Rasų šventė- atgarsiai iš praeities (II-dalis) Spausdinti
Straipsniai - Paskendusi pasaulėžiūra
Trečiadienis, 17 Birželis 2009 12:00

Rasos (Rasa, Rasos šventė, Kupolės, Saulės, Krešės) – senoji lietuvių vasaros saulėgrįžos šventė, vėliau sutapatinta su švento Jono diena ir pavadinta Joninėmis. Dabar beveik neįmanoma atrasti autentiško baltiško saulėgrįžos šventės pavadinimo.

 

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Šaltiniuose minima Rasos šventė, Kupolės ir kiti pavadinimai išsaugojo esminius šventės momentus, tačiau nebūtinai šiais žodžiais buvo vadinama visa šventė – galbūt tik tam tikra apeiga ar dalis. Bene pirmasis šią šventę Rasa pavadino T. Narbutas. J. Basanavičius pastarąjį pavadinimą bandė susieti su romėnų dies rosarum (rožių dienomis). Pilypo Ruigio ir Gotlibo Milkaus XVIII – XIX a. pradžios žodynuose vasaros saulėgrąža vadinama Saulėmis. Kupolių pavadinimas siejamas su vienu iš seniausių apeiginių šventės elementų, taip pat su augmenijos klestėjimu, vešėjimu. Krešės – prūsiškas pavadinimas, susijęs su augmenijos vešėjimu. Tačiau Rasa arba Rasos lieka populiaresnės už Kupoles, Saules, Krešes ar tiesiog Vasaros saulėgrįžą.
Ilgiausių dienų apeigose garbinti Perkūnas, Lada.


Vasaros saulėgrįžos šventėje ypač didelę reikšmę turėjo vanduo. Lietus ir vanduo ne tik „apvaisina“ žemę, bet ir suteikia jai jėgų vesti vaisius. Todėl apeigose vanduo – svarbus elementas. Rasų išvakarėse arba anksti ryte prieš patekant saulei ligoniai eidavo maudytis, tikėdamiesi pasveikti, būdavo maudomi gyvuliai. Pats pavadinimas Rasa gali būti siejamas su deive Rasa, kurią lietuviai įasmenindavo, dainose ji vaizduojama vaikščiojanti po laukus. Sakoma, kad išsivoliojęs rasoje trumpiausios nakties rytą būsi sveikas ir gražus. Tą rytą žemdirbiai apibrisdavo arba apsižergę šaką apjodavo pasėlius, kiti išbraidydavo rugių lauką, kad nukrėstų rasą ir taip padidintų derlių.
Kodėl senosios Vilniaus kapinės – Rasų kapinėm vadinamos?


Rasos. Anot A. H. Kirkoro, dar XIX a. viduryje vilniečiai čia rinkdavosi švęsti vasaros saulėgrįžos šventės Rasų (kitaip – Kupolių, Joninių). "Kalvų apsuptame, didingų ąžuolų ir beržų svyruoklių apgaubtame slėnyje Vilniaus gyventojai rengdavo šias iškilmes. Birželio 23-iosios vakarą čia susirinkdavo lietuvių ir lietuvaičių minios, sukraudavo malkų rietuves, užkurdavo laužus ir šokdami aplinkui ar šokinėdami per juos vaišindavosi, linksmindavosi, aukodavo deivei baltus gaidžius, o merginos giedodavo deivės garbei giesmes, dažnai kartodamos priedainį: „Lada, Lada, Lada, didi mūsų deive". Anot A. L. Jucevičiaus (1846), "Vilniuje švento Jono vaikštynės yra plačiai žinomos pavadinimu eiti į Rasas, kur žaidžiama iki saulės tekėjimo. [Pastaba:] Rasos Vilniuje yra giraitė už Misionierių parapijos kapinių. Tenai švento Jono Krikštytojo dieną skuba ne tiktai prastuomenė, Vytauto sostinės darbininkai ir amatininkai, prisiminti Lizdeikos laikų, bet ir aukštesnioji klasė eina pasižiūrėti į savo šeimynykščių apeigas, bet su tokiu nusiteikimu, su kokiu eitų žiūrėti dramblio arba šiaurės lokio".
Su Rasų švente siejama vietovės pavadinimo kilmė. J. Jurkšto nuomone, šis klausimas esąs atviras. Tačiau nauji duomenys apie Švento Jono akmenį, XIX a. pradžioje atsidūrusį Rasų kapinių teritorijoje, byloja už pirminę prielaidą.
Šis akmuo, A. Vojevodskaitės duomenimis, gulėjo ant kalvos, kur 1802–1807 m. buvo pastatyti Rasų kapinių kolumbariumai. Jis minimas keliuose Markučių dvaro atribojimo XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje dokumentuose (пред камнем Светно Яским). Vėlesnis akmens likimas nežinomas. (Beje, iš Misionierių į Šv. Jono bažnyčios dispoziciją Rasų kapinės pateko 1844 m., todėl tokia akmens pavadinimo aiškinimo galimybė atkrinta;


Tuometei caro valdžiai reikėjo nugalėti Rasų tradiciją. Tai ir padarė šventoj vietoj kapines. Kapinėse per laužą juk nešokinėsi!
Lada, Leta - įasmeninto pasaulio gyvūnijos ir augalijos pragimdytoja didžioji baltų deivė motina Lada, pagimdžiusi pirmuosius dvynius: dukterį Lelą ir sūnų Lėlį.
Didžioji deivė Motina, viso pasaulio gimdytoja, o jos duktė Lela tapo tarpininke tarp dangaus ir žemės. Jos abi buvo laikomos pavasario gamtos gaivintojomis, augalijos žadintojomis, lietaus ir rasos davėjomis, taip pat vaisingumo ir santuokų, santuokinio gyvenimo, gimimo globėjomis. Pastarosios funkcijos daugiau priklausė jaunesniajai deivei Lelai. Vaidilos savo giesmėse šaukdavosi deivių Lados ir Lelos.


Didžioji motina gimdytoja Lada labiausiai buvo garbinama per laiko atgimimo apeigas - pavasario ir vasaros šventes. Lietuviai, kuršiai ir latviai Lados garbei per Jonines kaišė šaltinius medžių šakomis, gėlėmis ir rinko gydomąsias žoles. Jų pagerbimo dienomis žmonės nieko nedirbo, kad apsaugotų savo javus nuo perkūnijų ir krušų, bet kėlė puotas, aukojo aukas. Vaikščiodami iš vieno namo į kitą, giesmėmis užkalbinėjimais prašė deivės, kad dygtų žolė, sektųsi lauko darbai, kad būtų geras derlius, kad merginos ištekėtų. Priedainyje kartodavo: "Ei, Lada! Ei, Lela!", priegiesmiuose dažni "lado", "ladum", "leliumai". Ladą ir Lelą lietuviai pagerbdavo pirmąkart išgindami gyvulius, pradėdami arimą ir sėją. Lada dainose buvo vadinama didžiąja deive, auksine boba ir pan.
Dailėje ji dažniausiai vaizduojama su iškeltomis į dangų rankomis, tarsi prašanti dangaus palaimos augančiam ir bręstančiam derliui. Per pavasario šventes jaunimas šokdavo “Lados ratelius” su iškeltomis į viršų rankomis. Didžioji deivė motina Lada dar vaizduojama ir stovinti su nuleistomis rankomis, t. y. rodanti į žemę su jau pribrendusiu derliumi. Tada žmonės deivei nešdavo pirmąjį įvairių javų ir vaisių derlių. Tuo baigdavosi pagrindinis jos kulto laikas.
Deivė Lela buvo vaizduojama trigalvė. Ją laikė tarpininke tarp žmonių ir dievų, tarp žemės ir dangaus.


Ilgainiui Lados ir Lelos funkcijos priartėjo prie žemės deivės Žemynos ir kitų vaisingumo bei derlingumo deivių. Tačiau dar ilgai gyvavo jų kultas. Deivių vardai išliko ir rusų bei kitų slavų apeiginių dainų priedainiuose: "Oi didi Lada!", nes jų garbinimas buvo išplitęs didelėje teritorijoje, kurioje kadaise gyveno baltų gentys, vėliau asimiliuotos slavų. Slavai perėmė baltų archainio ritualo šūksnį: "Didi Lada!".
Šios dievybės artimos graikų Ledai, Kretos-Mikėnų Latai, romėnų Ladonai. Jų kulto arealas buvo labai didelis – pradedant nuo Adrijos jūros tęsėsi iki Karnos, nuo Balkanų iki Baltijos jūros. Toks didelis kulto išplitimas rodo jo archaiškumą.

Visą straipsnį rasite:http://paliokas.blogspot.com/2007/07/vdvdv.html

LAST_UPDATED2