Ar Lietuva bulvių kraštas?(I-dalis) Spausdinti
Straipsniai - Kulinarija-maistas ir mityba
Antradienis, 25 Rugpjūtis 2009 15:57

2009 METAIS PER BULVIAKASĮ SUKANKA 380 METŲ, KAI LIETUVOJE BUVO PRADĖTOS AUGINTI BULVĖS

  

Nacionalinis anglų patiekalas – fisch and chips

 Bulvės pradėjo auginti ir kiti Europos kraštai: po Ispanijos bulvės pateko į Olandiją, Belgiją, po to į Italiją, Vokietiją. Austriją, Šveicariją, galiausiai į Prancūziją, o olandai bulves atplukdė į Kiniją.


Prancūzijoje pirmą kartą bulvės buvo išaugintos 1600 metais, tačiau tik 1616 metais pasiekė Paryžių, kur ji buvo pavadinta "pomme de terre" – žemės obuoliu, bet tik po gero šimtmečio prancūzai pradėjo masiškai auginti ir vartoti mityboje bulves. Ir tam nemažai pasidarbavo agronomas ir vaistininkas Antuanas Augustinas Parmentje (Antoine-Augustin Parmentier), 1737-1813. Jis, būdamas vokiečių nelaisvėje, buvo maitinamas bulvėmis, ir, kai grįžęs į Prancūziją, pamatė pokarinį maisto trūkumą, ryžosi įdiegti į prancūzų mitybą bulves. O tai padaryti buvo tikrai sunku, nes Prancūzijos gydytojai, beje taip pat ir kitų Europos šalių eskulapai, tvirtino, kad bulvės yra nuodingos ir maistui nerekomenduotinos. Prancūzijos parlamentas 1630 metų specialiu įsaku buvo uždraudęs Prancūzijoje sodinti bulves, o nuo 1765 m. Denis Diderot (1713-1784) ir Jean Le Rond D‘Alembert (1717-1783) pradėtoje 35 tomų „Enciklopedijoje, arba Aiškinamojo mokslų, menų ir amatų žodyne" (l'Encyclopédie, ou Dictionnaire raisonné des sciences, des arts et des métiers") rašė, kad bulvės yra ypatingai prastas maistas, tinkantis nebent neišrankiems skrandžiams.
Taigi, Antuanas Augustinas Parmentje pakvietė pietums to meto iškilius karaliaus dvariškius ir mokslininkus, kurių tarpe buvo to meto žymiausias chemikas, biologas ir ekonomistas Antoine Laurent de Lavoisier (Antuanas Loranas de Lavuazjė). Garbūs svečiai buvo vaišinami bulviene, jaučio širdies su bulvėmis troškiniu ir net bulvių vynu.
Pietūs visiems patiko, bulvės buvo reikiamai įvertintos, ir Parmentje 1787 metais gavo iš karaliaus Liudviko XVI leidimą pasodinti bulves šalia Paryžiaus. Karalius netgi skyrė kareivių apsaugą bulvių laukams: kariai dieną saugojo  bulves, o naktį miegojo, kas suprantama patraukė apylinkės gyventojų dėmesį, ir jie ėmė vogti bei savo daržuose sodinti keistus augalus. Štai taip gudrus vaistininkas išpopuliarino bulves.
Būtina pabrėžti, kad Parmentje sukūrė ne tik daug valgių iš bulvių, bulvių vyno gamybą, bet ir surado būdą, kaip iš bulvių gaminti krakmolą. Jis taip pat atrado būdą kaip gaminti cukrų iš cukrinių runkelių, sukūrė nacionalinę duonos kepimo mokyklą. Taip vaistininkas išgarsėjo, jis gavo leidimą lankytis karaliaus rūmuose, vėliau jo garbei dėkingi tėvynainiai jo gimtajame mieste Mondidje (Mondidier) pastatė paminklą.

 

Antoine Augustin Parmantjer (1737-1813)



Bulvių atsiradimą Rusijoje daug kas sieja su Petru I-ju, tačiau rašytojas Valentin Pikulj knygoje „Žodžiai ir darbai“ teigia, kad tai buvo ne bulvės, o topinamburai. Patys rusų istorikai teigia, kad bulvė Rusijoje atsirado tik XVIII amžiaus viduryje. Iš tiesų Rusijos carų rūmuose bulvės buvo pradėtos mityboje vartoti tik valdant carienei Anai Ivanovai (1730-1740m), kai to užsigeidė carienės favoritas Kuršo baronas Bironas, o vežamos jos buvo iš Lietuvos, Lenkijos, Latvijos arba Prūsijos.
Nustatyta, kad bulvės 1764-1776 metais jau buvo sodinamos Novgorodo ir Sankt Peterburgo daržuose. Kada XVIII amžiaus 60-siais metais Rusiją siaubė badas, Rusijos medicininė kolegija nusiuntė specialų raportą Senatui, kuriame rašė: „...yra tuose žemės obuoliuose, kuriuos Anglijoje vadina potetes, o kitose vietose žemės kriaušėmis, tartufeliais ir kartufeliais daug naudos“  («…много пользы состоит в тех земляных яблоках, кои в Англии называются потетес, а в иных местах земляными грушами, тартуфелями и картуфелями»).
Senatas išleido specialų nurodymą, kuriame rašė „ Apie šių obuolių didelę naudą ir tai, kad jie auginant mažai darbo reikalauja, o jisai neišpasakytai apdovanoja ir ne tik žmones maloniu ir sveiku maistu, bet ir tarnauja pašaru įvairiems gyvuliams, būtina juos puoselėti, kaip geriausią daržovę namų ūkyje ir dėti visas pastangas jų auginime“, («Ко столь великой пользе сих яблок и что они при разводе весьма мало труда требуют, а оный непомерно награждают и не только людям к приятной и здоровой пище, но и к корму всякой домашней животине служат, должно их почесть за лучший в домостройстве овощ и к разводу его приложить всемерное старание»). Senatas net 22 kartus 1765-1766 metais svarstė bulvių auginimo reikalus.
Rusai patys rašo, kad tik 1765 metais Senato įsakymu į Rusiją iš Prūsijos buvo įvežtos bulvės ir išsiuntinėtos į gubernijas, kur jos turėjo būti valstiečių sodinamos. Rusai nemokėdami bulvių auginti, pradėjo neklausyti ir kelti maištus, jie ilgai nenorėjo bulves vadinti vokiškai – kartofelj. Valdant Nikolajui I-jam 1840-1841 metais, masiniai „bulvių maištai“ buvo apėmę visas Rusijos gubernijas, kuriuos caro kariuomenė ypatingai žiauriai numalšino, kai kazokai ir rimbais plakė, ir korė maištaujančius valstiečius.
1841 metais  vasario 24 dieną 30000 egzempliorių tiražu nemokamai po visą Rusiją buvo išleistas ir išplatintas caro įsakas „Apie priemones kaip plėtoti bulvių auginimą“, deja net iki 1844 metų Rusijos valstiečiai, nežiūrint į aršias represijas, maištavo ir bulvių neaugino. Paradoksas, bet šių dienų užkietėję „bulbiašnikai“ baltarusiai bene vėliausiai Europoje pradėjo kultivuoti bulves, - net iki 1870 metų baltarusių valstiečiai iš vis neaugino bulvių.
2005 metų statistiniai duomenys rodo, kad pasaulyje bulvių daugiausiai užaugina Kinija, po to Indija ir Rusija. O vienam gyventojui daugiausia bulvių užsiaugina baltarusiai.

Bulvės Lietuvoje auginamos nuo 1629 metų

 

 

Kristupas Radvila, 1585-1640

Lietuvos istorija rodo kitus dalykus: Kristupas Radvila (1585-1640) Kėdainiuose rūpinosi įkurdinti vokiečių kolonistus evangelikus liuteronus ir palankių mokesčių dėka skatino juos atvykti į miestą. 1629 m. vakarinėje Kėdainių dalyje plytėjusiuose dvaro laukuose apsigyveno vokiečiai evangelikai liuteronai, kurie dešimčiai metų buvo atleisti nuo mokesčių ir kurie čia gautuose daržuose pradėjo maistui auginti ne tik vietines, bet ir atsivežtas iš Vokietijos daržoves, tame tarpe ir bulves sau bei Radvilų virtuvei. Būtent tų metų Radvilų Kėdainių rūmų inventorinėse knygose randame, kad iš vokiečių kolonistų buvo nupirktos 4 „vokiškos bačkos kartupelių“. Statinėmis (bačkomis, bosais) matavo –– grūdus bei kitokius biralus.
Kėdainių turguje buvo paplitusi Vilniaus ,,didžioji statinė“ lygi 144 lietuviškiems gorčiams, tai yra apie 404 litrus. ,,Mažoji“ Kėdainių statinė buvo 18 gorčių. Jomis seikėjo grūdus, grikius, lęšius, pupas, žirnius, avižas arklių pašarui, lubinus, medžio anglį, degutą, terpentiną.
Vokiečių kolonistai atsivežė savo statines talpinusias 5 stajas, tai yra 415 litrų

 



Jonušas Radvila, 1612-1655

Po penkerių metų naujame miesto rajone, kunigaikščio Kristupo Radvilos sūnaus Jonušo Radvilos (1612-1655) garbei pavadintame Jonušava jau gyveno apie 80 atvykėlių šeimų.
Taigi nuo XVII a. vidurio Kėdainiuose pradėjo gyvuoti dvi juridiškai įteisintos bendruomenės: Senųjų Kėdainių, kurios pagrindą sudarė evangelikai reformatai ir Jonušavos, arba naujųjų Kėdainių, kurioje gyveno vokiečiai evangelikai liuteronai. Lietuvos miestų istorijoje tai būta antro atvejo, kai viename mieste gyvavo dvi juridiškai įteisintos bendruomenės. (Žinoma, jog Trakuose buvo juridiškai įteisintos krikščionių ir karaimų bendruomenės).
1648 m. Lietuvos valdovas Vladislovas Vaza Jonušavai patvirtino teisę rengti turgus, turėti savo burmistrą ir atskirą herbą. Jį sudarė žydrame lauke inicialas „I” ir virš inicialo geltoname lauke raudona kunigaikščio kepurė. Šiame turguje vokiečiai ėmėsi pardavinėti bulves. Pradžioje nedrąsiai, kaip ir kiekviena naujovė lietuviuose, lietuviai pirko paragavimui, paskui pamatę jos naudą, ėmė pirkti bulves sėklai. Pirma dvarai, paskui ir atskiri žmoneliai įjunko į bulvių sodinimą ir valgymą. Kolorado vabalų tada nebuvo, o geros Lietuvos dirvos duodavo apčiuopiamą naudą, sočias ir lengvai išlaikomas maisto atsargas.
Nors bulvės Lietuvoje buvo pradėtos auginti ir vartoti maistui tiktai 1629 metais, iki tol lietuviai mažiausiai kelis tūkstančius metų turėjo maitintis javų, ankštinių, daržovių, žuvies, žvėrienos, mėsos, laukinės ir naminės paukštienos, miško gėrybių, kruopų, miltų, kiaušinių valgiais ir dėl tokios maisto įvairovės ir daugumos mažiau sirgdavo ir iš bado kažkodėl tai neišmirė.
Pirmasis lyg ir cepelinų receptas ”Trintų bulvių virtiniai” užrašytas knygoje “Namų ūkio šeimininkėms”, Kaunas, 1937m. psl. 183, o kitas receptas “Didžkukuliai (cepelinai)” pasirodė po 20 metų knygoje „Šeimininkės vadovas“ Vilnius 1957m., psl. 297, bet labai jau sovietiškai ubagiškas: vienam cepelinui reikėdavo pasiruošti tik 94g trintų bulvių, 94g virtų bulvių, 40g jautienos įdarui ir 12g lašinių spirgų padažui. Deja, pagal kulinarinio paveldo kanonus cepelinai, neturėdami 100 metų, negali būti traukiami ne tik į lietuvių aukštosios virtuvės, bet ir į kaimo virtuvės kulinarinį paveldą.
Bet lietuviams bulvinis cepelinas per 50 metų ubagiško sovietinio gyvenimo, kai ypatingai trūko maisto produktų, tapo esminiu mitybos objektu, skaniausiu valgiu, ištaigingiausiu patiekalu, be kurio neapsieidavo šventadienių pietūs, iškilesnės puotos, švenčių baliai, krikštynų, vestuvių, šermenų ar pakasynų gedulinės vaišės. Tarkuotų bulvių cepelinas su maltos kiaulienos įdaru, spirgų su svogūnais padažu ir grietine tapo lietuvio mitybos pagrindu, garbinimo objektu ir lietuviškumo simboliu.
O paskutiniais dešimtmečiais jaunieji žurnalistai, norėdami parodyti, jog irgi šį tą išmano apie mitybą vos ne kiekviename laikraščio ar žurnalo numeryje, garbinte garbina cepelinus, per jėgą juos grūda garbiems Lietuvos svečiams ir aprašinėja kiekvieną jų kąsnį ir atsiraugėjimą. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu neišprusėlių nusipapūginusių rašliavininkų. Kita vertus, o iš kur jiems ką nors žinoti, jei yra draudžiama rašyti apie turtingą Lietuvos kulinariją ir dar turtingesnį bei gausesnį kulinarinį paveldą. Kaip šiandien yra suniekintas, išdarkytas, suvulgarintas  Lietuvos kulinarinis paveldas galite akivaizdžiai įsitikinti B. Imbrasienės plagiate „Lithuanian Traditional Foods“. Vilnius, Baltos lankos, 1998. 

 Pasaulyje į bulvinius kukulius (cepelinus, kleckus), nežiūrint kur jie buvo ir yra gaminami, Peru ar Lietuvoje, Kinijoje ar Anglijoje, Osle ar Švendubrėje, Ispanijos karalius rūmuose ar Doria-Dernalovičiaus dvare Leipalingyje, garsiame Vilniaus restorane ar Lietuvos kaimo gryčioje į bulvių tarkių ar virtų bulvių kukulius dėjo, deda ir dar dės visokių įdarų, kas šaus galvon, kas tiks, kas bus po ranka.
Pamėginkite, mielieji, į cepelinus įdėti naminėje grietinėje troškintų tarkuotų burokėlių, arba apkepintų svogūnų su morkomis, arba geros grikių košės su kepintais baravykais, - juos patiekite su tikra namine grietine, bet ne parduotuvine, nes ten tikros karvės pieno grietinės jau 10 metų iš vis nebėra.  Įdėkite naminiame svieste paskrudintų bobausių ar rudmėsių, skėtabūdžių ar kazlėkų, voveraičių ar raudonikių, kelmučių ar pievagrybių ir patiekite su užpiltu karštu lydytu naminiu sviestu, arba įdarykite net tarkuotais obuoliais, pagardintais cukrumi ir maltais cinamonais, ir patiekite juos su saldžiu grietinėlės padažu, - štai Jums bus keli tikrai lietuviški cepelinų receptai...

A.Vincentas Sakas

Laukite tęsinio

 

 

 

LAST_UPDATED2