Nežinoma lietuviškosios animacijos istorija Spausdinti
Straipsniai - Grožiniai kūriniai
Ketvirtadienis, 14 Spalis 2010 11:01


Seniai seniai, 1910–aisiais metais Viačeslavas Starevičius sukūrė pirmą animacinį filmą. Jo veikėjai buvo didžiuliai elniaragiai. Režisierius stebėdavo jų “žaidimus” Kauno Ąžuolyne – tačiau tai nufilmuoti buvo per mažai šviesos. Filmavimui tinkamoje aplinkoje elniaragiai nenorėdavo “vaidinti”, todėl V. Starevičius preparuodavo vabzdžius, padarydavo mechanines kojas, sąnarius ir viską judindavo prieš kamerą.

 

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Kinometografijos istorikų nuomone, taip gimė “Elniaragių kova” – pirmasis animacinis filmas. Jo autorystės gviešiasi prancūzai, lenkai, lietuviai (autorius dirbo Paryžiaus, Maskvos kino studijose, Lenkijoje) – tačiau Viačeslavas yra kilęs nuo Kėdainių, o “Kova” buvo nufilmuota Kaune. Beje, po premjeros menininkas dažnai buvo klausinėjamas, kaip jam pavyko išdresuoti vabalus.

V. Starevičius buvo šio filmo režisierius, operatorius, dailininkas. Jis buvo kviečiamas dirbti W. Disney’aus studijoje, tačiau pasiūlymo atsisakė, nes animaciniams filmams viską – nuo lėlių iki scenarijaus – kūrė pats, buvo autorinės animacijos šalininkas.

Daugiau kaip 20 metų išgulėjusi stalčiuose, greitai pasirodys Vytauto Mikalausko knyga “Stebukladarys iš Kauno”. Knyga vertinga ne vien archyviniais šaltiniais, bet ir tuo, kad studijuodamas Maskvoje, autorius susitiko su dar gyvais V. Starevičiaus gyvenimo ir kūrybos liudininkais, panaudojo daug Rusijoje rastos informacijos. Deja, kelionei į Paryžių, kur iki savo mirties 1965 m. gyveno animatorius, knygos autoriui nebuvo leista nuvykti.

Prieš imdamasis animacijos, menininkas save išbandė įvairiose srityse: piešė karikatūras ir kino plakatus, kūrė kostiumus karnavalams, fotografavo, 1909 m. sukūrė dokumentinį filmą “Prie Nemuno” (neišlikęs), kol galiausiai apsistojo ties animacija.

Po “Elniaragių kovos” V. Starevičius sukūrė daugiau filmų: “Gražioji Lukanidė” (1912), “Žiogas ir skruzdėlė” (1913), “Lapinas Raneikis” (1939), “Paparčio žiedas” (1949). Visi filmai, nors kiek pavėluotai, vertinami kaip svarbus lietuvių menininko indėlis į pasaulio animacijos istoriją. Dabar V. Starevičiaus kūrybinį palikimą saugo Paryžiuje gyvenanti jo duktė Irena.

Nepelnytai pamiršta yra ir Gražina Brašiškytė – pirmoji lietuvė, profesionali dailininkė – animatorė. Ji visą gyvenimą nenutraukė ryšių su Lietuva, kasmet joje lankydavosi, nors aplinkybės vertė dirbti ir gyventi Maskvoje (Rusijoje).

G.Brašiškytė gimė 1920 m. spalio 19 d. Šiauliuose, ten baigė gimnaziją. 1937 m. įstojo į Kauno meno mokyklą. Prasidėjus karui, su šeima atsidūrė Alma-Atoje (Kazachstane), kur įstojo į laikinai išsikėlusio iš Maskvos Kinematografijos instituto meno fakulteto Multiplikacijos (Animacijos) skyrių. Mokslus baigė 1948 m. jau Maskvoje. Diplomuota specialistė grįžo į Lietuvą kupina norų kurti gimtinėje, bet, nesuradusi palaikymo, vėl išvyko į Maskvą. Čia ją noriai priėmė “Sojuzmultfilm” studija, kurioje Gražina kelerius metus dirbo dailininke – animatore. Pirmųjų filmų specifika (“Raudonoji gėlelė” – 1952 m.; “Drąsusis Pakas” – 1954 m.; “Auksinė antilopė” – 1954 m. ir kt.) lėmė, kad G. Brašiškytė pamėgo kūrinius, kuriems vaizdinės medžiagos ieškoti reikia muziejuose, parodose, senose knygose ir tiesiog gyvenime.

1955 m. debiutavo kaip dailininkė – statytoja filme “Užburtas berniukas” (pagal S. Lagerlef pasaką “Nilso kelionės”). Jis dabar laikomas tarybinės multiplikacijos aukso fonde.

1959 m. sukūrė filmą lietuviška tematika “Gintarinė pilis”. 1961 m. jos filmas “Drakonas” (Pietryčių Azijos pasakų motyvais) Indijoje tarptautiniame festivalyje buvo apdovanotas aukščiausiu – “Sidabrinio lotoso” prizu. 1963 m. sukurtas filmas “Tarakonas” buvo įvertintas “Geriausio metų filmo” prizu.

Kasmet išleisdama po filmą ar du, G. Brašiškytė iš viso sukūrė 24 animacinius filmus (“Norų išsipildymas” – 1957 m.; “Tolimosios salos paslaptis” – 1958 m.; “Mes ieškome juodulio” – 1969 m.; “Pasaka – nepasaka” – 1970 m.; ir kt.). Ji taip pat kūrė siužetus satyriniam kino žurnalui “Fitilis”.

G. Brašiškytė turėjo vertingiausią šio kino meno kūrybos savybę – paprastumą ir lakoniškumą, ir puikiai ja naudojosi. Kritikai įvertindavo jos savitą spalvinę gamą, režisieriai pastebėdavo jos lengvą humorą, retas, neįtikėtinas situacijas. “Man patinka tie kūriniai, kur matau daug erdvės fantazijai, meninei išmonei. Ir, žinoma, kur yra vietos humorui, satyrai”, – sakė dailininkė.

G. Brašiškytė įvertino jauno vaikino Zenono Tarakevičiaus, atvykusio į “Sojuzmultfilm” studiją mokytis, neabejotiną animatoriaus talentą. Dailininkė jį mokė ir rėmė kiek galėdama. Vėliau Zenonas sukūrė pirmąjį lietuvišką pieštą animacinį filmą “Vilkas ir siuvėjas” (1964 m.). Beje, pašauktas į Tarybinę Armiją, menininkas išėjo iš “Sojuzmultfilmo” ir negrįžo.

8 – tojo dešimtmečio viduryje iš 15–os Tarybų Sąjungos respublikų tik Lietuvoje nebuvo profesionalios animacijos studijos (Z. Tarakevičiaus filmas buvo kurtas ne studijoje, o gamyklos pagalbinėse patalpose Kaune). G. Brašiškytė, “Žinijos” draugijos pakviesta, skaitė paskaitą apie animaciją, surengė susitikimą su žiūrovais. Dar kartą siūlė savo paslaugas tuometiniams Kino studijos vadovams, tačiau pritarimo nesulaukė. Šiltu žodžiu vertindama tuometinius Lietuvos kino mėgėjų animacinius darbus, pastebėjo, kad jie negali atstoti profesionalų kūrybos. Paklausta, kokią svajonę norėtų įgyvendinti, ji atsakė: “Norėčiau kurti lietuvišką multiplikaciją…” Dėl šios svajonės ji buvo pasiryžusi atsisveikinti su “Sojuzmultfilmo” kolektyvu, kuriam Gražina buvo dėkinga už daug kūrybingų metų. 1983 m. gegužės 10 d. G. Brašiškytė mirė Maskvoje.

straipsnis paimtas iš: www.lizdas.lt

LAST_UPDATED2