Kalvystės paslaptys (1-dalis) Spausdinti
Straipsniai - Kultūra
Sekmadienis, 31 Gegužė 2009 15:52

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir plienu, bet kalviai neretai dirbdavo ir su kitais metalais - bronza, žalvariu, variu ir kt.

 

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 Apie kalvį tautodailininką Vladą Kuziną žiūrėkite čia.

Kalvis - žmogus, užsiimantis kalvyste. Specializuoti kalviai vadindavosi kitaip:

    * varkalys - dirbantis su variu
    * auksakalys - su brangiaisiais metalais (auksu, sidabru)
    * ginklakalys - gaminantis šaltuosius metalinius ginklus
Auksas buvo pirmasis metalas, su kuriuo susipažino žmonės, ir pradėjo apdirbinėti. Patys seniausi dirbiniai buvo rasti Egipte. Jie buvo pagaminti prieš 8 tūkstančius metų. Žmonija taip pat naudojo ir grynuoliuose randamą sidabrą, varį bei meteoritinę geležį. Visi šie metalai buvo apdirbinėjami šaltu būdu, naudojant akmens įrankius.

Tikrasis metalo amžius prasidėjo žmonijai išmokus metalus apdirbti termiškai. Patiems seniausiems geležies gaminiams yra apie 4000 metų. Metalų apdirbimas išsivystė įvairiose Žemės rutulio vietovėse nepriklausomai viena nuo kitos. Mažosios Azijos, Indijos bei pietų Europos regionuose metalo rūdų lydymas bei terminis apdorojimas atsirado beveik vienu metu, prieš 3000 metų. Europoje ir Tolimųjų Rytų šalyse metalo amžius atėjo vėliau, po 500 metų.

Kalviai visose šalyse buvo gerbiami žmonės, kai kuriose tautose prilyginami burtininkams. Ir nenuostabu – juk iš nieko – iš geležies rūdos, purvino, pilko akmens gabalo sugebėdavo padaryti daug nuostabių daiktų.

Įdomu pastebėti, kad daugelyje pasaulio religijų vieninteliu „dirbančiu“ dievu būdavo „dievas – kalvis“. Pas graikus – Hefaistas, pas romėnus – Vulkanas, slaviškų tautų religijose – Svagoras.

Senovės lietuvių dievas Kalvis buvo Perkūno pagalbininkas, sietas su ugnimi ir vandeniu, stebuklingų ginklų kalėjas. Jis gyvenąs žemėje, kur yra metalų. Mitai apie dangaus kalvį greičiausiai paplito žalvario amžiuje kartu su kalvystės atsiradimu. Daugiau reikšmės jie įgavo, kai žmonės susipažino su geležimi. Geras kalvis per valandą gali nukalti keturias pasagas. Beveik tiek pat laiko prireikia ir pakaustyti. Tokius „batus“ arklys gali nešioti apie pusantro mėnesio. Paskui jau reikia naujų. Dabar pasagos dažniausiai perkamos, tačiau pakaustyti arklį gali tik kalvis.

Pasak mitologijos, visi metalai priklausė Plutonui, valdžiusiam požemio karalystę. Jie taip pat buvo siejami su kosmine planetų energija. Alchemikai pripažino septynis pagrindinius metalus, kurių kiekvienas atitiko tam tikrą dievybę ir dangaus kūną. Auksas – Saulės pagimdyta medžiaga, susijęs su Apolonu, raudona spalva, pradžių pradžia. Sidabras – tobulas metalas, susijęs su Mėnuliu, Diana, žydra spalva, žadinantis jausmus ir idealius vaizdinius. Kiti metalai nėra tobuli. Gyvsidabris priskiriamas Merkurijui ir baltai spalvai, alavas – pats lengviausias metalas – Jupiteriui, Junonai ir violetinei spalvai. Geležis – oranžinės spalvos, Marso elementas, varis – žalias, susijęs su Venera, švinas – geltonas, Saturno metalas. Alchemija sudarė evoliucinę metalų grandinę, kurios apačioje geležis, toliau – varis, švinas, alavas, sidabras, o pačiame viršuje auksas. Tradiciškai metalams priskiriamos antgamtinės savybės, iš jų daromi amuletai, papuošalai, ginklai, pinigai ir kt.
Toks neįprastas ausiai kalvystės dievo vardas. Kalvis – mitologizuotas personažas ir lietuvių tautosakoje. Jam priskiriamas Saulės išlaisvintojo iš požemio karalystės vaidmuo. Ir nuo seno tiek pati kalvė, tiek joje dirbę amatininkai buvo siejami su antgamtinėmis jėgomis. Ne tik dėl gaisro baimės šie meistrai įsikurdavo kaimo gale, už upės. Mokėjimas susikalbėti su ugnimi keldavo pagarbią baimę. Šio žmogaus pagamintas įrankis palengvindavo darbą. Dar ankstyvaisiais viduramžiais susiformavo ir meninė kalvystė. Matyt, ugnies stichija skatino atsiskleisti su ja dirbančio žmogaus fantaziją ir meninius gebėjimus.

Daug mistikos išliko iki šių dienų. Ir net moderniausia kalvė beveik nesiskiria nuo prieš kelis šimtmečius egzistavusios. Žaizdras, kūjis, priekalas ir suodini kalviai, judantys nuo žaizdro prie priekalo – tarsi atliktų ritualinį šokį. Tikras meistras niekada neįmes nuorūkos į ugnį. Ši – šventa ir šiais laikais. Kalvėje yra ir daugiau įdomybių. Ar žinote, kad kalvės grindys klojamos stačiomis ąžuolo lentelėmis? Tokios neužsidegs netyčia nukritus nuodėguliui. Pasirodo, metuose yra para, kada nupjautas medis (ne tik ąžuolas) nedega apskritai. Senovės lietuviai tai žinojo.

Apie kalvystę rašoma, jog tai sunkus, daug fizinių jėgų ir geros orientacijos reikalaujantis geležies menas. Kartais geležies istorija netgi vadinama stebuklu, nes jos apdirbimas žengė koja kojon su menu ir tapo viena iš svarbiausių jo išraiškos formų. „Kalvystė – gana autentiška, vienas iš tų archajiškų amatų, kurie per amžius išlaikė daug rankų darbo. Pagrindinė kalvio įranga: priekalas, žaizdras, apkūrenamas anglimi, pučiamos dumplės, kūjis“.

LAST_UPDATED2