|
Paprasto žmogaus teologija |
 |
 |
 |
|
Parašė
|
|
Pirmadienis, 09 Vasaris 2009 20:59 |
|
Puslapis 1 iš 2 „Paprasto žmogaus teologija“
Nesu aš krikščioniškos teologijos žinovas, nesu aš ir sentikių Pagoniškos teologijos žinovas – esu paprastas žmogus, besivadovaujantis savo logišku (kiek duota) mąstymu bei iš to sekančiu sveiku mano suvokimu, protu.
Krikščionybė prisiėmė sau dieviškąją misiją „ganyti mane kaip paklydusią avelę“, teigdama, kad jų tikėjimas dievo akyse yra geresnis nei manasis. Kodėl ? Kas davė tokią teisę, tuo pat metu skelbiant, kad dievo akyse mes esame visi vienodai geri, aukštinti save ir sakyti, kad jie dar geresni nei aš geras ?
Būtent taip Pietų Amerikoje buvo išnaikinta dauguma vietinių indėnų, nes jie dievo akyse blogesni ? Būtent taip kardu ir inkvizicijų laužais krikščionybė sėjo savo sėklas mūsų krašte idant jie geresni nei čia gyvenę, dirbę, mylėję ir dievą savaip pripažinę žmonės...
Tikėjimas yra būdingas žmonijos gyvavimo ir išgyvavimo, kaip motyvas, šaltinis, tačiau niekam neduota teigti, kad vienas geresnis už kitą.
Ilgus metus įtikinėjamas net tikėjau, kad krikščionybė mums atnešė kultūrą, raštą ir visokeriopą progresą, tačiau, kas akivaizdu ir matoma, nelabai paslėpsi ir pro melo žabangas tiesa išlenda. Vis tik vietiniai žmonės, išpažįstantys savą tikėjimą, turėjo tiek raštą, tiek kultūrą, tiek žinias, kurias vėliau perėmė užkariautojas – krikščionybė, jas paskelbęs, kaip savas ar visai apie tai nutylėdamas.
Pakanka pasidomėti archeologiniais kasinėjimais mūsų gyvenviečių akmens amžiuje ir kvapą užima radiniai, bylojantys apie kultūrą, amatus... Vadinasi, mes nebuvome kokie beždžionžmogiai, beraščiai ar šiaip primityvi gentis, kuriai kardu reikėjo atnešt šviesą, taip luošinant, žudant, o galiausia ir suluošinant visą samonę, pasaulėžiūrą bei pasaulėjautą.
Kokią kultūrinę pažangą į mūsų kraštą atnešė krikščionybė, kai ir taip kultūringi, o ir dar kultūringesni nei jie buvome ? Savą mokslą su savo ideologija, tačiau svetimą mūsų pasaulėjautai ir pasaulėžiūrai.
Panagrinėjus archeologinius radinius, galima matyti, kad vyko natūraliai prekybiniai mainai tarp krikščioniško pasaulio ir mūsų, turinčių savą religijos sampratą. Papuošalai ir kiti to meto meno dirbiniai byloja, kad mums nebuvo svetima pati krikščioniškumo samprata, tačiau mes ją suvokėme savaip ir savaip gyventi norėjome, bet ne. Verslinei ideologijai po krikščionybės kauke reikėjo eiti ir plėšikauti, o, kad karinė invazija būtų pateisinta, buvo tai pavadinta krikščionybės sėjimu ar, kaip aš suprantu, „paklydusių avelių“ gelbėjimu, kai tie žmonės, laisvi būdami, avelėmis būti nenorėjo.
Pastatyk gražų ir tiesas skleidžiantį statinį - ir nereiks manęs kardu varyti - pats ateisiu paklausyti, o gal ten tiesa ? Tačiau, kai tiesa tai nebuvo, reikėjo prievarta priversti tuo patikėti. Žolininkai ir žolinčiai, gydę žmones, - ant laužų už raganavimą deginami, o tie, kurie savus dievus garbino - žudomi kartu su savo šeimomis... Kokia čia ta tada geroji ir pažangioji religija, persmelkta barbariškumu ir visom užkariautojo pasekmėm ?
Visos astrologinės šventės, gerbtos mūsų krašte, kaip saulėgrįžos - buvo pervadintos krikščioniškais vardais ir taip tapo vietoj žolinių - švenčiausios mergelės Marijos ėmimo į dangų diena.... Už ką turiu tada gerbti tą tikėjimą ir jį laikyti pranašesniu ?
Savo logika manau, kad pirmoji biblija, kaip tiesos ir mokymai buvo surašyta daug metų anksčiau prieš Kristaus bibliją, kuri yra pirmosios iškraipyta kopija.
Jei jau sėjamas buvo gėris, kaip teigiama pagal evangelijas, tai gėris nėra naikintojas ir kurių galų buvo naikinamos kitų šventyklos bei šventvietės, ant jų išgriautų pamatų statant savos ideologijos šventyklas. Jei jau taip, jei jau gerą ir šviesą nešė, tai mielai galėjo pastatyti šalia, negriaunant ir nenaikinant, nepersekiojant ir nežudant.
<< Pradžia < Ankstesn 1 2 Sekantis > ir >>
|
|
LAST_UPDATED2 |
|
