnyje, kartais tapatinama su ugnimi. Turi daug eufemistinių vardų.
    * Žemė - deivė, kurios kūnas yra žemė. Ji veikia etiologinėse sakmėse, yra Saulės ir Mėnulio duktė. Saulė ir Mėnuo susipykę nutarė ją lankyti skirtingu paros metu. Šios sakmės įprasmina idealius yrančios šeimos santykius ir kylančių problemų sprendimus. Ji sietina su Žemyna, žeme motina, maitintoja.
    * Aušrinė - ryto aušros deivė, jos simbolis Venera, liaudyje vadinta aušrinė, dažnai tapatinama su pačia deive. Aušrinė sakmėse kartais yra Saulės ir Mėnulio pašlijusių santykių priežastis, dėl kurios Mėnuo pameta galvą, taigi Aušrinė įprasmina moterį gundytoją, vilioklę, gražuolę. Aušrinė stebuklinėse pasakose apibūdinama gražesne už Saulę. Ji Saulei prakuria ugnį, kartais apibūdinama kaip Saulės duktė, taigi ji dar įprasmina gražiausios išleidžiamos duktės padėtį šeimoje. Aušrinės šventas gyvulys - karvė.
    * Vėjopatis - dievybė, milžinas, nupučiantis nuo rojaus vartų nevertuosius. Įprasmina klaidingo gyvenimo pasekmes.
    * Laima - deivė, žmonių likimo skelbėja. Dažnai ji veikia kaip trys laimos skelbiančios gerą, blogą ir tarpinį likimą. Ji yra deivė skatinanti pasirinkti teisingą išeitį susitaikant su savo likimu, arba pasirenkant teisingą išeitį.
    * Laumė - deivė, dažnai veikianti kaip daug laumių. Ji keršija asocialiems žmonėms, tinginiams, apmaino vaikus, sudrasko jų rūbus ir tt… Tai įprasmina socialinį dėsnį, jog asocialūs žmonės netampa pilnaverčiais visuomenės nariais. Teisingai gyvenantys yra apdovanojami.
    * Ragana - miško deivė, visų raganų, žolininkių pradininkė. Ji išgauna iš Velnio medicinos žinojimą, taigi atstovauja žmogaus siekius pažinti miško teikiamus privalumus. Savo funkcijomis artima Velniui, sudėtingo dvilypio teigiamo ir neigiamo charakterio, vėlyvesnėje tautosakoje ryškus krikščionybės poveikis, kurioje Ragana visiškai demonizuojama. Ji yra senuosiuose šaltiniuose minimos miškų deivės Medeinos atitikmuo.

Pradedame skelbti dalį cd "Laumiukai".  Plokštelė parengta 2007 m. išleistos knygos "Laumių vaikai" pagrindu. praėjusių metų pabaigoje už šią knygą kartu su kolega gavome vieną iš LR kultūros ministerijos premijų. Plokštelėje 80 lietuvių liaudies pasakų, skaitomų bendrine kalba ir tarmėmis. trukmė - ne mažiau kaip 8 valandos. mp3 formatas. 18 skaitovų: etninės kultūros specialistai, kalbininkai, aktoriai, žurnalistai. Visi skaitovai gerai moka tarmę, kuria skaito.

Galima auditorija:
1. vaikai (nors plokštelė orientuota ne tik jiems)
2. Lietuvių kalbos mokytojai ar kiti mokytojai, norintys atskleisti ir pademonstruoti gimtosios kalbos, jos tarmių ypatybes.
3. tautiečiai, gyvenantys užsienyje ir nenorintys pamiršti gimtosios kalbos.    
4. Žmonės, besidomintys lietuvių kalba, tautosaka. 

Laukite tęsinio

 

LAST_UPDATED2