Baltų Atlantida

Kiekviena vietovė, jos ypatinga  žemė, turi savo globėjus- dievybes ir dvasias. Tai būdinga visoms žemės religijoms. Net ir vėlesnės , ir naujasnės religijos turėjo ir turi tam tikras vietas, kurios vadinamos šventosiomis, nes ten ęsą pasirodžiusi cdievybė. Tą žino ir lietuviai katalikai, garbinantys Marijos arba Jezaus pasirodymo vietą. Bet tai yra senamadiška tradicija.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Baltų tradicijoje šventvietės dažnai nurodo patys vietovardžiai, tokie kaip Perkūnkalnis, Saulėkalnis, Aušrinės kalnas,Laumežeris ir t.t. Apie tai išsamiai rašė Vykintas Vaitkevičius ( Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. V.1998)
Šventvietės buvo tinkamiausios vietos kreiptis į dievybes. Seniausios šventvietės buvo susijusios su Deivėmis. Išlikę prisiminimai apie baltas moteris ir merginas, dažniausiai bevardes, ant piliakalnių arba kitose šventose vietose. Liaudies dainose jos kartais sėdi aukso krėsle- prie vandens, vandenyne, ant kalno, ant medžio ir pan. Bet minimos ir Deivės su vardais bei nurodomos jų buvimo vietos.

J.Totoraitis straipsnyje „Senovės liekanos ir lietuvių mitologiški atminimai (Lietuvių tauta, 1908, T.1.) rašė apie senojo tikėjimo apraiškas marijampolės krašte. Palių apylinkėse katalikiškas bažnyčias ėmė statyti tik XVIII-XIX amžiuje. Pasakojama apie ten neseniai buvusius dievų stabus ir stabmeldžius dvasiškius. Pasakojama, jog arti upės Dovinės buvęs deivės Daukšės stabas. Daukšė galėjo būti vietinių gyventojų pramotė. Pasakojama, jog toje vietoje žuvis gaudyti galėję tik krivaičiai.

Z.Aleksa „keleivyje“ (1912.X) rašė apie vietas, kuriose buvo garbinami senieji dievai. Perkūnas buvo garbinamas arti Rudaminos piliakalnio. Sėjos dievas Žiupsnys-ant Varnupio,Padovinio piliakalnio. Linų dievas Mintavas- ant pašlavančių piliakalnio, Mintavo žmona Vendės stovykla  stovėjusi Pašlavančiuose. Ugnies dievo Šnypščio  stovykla stovėjusi tarp Utos ir Prienų prie Dumiškių kaimo. Kauno stovykla buvo arti Kauno dešniajame Nemuno krante. Aleksotės stovykla arti Kauno, kairiajame Nemuno krante. Aleksote  ji buvo ištekėjusių moterų, našlių ir mergų globėja. Z.Aleksa mano,kad jo giminės pramotė ir buvusi  deivė Aleksotė.

Deivės Švikštės stovykla buvusi ant  Laukiūnų (Laukiškių) piliakalnio. Deivės ragės, žalčių dievo Ragio žmonos, stovykla stovėjusi arti  Vidgirio.

Rugio stovykla buvusi ant kalnelio Ringavėje (Starapolės pavietas), jis buvo laikomas Perkūno pasiuntiniu ir visų žalčių dievaičiu, taip pat Amalavo palių dievaičiu. Išrodęs žmogaus pavidalu, su ragais, ilgais nagais, vienoje rankoje turėjęs žeberklus, kitoje- lanką su vilyčiomis. Tame laike, kai moterys atskirai nuo vyrų ieškojo globos ir pagalbos pas savo Aštarazę, vyriškiai rinkosi Ringavėn pas savo Ragį ir sudėdavo jam aukas iš rugių arba kviečių pėdų. Su savimi vyriškiai imdavo ir žaltį, kurį arti Ringavės paleisdavo ir klupčiomis varydavo pirma savęs, nuduodami, būk tas žaltys veda juos pas Ragį. Bernai nešdavo vienoje rankoje po bijūną, kaipo jaunystės ženklą, o kitoje po ąžuolinę lazdelę, kaipo ženklą tvirtumo ir narsos.

Deivė Aštaraza buvo garbinama ant Kaulų kalno, palių krašte. Ji buvusi moterų globėja ir gynėja nuo įvairių nelaimių. Dar ji buvo laikoma „ uogų ir grybų deive“. Pasakojama, jog deivės statula buvusi medinė ar molinė. Išrodžius kaip moteriškė su skepeta, ant galvos užrišta, kaip seniau rišdavosi moterys. Kairėje rankoje turėjo iš žolynų vainiką, o dešinėje- krepšelį su uogomis. Aštaraza turėjo savo šventes rudens laike ( rugsėjo mėn.). Moterys sunešdavusios jai uogų, bruknių ir mėlynių, sudėdavusios jai pasidžiaugti. Degindavusios jai vuogojų ( krepšelį), tris ir kiekviena po du verstinius karveliu.

P. Dundulienė aprašė nemažai liudijimų apie senųjų dievybių vaizdavimą.
1584 m. Vienas misionierius apie Balninkus ir Vidiškius (Ukmergės aps.) rado pirkių kertėse dievaičių statulų, kurios buvo sunaikintos. Netoli Užvenčio, ant Perkūnkalnio kalnelio, 1960m. Buvo rasta bronzinė dievo statulėlė. Ant Divyčio kalno (Laukuvos aps.) garbinto dievo Divyčio  stabas buvęs paskandintas ežere. Stanislovas Augustas savo dekretu įsakė naikinti Žemaitijoje stabus, išlikusius miškuose. Vilniaus žinyčioje stovėjo Perkūn0o statula, laikanti rankoje didelį titnago gabalą. Šiurpilių senkapyje rasta apdegusi medinė statulėlė  (Senovės lietuvių mitologija ir religija. V.,1990).

T.Narbutas rašė,jog deivės Veliuonos šventykla buvusi Veliuonoje. Deivės Medžiojmos šventykla buvusi prie Kražių miestelio ant Medžiokalnio kalno. Kaip rašė L.Jucevičius, anot žmonių pasakojimų, ji retkarčiais pasirodanti kalne.