Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

Televizijos laidos

Norint rašyti straipsnį



Apklausa

Ar reikia istorinės akmens amžiaus gyvenvietės Lietuvai
 

Dabar tinkle

Mes turime 13 svečius online

Jei norite paremti

Šiame projekte labai laukiama ir pilietinė iniciatyva!
Nelikite abejingais mūsų protėvių istorijai - tai ne tik mūsų šaknys, patriotizmo puoselėjimas, bet ir vienas iš valstybingumo pamatų.
Būsime dėkingi ir mus parėmusiems.
Juridinis projekto asmuo VšĮ"Baltų Atlantida"
įm.k 301741051
Tikslines lėšas mums galite pervesti ar paaukoti 2%
A/S: LT827400030400023810
Danske bankas
Mums rašykite el.p:
saulius.novikas@init.lt
Mob.tel: +370 612 76515
Svetainė atnaujinama
Pavasario virsmas UŽGAVĖNĖS. GAVĖNIA PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Šventės ir papročiai (anksčiau ir dabar)
Antradienis, 16 Vasaris 2010 10:53


 Kaukės ir Užgavėnių persirengėliai

Užgavėnėms ruošiamasi kaip didelei šventei. Svarbiausia – persirengti kitomis dienomis neįprastais drabužiais, veidą paslėpti po kauke. Kiekvienam reikėjo išradingumo, kad atkreiptų dėmesį, kad už kitus būtų juokingesnis. Kartais kaukėmis pradėdavo rūpintis dar vasarą – jeigu nepasidarydavo kaukės, tai bent miške aptiktą tinkamą medžio ar žievės gabalą pasidėdavo į saugią vietą. Artėjant Užgavėnėms, imdavo taisyti pernykščius apdarus ir ruošti naujus, drožti kaukes. Kaukes dar darydavo iš seno kailio, o vėlesniais laikais – ir iš popieriaus.  
      Visi svarbiausieji Užgavėnių kaukių pavidalai buvo iš kasdienės kaimo aplinkos. Dažniausiai kaukės turėdavo seno, negražaus žmogaus bruožų – buvo išryškinama nosis, iškreipiama bedantė burna, asimetriškos akys. Vienos kaukės būdavo išraiškingesnės, su didelėmis kumpomis nosimis, kitos – visai be jų. Užgavėnių kaukės, kokios jos bebūtų baisios, visos šypsosi.  
       Kai persirengėliai kaukių nesidėdavo, veidą (ūsus, barzdą, skruostus) išsipaišydavo anglimi, suodžiais arba burokų rasalu. Spalvas neretai tyčiomis sukeisdavo. Drabužius persirengėliams ruošdavo išvakarėse ar net tą pačią dieną. Vyrai vilkdavosi senais išvirkščiais kailiniais, audavosi išvirkščiomis kailinėmis kelnėmis, moterys užsisegdavo ilgus sijonus. Dažnas vyras persirengdavo moterimi, o moterys vyrais. Persirengėliai rengdavosi slapčiomis, kad kiti neatpažintų. Pagal veikėjus persirengėlių kaukės skirstomos į dvi grupes: vienose pavaizduoti žmonių, o kitose – gyvulių bruožai. Ypač dažni buvo „žydai“, „čigonai“, „vengrai“, „arkliai“, „ožiai“, „gervės“, „velniai“, „raganos“, „giltinės“, „ubagai“. Būtini Užgavėnių eitynių dalyviai – Morė, Lašininis su Kanapiniu arba Gavėnas.  
      Kokia kaukių ir persirengėlių prasmė? N. Vėlius Užgavėnių kaukes apibūdina taip: „Velnias, giltinė, ožys, dvigalvis nykštukas, pagaliau ir patys populiariausi kumpanosiai, kuproti, pilvoti, šleivi „bergždinikių pirkėjai“ – aiškiai chtoninės būtybės, primenančios kaukus. <...> Matyt neatsitiktinai Užgavėnių persirengėliai Bulgarijoje vadinami kukeriais“. Rusų kalbininkas V. Toporovas bulgarų kalbos žodžius „kuk“, „kukir“, „kuker“ sieja su lietuvišku žodžiu „kaukas“. Lietuvių kalbos žodyne randame keletą žodžio „kaukas“ prasmių: 1. kaukė: „Kaukas nešiodavo ant galvos“; 2. namų dvasia: „Turbūt, tau koks kaukas padeda?“; 3. – nekrikštytas kūdikis ir nekrikštyto mirusio kūdikio vėlė; ir 4. – kūdikių marškinėliai. E. Glemžaitė „Kupiškėnų senovėje“ rašo, kad po pirmųjų prausynų, kurias galima laikyti senuoju krikštu, kūdikį aprengdavo išvirkščiais marškiniais. O pagrindinis Užgavėnių persirengėlių (kaukų) atriburas yra išvirkšti kailiniai. Išvirkščiais kailiniais gaubti ir jaunavedžiai, o karstas taipogi būdavo statomas ant išvirkščių kailinių. Išvirkštumas yra gimties, vestuvių ar mirties virsmo simbolis.  
      Paprastai teigiama, kad kaukas yra namų dvasia, vadinamojo chtoninio, t.y. požeminio pasaulio dievybė. Tačiau, kaip jau minėta, kaukas yra ne tik dvasia, bet ir kūdikis iki krikšto ar nekrikštyto kūdikio vėlė. Virsmo teorijos požiūriu, kaukas yra gimties virsme esančios grasos pasireiškimas. Paprasčiau sakant, kaukas yra gimties virsme – tai dar negimusi arba mirusi nepakrikštyta, arba dar nepakrikštyta žmogiška esybė. Papročiai rodo, jog nepakrikštytas kūdikis dar nebuvo laikomas pilnai gimusiu. Svarbu pažymėti, jog Bulgarijoje Užgavėnių kukeriai, t. y. kaukai po visų apeigų maudydavosi (krikštijosi) upėje, o lietuvių persirengėliai stengiasi aplieti vandeniu arba bent jį išversti. Šeimininkės, pastebėjusios persirengėlius, pirmiausia slėpdavo vandenį. Apliejimas vandeniu tai simbolinis krikštas ir išėjimas iš gimties virsmo, kurio taip trokšta visi kaukai. Jie sakmėse vaizduojami nuogi, prašantys ypatingu būdu pagaminto lino drabužio, t. y. krikšto marškinių.  
      Tad Užgavėnių persirengėliai yra besibeldžiančios į šį erdvės ir laiko pasaulį, bet dar neturinčios regimojo materialaus pavidalo, būtybės, t. y. žmogiškosios esybės, įėjusios į gimties virsmą, kurio įveikimui būtina žemėje gyvenančių žmonių pagalba. Tokios pat išvados, tik kitu keliu, prieina ir A. Greimas: „... Kaukėmis prisidengusios būtybės atstovauja gemalines, dar neišbaigtas gyvenimo formas, ankstyvesnes už tikrąjį žmogaus gimimą“.  
      Šitokia Užgavėnių kaukių prasmė užkoduota ir žodžiuose „lerva“ bei „lyčyna“, kurie yra kaukės sinonimai: „Kaimo bernai užsideda ant burnos lervas ir eina žmonių gąsdinti“, „Ant Užgavėnių berniukai dirbo lyčynas iš medžio su kumpa arba ilga nosimi, su akimis indubusiomis...“ [LKŽ]. Kita vertus, žodžiai „lerva“ ir „lyčyna“ reiškia vabzdį ankstyvoje vystymosi stadijoje: „Iš kiaušinių išsiritę vabzdžių jaunikliai vadinami lervomis“ [LKŽ]. Atitikimas akivaizdus. Kaukė vaizduoja žmogaus, esančio gimties virsme – „lervos“ tarpsnį. Kaip iš bjauraus vikšro-lervos atsiranda grakšti peteliškė, taip ir iš neišvaizdaus žmogaus gemalo gimsta tobula žmogiška būtybė.

 Užgavėnės ir gimimas arba martaujančiųjų skatinimas

Kadangi martavimo pabaiga yra susijusi su pirmojo kūdikio gimimu, tai Užgavėnės, kaip gimimo šventė, vienokiu ar kitokiu būdu turėjo paliesti martaujančius, t. y. neištekėjusias (senmerges) ir nevedusius (senbernius) bei neseniai susituokusius ir dar vaikų neturinčius jaunavedžius.  
      Keliaujantys iš trobos į trobą persirengėliai krėtė įvairiausius pokštus, dainavo, „vogė“ ir reikalavo išpirkos, bei kitokiais būdais linksminosi ir linksmino kitus. Tačiau šalia įvairiausių pramogų jie dar būtinai turėjo reikalų su senmergėmis ir senberniais, t. y. martaujančiais. Ši apeiga tokia svarbi, jog neretai persirengėliai, t.y. kaukai vadinami „bergždinėlių pirkėjais“. Vaikščiojantys persirengėliai ieškojo pirkti „bergždinėlių“, t.y. likusių ant pernykščių šiaudų senmergių. Pašiepdavo ne tik senmerges, bet ir senbernius. Senberniams atnešdavę pliauską ar seną šluotražį, numesdavę ir sakydavę: „Graužk!“ Rusijoje senbernius sodindavę ant apverstų akėčių ir švilpdami veždavę per visą kaimą, o kaimo gale išversdavo į pusnį. Senmergėms kabindavę po kaklu pelenų maišiuką, silkės galvą ar pliauską ir varydavę per kaimą. Radę kitą senmergę, pirmąją paleisdavo ir pakeisdavo ją kita.  
      Tai nėra vien tik pajuoka, bet kartu ir paskatinimas išeiti iš užsitęsusio martavimo, skatinimas naujai gyvenimo kokybei, kuri leistų gimti naujai gyvybei. Šią prasmę atskleidžia vaišės, kurias suruošdavo senbernis (jei jis jau ruošdavosi vesti) persirengėliams, atnešusiems jam šluotražį ar pliauską.  
      Panašaus apeiginio martaujančiųjų raginimo būta ir Latvijoje. Tą rodo latviškas ketureilis, kurį dainuodavo Užgavėnių karnavalo dalyviai:  
      “Budelėli stiprūnėli, / Išperk mano martužėlę. / Už martelės išpėrimą / Aš tau duosiu baltą vištą”.



LAST_UPDATED2
 
Komentarai (2)
Kaledos
1 Pirmadienis, 08 Liepa 2013 22:01
didesnes demagogijos nesu mates, autoriui pirmiausia reiktu pasidometi ka reiskia Kaledos o tik tada skelbti.
Nepamirstant ir Kuciu...
Uzgavenes
0 Trečiadienis, 10 kovas 2010 11:41
Geras straipsnis.Tokie uzgaveniu paprociai dabar labai reikalingi,primenantys vaiku neturintiems apie butybes laukiancias atejimo i si pasauli.

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: