Kalendorinių švenčių aprašymai Spausdinti
Parašė   
Sekmadienis, 08 Vasaris 2009 02:48

Trumpi kalendorinių švenčių aprašymai:


Užgavėnės (I.28)

Image

Senovinėse Užgavėnių apeigose yra keli pagrindiniai elementai:

*vaišės;

*važinėjimasis po laukus bei į svečius ir žirgų lenktynės;

*moteriškos ir vyriškos lyties stabo vežiojimas ir jo žudynas;

*vaidinimas persirengus gyvuliais, svetimais žmonėmis bei demonais;

*žiemos demono Lašininio kovos su pavasariu – Kanapiniu vaizdavimas;

*laidotuvių inscenizacija;

*vestuvių inscenizacija;

*laistymasis vandeniu;

Kasmet tarp vasario 5 ir kovo 6 d., žiūrint, kada Velykos, būna mėsiedo laikotarpio užbaigimas – linksma ir triukšminga Užgavėnių diena. Užgavėnės, pagal liaudies mąstyseną, - tai slenkstis tarp nueinančios žiemos ir ateinančio pavasario. Tikroji Užgavėnių diena - antradienis. Trečiadienis jau Pelenų diena, prasideda ilgas, rimtas ir liesas gavėnios metas. Šiuo laikotarpiu negalima griežtai valgyti mėsos, pieną tik retkarčiais.

Užgavėnių dienos valgio likučiai būdavo sakrališkai padalijami gyvuliams, kaip „vaistas nuo visų ligų“. Sekmadienį mėsos valgydavo triskart, pirmadienį šešiskart, o per Užgavėnes – net 12 kartų, kad „per metus būtum riebus, sotus ir sveikas“. Kai kur Lietuvoje reikalauta per Užgavėnes valgyti 7, kitur 9, o dažniausiai – 12 kartų iki soties, „kad pilvas būtų už kaklą kietesnis“.

Specialūs Užgavėnių patiekalai Lietuvoje, nežiūrint kokie vietos mitybos papročiai, buvo riebi kiauliena, troškinti kopūstai, blynai (sklindžiai), spurgos. Žemaitijoje buvo mada užsigavėti šiupiniu. Šiupinys verdamas iš kruopų, žirnių, miltų, lašinukų su įvairiais prieskoniais. Dar buvo verdamos dešros, kepamas kugelis ir šiaip įvairūs riebūs valgiai. Užgeriama mamie darytu alumi, gira ar degtine. Degtinę gerdavo tik vyrai. Gerti vandenį Užgavėnėse nepatariama, nes visus metus troškulys kamuos.Užgavėnių vakarienė, kaip ir Kūčios, buvo ritualinė, į ją kviesta protėvių vėles. Šio paskutinio valgymo, simboliškai užbaigiančio žiemos metą prieš įžengiant į pavasarį, likučiai laikyti turinčiais magiškos galios apsaugoti žmogų nuo blogio.

Per Užgavėnes nepatariama namie sėdėti. Reikai kuo toliau nuo namų nueiti ar nuvažiuoti. Jei nesėdėsi namuose, visus metus turėsi progos pakeliauti, naujas vietas pamatyti. Įdomiausia ir laukiamiausia Užgavėnių dalis – persirengėlių vaikštynės, jų krečiami pokštai, šmaikštūs dialogai, dainuškos, improvizacijos, šokiai, juokas, vaišinimaisi blynais. Mėgstama persirengti elgetomis, žydais, čigonais, velniu, giltine, arkliu, ožka, ožiu, gerve ar kitu paukščiu. Stambūs, aukšti vyrai persirengdavo moterimis, o smulkios moteriškės – vyrais. Visi persirengėliai taip keliaudavo per visą laiką, stengdamiesi aplankyti kiekvieną sodybą. Eisena pasibaigdavo sutartoje vietoje, kur būdavo sukrautas didelis laužas. Morė užverčiama ant laužo ir sudeginta. Kai kur ją skandindavo. Taip simboliškai išreiškiama pokalėdinio mėsiedo pabaiga. Seniau Morės sudeginimas arba paskandinimas reiškė visų demoniškųjų žiemos būtybių sunaikinimą, pavasariui kelio atidarymą.


Velykos (IV.16)

Image

Į Velykas, kaip ir į kitas krikščioniškas šventes yra įsilieję ir pagoniškų elementų, pvz., Velykų kiaušiniai. Kiaušinis pagonių religijoje simbolizuoja kosmosą (dėl ovalios formos), gyvybės atsiradimą, vaisingumą (dėl to, kad tai gemalas). Manyta, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gyvybė gyvatės, pasivertusios gemalu, pavidalu. Todėl per Velykas buvo einama bukynių – vienas laiko kiaušinį, o kitas jį daužia kitu kiaušiniu. Manyta, kad gyvatės – požemio gyventojos, globojančios derlių. Jų pavidalu iš požemio išlįsdavo ir protėvių vėlės. Pavasarį gyvatės turėjo priketi augmeniją, žydėjimą, vaisingumą. Dėl to margučiai per Velykas buvo ir ridinėjami – susiliesdami su žeme žadino požemio gyventojas. Kiaušinių marginimas turėjęs magišką reikšmę. Ant kiaušinių skutinėtos saulutės (kad augmenijai netrūktų saulės), žvaigždės (kad laukams netrūktų šviesos ir naktį), žalčiukai (kad pabustų gyvybė), įvairi augmenija, raštų deriniai. Specialią reikšmę turėjusi ir kiaušinio spalva. Raudona spalva simbolizavo gyvybę, juoda – žemę, mėlyna – dangų, žalia – bundančią augmeniją, geltona – pribrendusius javus. Ascharijoje rastas ornamentuotas stručio kiaušinis, numargintas dar III a. pr.m.e. Dažytų kiaušinių rasta vokiečių vaikų kapuose. Vilniuje, Gedimino kalne rastas akmeninis margutis, o Dainų slėnyje – medinis. Jie priskiriami XIII a. Šiose vietose buvę pagonių dievų šventyklos. Taigi jiems ir buvo paaukoti šie margučiai. Tikėta, kad kiaušiniai turėję ypatingų galių – jų valgydavo sergantieji, jais apdėdavo žaizdas. Nevaisingos moterys gydydavosi, gerdamos žalius kiaušinius. Didžiausią galią turėję Velykų kiaušiniai.


Info iš: http://lt.wikipedia.org/wiki/Velykos


 

Jorė (IV.29-30)


Tai pavasario žalumos, jaunimo pavasario, žemdirbių ir arkliaganių šventė. Seniau ją dar vadindavo žemdirbių Naujaisiais metais. Anot senolių, Jorė arba Joris - pavasario Perkūnas. Jis vaizduojamas kaip raitelis, valdantis žemės raktus, prikeliantis augmeniją. Jorė po žiemos šalčių atrakina žemę, pasiunčia į ją lietų. Ši dievybė tai ir naminių gyvulių, ypač žirgų, žvėrelių globėja. Pagal seną paprotį per Jorę šiukštu net ir medžio šakelę nulaužti. Tikima, kad namo parnešta nulaužta šaka gali gyvate pavirsti ir užtraukti nelaimę visiems ten esantiems.

Įprasta Jorės dieną nieko nedirbti su gyvuliais, net ir važiuoti. Sakoma: jei dirbsi - gyvuliai susirgs, išmirs, laukiniai žvėrys juos išpjaus. Ypač didelė pagarba per Jorę žirgui. Tą dieną itin linksminasi arkliaganiai. Žinoma, kad jie, prisirinkę iš viso kaimo kiaušinių, kitokio geresnio maisto, sueidavo į krūvą, bendrai išsikepdavo kiaušinienę, pasiruošdavo kitokių vaišių ir iki vėlumos linksmindavosi. Kaip ir per Velykas, Jorės dieną populiarus supimasis sūpynėse. Jorės dieną, kaip ir per Velykas, marginami ir ridinėjami kiaušiniai, su jais žaidžiama įvairius kitus žaidimus. Šeimininkės įsitikinusios, kad viščiukai ir žąsiukai geriau iš kiaušinių išsiris, jei vištą patupdysi perėti Jorės dieną. Šiai šventei yra skirta nemaža dainų ir ratelių. Į Jorę dainose kreipiamasi tokiais žodžiais:

Jurja, geras vakaras!
Jurja, paimk raktus.
Jurja, atrakink žemę,
Jurja, išleisk žolelę.
Žolelę šilkinę,
Raselę meduotą...

Per Jorę sodinami medeliai ir garbinama augmenija. Išlikęs paprotys Jorės rytą sėti rūtas.

Image

Jorė Molėtų raj. Kulionyse

Protėviai Jorės dieną aukodavo gėlių, žolynų, visos augmenijos dievui Pergubriui.

Sakoma, kad tą dieną parlekia gegutė, ir labai pasisekė tam, kas tą dieną išgirdo ją kukuojant. Tikima, kad jei gegutė pirmą kartą užkukavo Jorės dieną, metai bus sėkmingi. Jurginių dieną į pyragą ar duoną įkepamas kiaušinis, du ar daugiau. Vėliau sulaužo duoną gabalais, nulupa kiaušinį, susmulkina jį ir viską padalina šeimos nariams.

Kai kuriose Lietuvos vietose paplitęs paprotys Jorės dieną užkasti duonos gabalą į žemę - tai auka žemei, tikintis sulaukti gero derliaus. Per Jorę klausomasi žemės šnekos.

Image

Jorė Molėtų raj. Kulionyse

Kitaip ši šventė dar vadinama Jurginėmis.


 

Rasos šventė (VI.23)

Image

Birželio pabaigoje, Saulės grąžos metu, kai naktys būna trumpiausios, o gamta klesti auga, švenčiama Rasos šventė arba Kupolinės ir Joninės.
"Tiek vyrai, tiek moterys šį vasaros saulėgrįžos metą sieja su vilčių ir lūkesčių išsipildymu. Šviesa, laimė, gyvenimo džiaugsmas - visa, atrodo, žengia pro gyvybės angą." – Vydūnas.

Rasa senojoje tradicijoje tai esminė gyvybės apraiška. Kuo didesnė rasa buvo šventės rytmetį, tuo geresnio derliaus tikėtasi. Rasa prieš saulei patekant turinti nepaprastų gydomųjų galių. Nusiprausus kupolinių ryto rasa, ypač nubraukta nuo rugių, veidas pasidarydavęs skaistesnis. Apie Švenčionis merginos atsikeldavo anksti rytą, nusiprausdavo rasa ir vėl guldavo, tikėdamos susapnuoti būsimą vyrą. Naktį braukoma pievose marška ir surenkama rasa, kurią naudoja gydymui.
S.Daukantas : "Prieš tą šventę ėjęs svietas į šventas upis ir ežerus prausties ir mazgoties, idant jaunam taptum, ir kas visa atliko, kaip buvo įstatyta, tas radęsis vieną valandą didžiai išmintingu ir galėjęs regėti (paslėptus dalykus). Nebuvo kitos linksmesnės šventės, nesgi pagal pasakų tą rytą saulė šokus."

Image


Žolinės (VIII.15)

Image

Ši šventė švenčiama rugpjūčio 15 dieną. Ji pavadinta taip todėl, kad jos metu šventinamos laukų žolelės, gėlės ir augalai. Žolinė yra tuo vasaros laiku, kai visa gamta žydi, žaliuoja, vešliai bręsta. Senovėje ji buvo skirta apeigoms didžiajai Deivei gimdytojai Ladai atlikti ir jai atiduoti užaugusio ir subrendusio derliaus aukas. Iki tos dienos niekas nedrįsdavo valgyti naujojo derliaus vaisių. Iš gilios senovės ėjo paprotys per Žolinę giminėms susitikti, paviešėti. Per bendruomenės vaišes buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Aukojami grūdai ir duona . Rugpjūčio 15 – tos dienos ankstų rytą žmonės eina į laukus rinkti 9 rūšių augalų (kupoliauti), kurie vėliau būna šventinami. Pašventintus žolynus rūpestingai sudžiovindavo ir pasidėdavo namų šventame kampelyje. Manyta, kad jie apsaugos namus nuo gaisro, piktųjų dvasių. Žolinėje pašventintus žolynus negalima išmesti, nes tuos namus aplankys didelė nelaimė.

Image



Rudens lygė, Perkūno diena (IX.21)

Ruduo - tai derliaus, talkų ir pabaigtuvių metas, ruošimasis metų pabaigai, žiemai. Per Dagotuves pažymimas visokio augalo, viso derliaus sudagojimas. Rugsėjo gale, apie 22 d., susilygina diena su naktimi. Tai rudens lygiadienis -Lygė.
Po rugsėjo, po sėjos, kai grūdas jau po žeme ir ima judėti bei leisti šaknis, švenčiama Dagos - dygimo šventė. Artėja žiema, kurią javas turės iškentėti. Daga - tai jo pašventinimas ir atidavimas globon Dievo, kurio žinioje yra visa tai, kas vyksta “po žeme”, ir kurio viešpatystė apgaubia visą žiemos ir patamsių pasaulį. Šaknys pagal plačiai žinomą pasaką priklauso Velinui ir tik jo stiebas - žmogui.
J.Dlugošas šią šventę vadino rudens sambarėmis. Manoma, kad rudeninėms apeigoms priklauso ir J.Basanavičiaus paskelbtas senovinis kreipimasis į oželį:

Tu, voželi juodbarzdėli,
Augk, augk, augk,
Dievuks mūsų tavęs
Lauk lauk lauk,
Po rugsėjo prieš žiemelę

Vesma tave, juodbarzdėli
Ant to tai kalnelio
Vo Ruginis su Žvaginiu
Tave, mūsų voželėli,
Dievų garbei brauks.

Rudens darbų pabaigtuvėse svarbiausia pasirūpinti derliaus gyvybinės jėgos išsaugojimu.
Ugnis. Pavasario Lygėje užgesinta patalpoje ugnis rudens Lygėje vėl uždegama. Jotvingių žemėje žibintas būdavo “apvesdinamas” - išpuošiamas žalumynais ir gėlėmis. Ugnis “pamaitinama”. Pasikeičia ir pati ugnis. Gabija šiuo metu vadinama Gabjauja ar Jagaubis, nes ji buvo kūrenama jaujoje. “Ankstyva žiema vertė žmones šventės ceremonijas atlikti, kaip tai Lasicijaus nurodyta, uždarame kluone. Tuo tarpu vėlyvas ruduo leisdavo normaliai organizuoti šventę nuošaliai, jau anapus kaimo erdvės - alkakalnyje, paupyje”.
Latviai šiuo metu švenčia Jumio šventę. Jumis - tai derliaus dievybė, užtikrinanti skalsą, laimę, gerovę. Taip pat Jumis - tai dvyniai, iš kurių prasidėjo žmonių giminė (senovės indų Yama).
Prūsai šventė Kurkio, derlingumo ir vaisingumo dievybės, šventę - derliaus pabaigtuves.
Vilniuje rugsėjo viduryje buvo švenčiama Atlaibo (Atlambos) šventė, kuri prasidėdavo Trakuose ir baigdavosi Vilniuje - Bokšto (Bastėjos) požeminėje šventykloje. Vilniaus vaito A.Rotundo užrašuose XVI a. sakoma, jog suvažiuodavę daugybė žmonių ir maldingai eidavę iš Trakų į Vilnių. Legendose minimas Bokšto baziliskas (siaubūnas-slibinas) primena ugnies dievaitį Gabjauja.
Rudeniui būdingos linamynio talkos, vykusios naktimis. Vakarienė buvo vadinama pusryčiais. Po vidurnakčio -jaunimo dūkimas, pasakojamos pasakos, baisūs nutikimai. Daug dainų apie liną. “Lino kančios” tema dainose, pasakojimuose - labai svarbi ir prasminga. Nepaprastas lino kelias žmogui - kantrumo pamoka.

Ilgės,vėlinės (XI.1-2)

Lietuvių tauta nuo seniausių laikų tikėjo pomirtiniu gyvenimu. Yra išlikusių rašytinių šaltinių iš XIV – XV a., jog lietuviai rudenį (manoma, kad spalio pabaigoje ar lapkričio mėn. pradžioje) švęsdavę didelę šventę, kurioje ypatingai buvo atsimenami mirusieji.

Vėlinės eina po Ilgių . Kitados kapinėse žmonės rinkdavosi atsinešę valgių ir puotaudavo keletą dienų. Aukodavo aukas dievams, ypač Perkūnui, kad šis pastiprintų mirusiųjų vėles. Mirusiųjų tėvų, protėvių, giminių vėlėms būdavo iškūrenama pirtis, keliamos vaišės. Pirmiausia vėlės būdavo kviečiamos nusiprausti, paskui – į vaišes. Vėlių laukė stalas, nukrautas valgiais, gėrimais. Po to valgius ir gėrimus žmonės nunešdavo į kapines , gėrimus išliedavo ant kapų, o valgius palikdavo. Vėlės būdavo laukiamos visuose namuose. Vėlinių išvakarėse joms būdavo paliekama vandens ir rankšluostis, laisva vieta prie stalo, neretai net atvertos durys ir langai, kad vėlėms būtų lengviau patekti į namus. Siekiant joms netrukdyti, šį vakarą buvo vengiama be reikalo vaikščioti. Buvo laikomasi rimties bei ramybės, draudžiama linksmintis.

Žmonės manė, kad Vėlinių vakarą galima atrasti senuosius kapus, išbarstytus po visus laukus, miškus, piliakalnius, jeigu atsiranda drąsuolis, kuris nebijotų jų ieškoti. Tose vietose, kur kada nors buvo palaidotas miręs žmogus, Vėlinių naktį žybsi mažytės švieselės. Būdingas lietuvių Vėlinių papročių bruožas – „klajojančių vėlelių“, nesava mirtimi mirusiųjų, niekieno neprisimenamų pagerbimas.


Kūčios, Kalėdos (XII.24-25)

Image

Gruodis - tamsus ir niūrus metų laikas - kalėdų mėnuo baigiasi metų ciklas, gamta apmiršta tamsoje ir šaltyje. Ji sugrįžta į savo pradžias. Tačiau mirtis virsta atgimimu, visi laukia gyvybės ir šviesos atsinaujinimo. Po trumpiausių dienų Saulė pradeda kilti vis aukščiau, ji grįžta (lot. adventus). Bet iki tikro grįžimo vyksta daug nepaprastų dalykų. Tamsiuoju laukimo metu dingsta visos ribos skiriačios gyvuosius ir mirusiuosius, žmones ir gyvius, augalus. Senieji papročiai ir apeigos padeda žmogui įsijungti į naujos pasauIio tvarkos kūrimąsi.
Saulės atgimimo dieną pažymėdavo daugelis tautų. Senovėje tai buvo Dionizo, Mitros (Saulės dievo) šventė. Romoje buvo švenčiamos Nenugalimos Saulės gimtuvės. Vėliau krikščionys perėmė šią šventę ir paskelbė ją Jėzaus gimimo diena nes jis irgi nešąs pasauliui šviesą. A.J.Greimas rašė, jog "Lietuviškos Kalėdos ne tik kad beveik nieko bendro neturi su krikščioniškąja šių švenčių tradicija, jos visais savo poreiškiais, yra bendruomeninio solidarumo šventė. Šio solidarumo atžymėjimas apima ne tik šeimyną plačiąja prasme, bet ir gyvųjų bei mirusiųjų bendruomenę ir visą į šeimą integruotą gyvatą. Kūčios maistu dalinasi ne tik su naminiais gyvuliais ir bitėmis, bet ir su vaismedžiais" (Tautos atminties beieškant, V.1990, p.332).

Tamsusis kalendorinis metų laikas trunka apie dvi savaites iki Kalėdų. Tai laukimo laikas, ruošiamasi Kalėdoms, vakarojama, giedamos kalendorinės kalėdinės giesmės - dainos. Žaidžiami apeiginiai žaidimai. Buriami ir pranašaujami orai ir būsimieji metai, derlius, vestuvės ir pan.. Manoma kad "koks oras gruodyje - toks bus ir birželyje" Mažojoje Lietuvoje tai buvęs piršlybų ir vestuvių metas.
Kalėdomis prasidėdavo šventvakariai. Viename 1618 m. pranešime sakoma, jog "per 12 vakarų, einančių po Kalėdų, lietuviai ilsisi nedirbdami jokių darbų." O jaunimas linksminasi (Kražiai). 1611 m. pranešime sakoma, jog buvo rengiamos "puotos protėvių vėlėms". Gruodžio 21 dieną prasideda žiemos saulėgrįža.
Saulė pajuda iš apmirimo pradeda naują kelionę, pakildama vis aukščiau.

Kūčios

Tai šeimos ir namų šventė. Kalėdų išvakarės (XII-24). Šventvakarių eigoje būna dar dvejos kūčios. Naujųjų metų išvakarėse būna Mažosios kūčios, o šventvakarius užbaigia Kūčelės (I-6) arba Trys Karaliai. Žinoma, svarbiausios būna pirmosios Kūčios.
Kūčiose susirenka visa šeima, artimųjų ir protėvių vėlės. Todėl šis šventvakaris primena vėlines, tik čia vėlės susirenka namuose. Prie Kūčių stalo žmogus turi sėstis visokia prasme švarus, be blogų minčių. Susitaikoma su kaimynais. Dovanojamos skriaudos. Reikia vengti žodžio "aš", o sakyti "mes". Dvasiniam nusiteikimui dar padeda ir pasninkas. Iškūrenama pirtis. Geresnei santarvei sudeginama liepinė pliauska. Nusiprausus apsivelkama šventiniais rūbais.
Puošiamas kambarys, kabinamas "sodas", šiaudiniai ir mediniai paukščiai, "saulutės". Kaišiojamos pušų, eglių ir kadugio šakelės. Trobos kampe statomas javų pėdas, perrištas trijose vietose. Uždegama daug šviesų, žvakių.
Stalas rūpestingai paruošiamas. Jį net parūkydavo kadugio verba, pašlakstydavo Velykų vandeniu. Stalą apkloja šienu, kurio dalį deda ir pastalėn. Ant šieno užkloja staltiesę ir išdėlioja patiekalus.

Valgiai. Valgomas avižinis ir spanguolinis kisielius, barščiai, kopūstai su grybais, žuvis, žuvienė. Būna ir saldžių valgių - obuolių, riešutų, kad visą metą gyvenimas būtųs aldus. Daromu kūčiukai (prėskučiai, sližikai) su aguonų pienu. Nei pieniškų, nei mėsiškų valgių nevalgė. Kūčioms gamina 9, 12 patiekalų.

Šeima. Šeima prie stalo sėda. suspindus Vakarinei žvaigždei. Visi atsistoja, o šeimininkas ar vyresnis taria šventus žodžius, laužia ir dalina "kūčių duoną". Visi geria iš vieno indo apeigų alaus. Žemynėliaunama ir palabinama. Kūčia - tai svarbiausias šventos vakarienės valgis, skirtas ir protėvių vėlėms. Ji padaryta iš šutintų ar padaigintų kviečių, miežių, rugių, žirnių, pupų. O taip pat iš riešutų, aguonų, kanapių. Visa tai sumaišyta su miešimu (medumi saldintu vandeniu). Indas su kūčia eina aplink stalą, visi jos ragauna, obuolį, riešutą valgydami, kad ateinantys metai būtų turtingi ir vaisingi.
Kaime "kūčių duona" buvo nešama taip: šeimininkas su duona apeina namą tris kartus ir beldžiasi į duris. - Kas čia eina? - Čia prašos ponas Dievas su kūčele. Tuomet eina vidun. Taip buvo kviečiamas Protėvis prie kūčių stalo.

Ugnis. Stengiamasi kad visą kalėdinį metą namuose būtų kuo daugiau šviesos. Uždegami žibintai, žvakės. Tačiau svarbiausia - šventinė ugnis. Kūčių vakare uždegama graudulinė žvakė, židinyje užkuriama beržinė pintis ar kelmas, pliauska, kurie turėjo visą laiką degti. Per šventvakarius negalima gesinti jokios ugnies. Blukis (kaladė) buvo velkamas ir deginamas. Kaladė buvo deginama ir vėliau - per Užgavėnes - Pelenijoje.
Kūčioms kviečiamos ne tik vėlės, bet ir kiti svečiai. Šeimininkas, išėjęs į lauką, pakviesdavo "ateikit kūčių" - vėją, šaltį, bites. Po vakarienės dar aplankomas sodas, aprišamos obelys, kreipiamasi į bites, lankomi pasėlių laukai. Naminiai gyvuliai pašeriami valgiais ar šienu nuo kūčių stalo. Šiuo metu dingsta visos ribos tarp visų būtybių ir jėgų, o žmogus stengiasi siekti gėrio gerumu.
Tokiu metu sakomi geri linkėjimai, o blogumas naikinamas sudeginant balanas. Ant balanos paženklinams koks ženkliukas. turintis savo prasmę, ir balana sudeginama.
Kūčių vakarą kreipiamasi į žemės, požemio ir vėlių dievybes. M.Pretorius XVIIa rašė, jog Kūčių vakarą buvo atliekama tokia apeiga: Šeimininkas klupsčias pripildydavo 3 šventinius kaušelius alaus ir paleisdavo visiems ratu. Paskui ėmė į rankas kepalėli duonos ir pridėjęs prie žemės meldėsi - "Žemėpati, tu duodi mums tokią gerą duoną, dėkojame Tau už tai, padėk, kad mes Tavo laiminami dirbtume dirvas ir kad Žemynėlės pagalba vis daugiau Tavo dovanų gautume." Po to pakėlęs duoną į viršų, sakė: - "Dieve, pasotink mus".
Žemynėlę taip gerbė nugerdami kiek alaus ir nuliedami ant žemės: - "Žemynėle, žiedkele, pakylėk mūsų rankų darbus".
Iki kalėdų negalima buvo kirsti medžių. O jeigu kas išdrįsdavo taip daryti, tai miške pasirodydavusi žila moteriškė ir gailiai dejuodavo (Kaltinėnų apyl.). Tokios nukirstos malkos gali uždegti sodybą, be to neduoda ramybės numirėliai. Čia pasireiškia gili pagarba pirminiam gyvybės pajudėjimui, naujos gyvybės užuomazgai Kalėdų išvakarėse.
Kūčių dieną vengdavo užrūstinti Perkūną - nemaldavo girnomis, neskaldydavo malkų. Valgant kūčias reikia paminėti gyvatę, tada visus metus būsi saugus. Vasarą miške būnant reikia prisiminti kokią savaitės dieną buvusios kūčios, tuomet gyvatės nepuls.
Kai kurios kalėdinės giesmės apdainuoja pasaulio atgimimą. Tai "Vidury lauko stovi grūšelė. Kalėda" ir kt.
Iki kalėdų giedamos giesmės - dainos su priedainiais - leliumoj aleliuma, aleliuma rūta, aleliuma loda ir kt.

Burtai. Burtai - svarbi kūčių vakaro dalis. Šią nakti laikas ir erdvė praranda įprastus metmeni. Pasaulis atsiduria pradinėje būsenoje. Yra įmanomi ateities spėjimai. Vėlės padeda viską sužinoti. Nemažai burtų susijusių su vandeniu. Vandenyje galima pamatyti ateitį. Giesmėse kalbama apie elnią devyniaragi, žvelgiantį į vandenį ir skaičiuojantį savo ragus. Daugybė burtų skirtų vedybų, gyvenimo, derliaus, orų ateičiai sužinoti. Šią stebuklų naktį vidurnakty vanduo pavirsta vynu, o gyvuliai prašneka žmogui suprantama kalba. Ištarti linkėjimai, žodžiai turi galios ateičiai ir tarsi grūdai - sėklos pasėjami šventvakaryje.
Po kūčių vakarienės motina pabarsto grūdų ant šeimos narių, o ypač ant vaikų. Mirusiųjų vėlės tą vakarą suteikia stalui ir valgiams antgamtinės galios, o grūdai perduoda gyvybinę augimo jėgą. Šeimininkas grūdais pabarsto trobos kampus, krikštasuolį, židinį. Kūčių stalas paliekamas nakčiai nenudengtas - vėlėms.


Kalėdos

Vidury lauko stovi grūšelė, kalėda
Toje grūšelėj žvakelės dega, kalėda
Vidury lauko stovi grūšelė, kalėda
Oi ir nukrito kibirkštėlė, kalėda
Oi ir pasliejo marios mėlynos, kalėda
Ant tų marelių laivelis plaukia, kalėda
Tame laively krėslelis stovi, kalėda
Tame krėslely mergelė sėdi, kalėda
Mergelė sėdi, gromatą rašo, kalėda
Vidury lauko stovi grūšelė, kalėda

"Ne bet kokią dieną mūsų protėviai pasirinko, o tokią, kai Saulė Motulė Trumpėje stovi. Ir mums niūrus trumpėjančių dienų metas, o koks jis turėjo būti mūsų protėviams. Ir taip miela, kai nuo sniego viskas prašviesėja, o Saulelė vėl grįžti pradeda. Kasmet toji diena kartojasi ir primena dviejų didžiulių mūsų protėvių metų laikotarpių ribą" - rašė E.Šimkūnaitė.
Kalėda simboliškai vaizdavo sugrįžtančią Saulę. Giesmės ją vaizduoja moterimi su perlų vainiku: "Vai atvažiuoja šventos kalėdos gelažų ratai, šilkų botagai".
Kalėdinių giesmių elnias devyniaragis - tai vienas seniausių įvaizdžių, reiškiančių metų laiką, o ir Saulę. Saulė - tai "aukselio kupka", tai ir "rožė" sužydėjusi kalėdų rytą.
Tarpukalėdžiu buvo nešiojamas Saulės atvaizdas - "žvaigždė". Dainose minimas "Juodas kudlotas" - tai derliaus ir turto dvasia. Kalėdų rytą grodavo su skudučiais, giedodavo kalėdines giesmes. Kalėdų rytą verda šiupinį su kiaulės uodega. Ant kalėdinio stalo po nakties dar randama kūčių vakarienės likučių. Reikia pavalgyti ir jų bei duoti gyvuliams.
Pirmoji kalėdų diena tai poilsio diena, net į svečius neinama. Linksmybės prasidėdavo tik pavakary, o ypač antrą kalėdų dieną.

Kalėdotojai.
Eidavo kalėdotojai - būrelis persirengėlių - ožys, arklys, gervė, meška, vengrai, čigonai, mirtis ir t.t. Jie lanko namus, kalba oracijas, gieda kalėdines giesmes.

Mažosios Kūčios. Naujųjų metų išvakarėse būna Mažosios arba Riebiosios Kūčios su šiupiniu ir kitais kalėdiniais valgiais. Deginama apvalanti ugnis, sakomi geri linkėjimai ateičiai. Spėjama ateitis - orai, vedybos, sveikata ir kt.. Vaikšto kalėdautojai.

Kūčelės. Kūčelės - sausio 6-a diena, Trys karaliai. Tai paskutinė kalėdinio meto diena, o karaliai - tai nesenas paprotys, prie tradicinių persirengėlių pridūręs ir užjūrio karalius.


Baltų kalendorius
Libertas Klimka

Pirmųjų žmonijos istorijoje kalendorių pagrindą sudarė Mėnulio ciklas. Jį imta skaičiuoti dar paleolito medžiotojų bendruomenėse. Gamta žmogui dovanojo patogų laiko matuoklį. Kas kelios paros kintanti Mėnulio išvaizda buvo labai patogi laiko atskaitai. Žvelgdamas į Mėnulio atmainas pirmykštis žmogus pajuto laiko tėkmę ir išmoko jį skaičiuoti. Todėl ir sudievino blyškiaveidį Žemės palydovą, manydamas esant jį kas mėnesį mirštančiu ir vėl po trijų naktų prisikeliančiu laiko dievaičiu. Metų sezonai medžiotojui nesvarbūs; tad išskiriamos tik dvi dalys – šiltoji ir šaltoji. Plintant žemdirbystei, reikėjo kalendorių priderinti prie sezonų kaitos. Čia atskaitos taškais tapo vasaros ir žiemos saulėgrįžos bei pavasario ir rudens lygiadieniai. Tokio kalendoriaus simboline išraiška galima laikyti gintarinius diskelius, kurių paviršius taškeliais sudalytas į ketvirčius. Mėnesiai – smulkesnės ketvirčių dalys. Žemdirbių darbai trukdavo apie dešimt mėnesių, paskui žiemos poilsis, kada laikas tarsi sustingdavo iki naujų pavasarinių rūpesčių meto. Tokio natūraliai atsiradusio skirstymo paveldas – griežti draudimai dirbti žiemos Tarpušvenčiu.

Baltai žinojo ir tarpinių – tarp medžiotojų (Mėnulio) ir žemdirbių (Saulės) – kalendorinių sistemų. Viena iš jų pagrįsta Sietyno stebėjimu. Lietuviškasis Sietyno pavadinimas sietinas su žemdirbystės pradžia. Kuo žemiau Saulei nusileidus jis matyti horizonte, tuo arčiau pavasaris. Kai Sietynas susilieja su vakaro žara, laikas pradėti pavasario sėją. Žemdirbiui tai – visų svarbiausias darbas, kurio negalima nei paskubinti, nei suvėlinti. Todėl Sietyno laida buvo kuo atidžiausiai stebima. Žiemkenčių sėjos metas sutampa su aukščiausiu Sietyno pakilimu. Be to, šis žvaigždžių spiečius, turintis, pasak žmonių, septynias žvaigždes, stebimas horizonte Saulei tekant, kai prasideda lietingoji vasaros pusė – nuo Septynių brolių miegančiųjų dienos (VII. 10).

Birutės alko XIV–XV a. astronominių stebėjimų įrenginys paremtas šešėlinio laikrodžio principu. Jis atitinka jungtinę Mėnulio ir Saulės kalendorių sistemą. Įrenginį sudarė vienuolikos stulpelių sistema, išdėstyta ant pasagos formos pylimo. Aikštelės pylimo pasaga atvira į pietvakarius – taigi paranki dangaus šviesulių laidai stebėti. Ir išties linijos, išvestos per stulpelių poras, nurodo Saulės ir Mėnulio laidos vietas jūroje svarbių kalendorinių švenčių išvakarėse. Astronominiai matavimai nustatant šias datas galėjo būti atliekami taip: stebėtojas atsistoja šalia vieno stulpelio ir per kito stulpelio viršūnę stebi besileidžiančio šviesulio diską. Vasarą Saulės laidos vietos buvo fiksuojamos nuo atokiau ant pylimo pastatyto stulpelio, žiemą – nuo arčiausio aikštelės viduriui stulpelio. Mėnulis Saulės metų kelią prabėga per mėnesį; be to, jo azimutų vėduoklė kiekvienais metais yra kiek kitokia: devynerius metus jis vis kyla aukštyn, kitus devynerius žemėja. Tai maždaug atitinka vadinamąjį Metono ciklą – 18,6 m. Birutės kalno įrenginys fiksuodavo du kraštinius „žemo“ Mėnulio azimutus bei vieną „aukšto“. Birutės alko stebykla iš viso fiksuoja 19 Saulės laidos azimutų, atitinkančių 36 šventes. Jos gana tolygiai išsidėsto metų rate, pasiskirstydamos po devynias kiekvienam sezonui. Pietinė trijų stulpelių grupė žymi pasiruošimo žiemos sąstingiui periodą – žiemojimo ir pavasario laukimo laiką. Šiaurinė penkių stulpelių grupė susijusi su sėjos, pasėlių priežiūros ir pjūties darbais. Pagrindinė ašis žymi vasaros-žiemos priešpriešą, gamtos virsmų momentus – pabudimo, suvešėjimo ir apmirimo taškus. Keliomis stulpelių jungtimis išskirta DATA būtinai sutampa su iškilia švente. Įdomu pastebėti, kad viena kryptimi pažymėtos šventės yra panašios savo turiniu, pavyzdžiui, 59° azimutas nurodo II. 3 ir XI. 9 datas, kada pagerbiama linų ir kanapių dievybė Vaižgantas.

Nustačius astronominiu būdu švenčių datas, belieka kur nors sužymėti jų seką. Pavyzdžiui, kalendoriniais ženklais būdavo išaudžiamos juostos. Dvylikos ženklų juosta Marijampolės muziejuje; 52 savaičių ženklai sudaro garsiąją Lielvardės juostą iš Latvijos. Liaudiškų kalendorių pavyzdžiai gali būti runų raidėmis ir švenčių simboliais išraižyta lazda bei devynių medinių lapų knygelė. Čia sužymėtos krikščioniškųjų šventųjų vardo dienos, taip pat su žemės ūkio darbais ir fenologiniais reiškiniais susijusios datos. Daugelis požymių rodo, kad abu mediniai runų kalendoriai, nors ir skandinaviškojo pavyzdžio, yra pagaminti ir naudoti Lietuvoje XVII a. pradžioje. Juose dar atsispindi senasis baltų kalendorius. Abu mediniai runų kalendoriai – Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatai.

LAST_UPDATED2