„Romuvos“ kelias Spausdinti
Straipsniai - Pagonybės ir krikščionybės sankirta
Ketvirtadienis, 29 Spalis 2009 00:52
Daugiau nei prieš pusę tūkstančio metų mums pavyko atsiginti nuo kryžiuočių. Apie senųjų baltų papročius, tradicijas, religiją žinome iš tautosakos, liaudies dainų, įvairių išlikusių rašytinių šaltinių.


Senovės baltai garbino gamtos jėgas, gerbė ir saugojo savo tradicijas, protėvių atminimą. Ar šiandien nepraradome senųjų savo tradicijų, ištakų, darnos su aplinkiniu pasauliu?

1967-ais metais su Rasos švente gimusi „Romuvos“ bendruomenė išaugo į 20 senovės baltų religinių bendruomenių visoje Lietuvoje vienijančią bendriją. Apie judėjimo įkūrimą, senąsias lietuvių tradicijas sutiko pakalbėti senovės baltų religinės bendrijos vadovas, Krivis Jonas Trinkūnas.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.
 

 Pilna laida: http://www.sarmatija.lt/index.php/dokumentiniai-filmai

Kokiu tikslu ir kokiomis aplinkybėmis buvo įkurta „Romuvos“ bendruomenė?

Kaip bendruomenė ji buvo įkurta 1992-siais metais ir  įregistruota Teisingumo ministerijoje kaip baltų tikėjimo religinė bendruomenė, o trumpai pavadinta „Romuva“. Bet iš tiesų  mūsų judėjimo ištakų reikia ieškoti 1967-siais metais. Būtent tais metais mes, jaunų humanitarų būrys, nusprendėme, kad reikia atkurti senąsias lietuvių tradicijas su vasaros saulėgrįžos švente. Ši šventė, lietuvių įprastai vadinama Joninėmis, tuo metu buvo pavirtusi alaus švente kaip, beje, ir dabar. Todėl mes nuo Joninių atskyrėme Rasos šventę. Rasos tai saulės, gamtos jėgų, žolynų, ugnies, vandens pagerbimo šventė.

Pirmą kartą švenčiant Rasos šventę tarp jos iniciatorių ir gimė mintis atkurti senąjį tikėjimą. Norėjome eiti tuo pačiu tikėjimo keliu, kaip ir mūsų protėviai. Tik tuo metu, tarybiniais laikais, jokia religija neturėjo galimybės viešai reikštis. Ir juo labiau mes, pradėję „Romuvos“ judėjimą,  slėpėme senojo lietuvių tikėjimo orientaciją. Visą sovietmetį buvome pogrindyje.

Kodėl 1992-ieji? Atgavus laisvę Lietuvoje jau galima buvo drąsiai kalbėti, ko mes siekiame. Tik tada išdrįsome pasiskelbti. Tada ir įsiregistravome.

Mes nebuvome nežinia iš kur atsiradusi naujiena. 1967-ieji mums buvo ypatingi tuo, jog tuo metu vyko kraštotyros sąjūdis. Mes ėjome į ekspedicijas po kaimus, užrašinėjome liaudies dainas, papročius, tikėjimus. Tame sename, dar gyvame kaime pamatėme tikrąją Lietuvą: ten dar buvo dainuojamos senosios dainos, išsaugotas folkloras, papročiai. Supratome, kad ši tradicija dar yra gyva ir ją reikia išsaugoti.

Bendruomenė buvo kuriama gan sudėtingu laikotarpiu. Ar patyrėte persekiojimų, agresijos iš tuometinės valdžios ?


Sovietmečiu mes buvome kraštotyros arba folkloro, etnokultūrinio judėjimo dalis. Kai šimtai žmonių  pradėjo eiti į ekspedicijas, užrašinėti dainas, aprašinėti etnografinę medžiagą, sovietai sunerimo: prasidėjo stabdymas. Tuo metu mes buvome įkūrę „Ramuvos“ klubą (nedrįsome vadintis „Romuva“, todėl pakeitėme pavadinime vieną raidę). Nors „Ramuva“ buvo įregistruota 1969-siais kaip kraštotyros klubas, sovietai greitai susiorientavo, kad šis judėjimas jiems gali kelti pavojų ir 1971-ais metais jį uždarė.

Žinoma, visko uždrausti negalėjo, nes visoje tuometinėje Tarybų Sąjungoje buvo folkloriniai judėjimai, kūrėsi etnografiniai, folkloriniai ansambliai. Mums buvo liepta neužsiiminėti jokia klubine veikla, nebent kurti folkloro ansamblius.

Po 1971-ų metų prasidėjo spaudimas, kuris vis stiprėjo. Prasidėjo Rasos šventės stabdymas, o vėliau ir visiškas draudimas. Rasos šventė tapo pogrindine, slapta. Net saugumo šnipai sekė, kur ruošiamasi švęsti. Būdavo tokia konspiracija: lieka iki šventės 2 dienos – niekas be gal kokių 2 organizatorių dar nežino šventės vietos ir tik paskutiniu momentu buvo pranešama, jog renkamės prie tokio ir  tokio ežero.

Represijai stiprėjant dar labiau 1972-siais ar 1973-siais prasidėjo areštai. Kauniečių bendruomenė pogrindyje ketino įkurti tautinę organizaciją su mūsų kraštotyros idėjomis. Bendruomenę susekus, kadangi aš juos pažinojau, kliuvo ir man. Tuo metu, rašant disertaciją, buvau išmestas iš universiteto. Po to 15 metų buvau bedarbis. Man buvo pasakyta: neturėsi teisės dirbti jokio humanitarinio darbo, eik į fabriką! Teko išmokti kalti paminklus, daug keliavau po Lietuvos kaimus. Ir tik tada, kai prasidėjo Sąjūdis, pradėjau dirbti sociologijos institute etikos, vėliau – sociologijos skyriuje.

O iš tos kauniečių grupelės, kurią paminėjau, keli net sėdo į kalėjimą. Tarp jų buvo V. Povilionis (Veronikos Povilionienės vyras), toks vokiečių kalbos mokytojas Sakalauskas, dar keli žmonės už nieką gavo po 3-5 metus kalėjimo. Tada tiesiog buvo gautas nurodymas iš valdžios naikinti visą tą  ideologinį judėjimą.

Tuo metu net už liaudies dainų dainavimą areštuodavo. Pamenu, kartą gavęs šaukimą, atėjau į saugumą, o ten sėdi pora mergelių, laukia apklausos. O aš jas matydavau šventėse dainuojančias liaudies dainas.

Visas straipsnis:http://www.balsas.lt/naujiena/310397/romuvos-kelias-nuo-krastotyros-klubo-iki-senoves-baltu-religines-bendrijos/rubrika:naujienos-jaunimas-laisvalaikis

LAST_UPDATED2