Baltų kultūra Spausdinti
Straipsniai - Dvasinės vertybės
Šeštadienis, 02 Sausis 2010 03:03

Atrodo, kad tos pačios dievybės galėjo žmogui ir padėti, ir jam kenkti. Užtat jas reikėjo numaldyti ir sau palankiau nuteikti aukomis."

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.
 

 

Istoriniai šaltiniai sako, jog būta senojo tikėjimo žynių, krivių, burtininkų - vyrų ir moterų. Jie kaupė ir saugojo dvasinę patirtį, tobulino sugebėjimus. Būtent juos pirmiausia puolė ir persekiojo užkariautojai ir svetimos religijos platintojai. Žynių tradicijos ilgai laikėsi užkalbėtojų, liaudies gydytojų, keliaujančių elgetų ir giedotojų tarpe. Tačiau patirtis rodo ir neigiamas šio luomo žmonių puses. Žyniai dažnai buvo linkę užgrobti valdžią bendrijose, pajungti žmones savanaudiškiems poreikiams. Tokiose bendrijose nariai tampa tikromis avelėmis - nesavarankiškomis, bejėgėmis, paklusniais įrankiais, o su Dievu ar dievais gali bendrauti tik išrinktieji - piemenys, dvasininkai. Romuvų tikslas yra burti asmenybes, išmanančias senąsias tradicijas, turinčias nuomonę. Pageidautina, kad bendruomenės narys mokėtų atlikti apeigas, giedoti ir pan. Žinoma, tokie gabumai ne kiekvienam, todėl šį darbą atlieka žmonės, mokantys telkti ir to norinčių. Tai nereiškia, jog šie apeigų vadovai gali įsakinėti ar būti aukštesnės galios bendruomenėje. Kiekvienas Romuvos narys turi savo mėgiamą veiklos ir gabumų tobulinimo sritį, romuvių santalka sudaro tam palankias sąlygas.
Tikybinis išgyvenimas tai nuostabios darnos ir meilės pasauliui pajautimas, patiriamas apeigose ar kitais gyvenimo momentais. Romuva nesiekia kolektyvizmo ar masinio įsijautrinimo, daug svarbiau tokį išgyvenimą patirti vienam žmogui - gamtoje, prie ąžuolo ar liepos, akmens, ugnies. Galima žinoti laiką ir vietą, kur šie išgyvenimai būna stipresni ir gilesni. Yra žmonių, sugebančių tai nustatyti. Tokiose vietose būdavo įkuriamos šventovės - alkai. Žinoma, liaudies daina, atliekama būriu, taip pat sukuria gilių išgyvenimų. Pulkas bendraminčių, bendros dvasios bičiulių, pajėgia sukurti stiprų dvasinį lauką.
Mūsų dienų Romuva - tai kelių baltiškų tradicijų visuma, tęsianti senosios Prūsų Romuvos universalumą. Romuvai priklauso tie, kurie gerbia ir myli šios senosios Baltų žemės dvasinę tradiciją, kurie suvokia jos aktualumą atsinaujinančiame pasaulyje.
Romuvos judėjimas yra Europos senųjų tikybų atgimimo dalis. Šis atgimimas vyksta natūraliai ir dėsningai, nes tam atėjo metas. Galim pasidžiaugti, jog Baltijos ir kitos Europos tautos išsaugojo turtingiausia šio atgimimo šaltinį - savo etnines kultūras, kurios pasitarnaus Europos gamtameldžių atgimimui.
V. Baltų kultūra šiandien Baltų kultūra čia vadiname kelių Pabaltijo tautų bendrą kultūrinį paveldą, o taip pat gyvąją tradiciją, kurioje žymios šios kultūros apraiškos. Šiandien lietuviai, latviai ir pusiau baltai - gudai suvokiami, kaip skirtingų kultūrų tautos, tačiau atidesnis etnologo žvilgsnis atveria vieningą baltišką kultūros substratą. To substrato teritoriją akivaizdžiai rodo lingvistiniai, archeologiniai bei etnologiniai žemėlapiai. Per praėjusį tūkstantmetį baltų teritorija susitrauke iki 1/6 buvusio dydžio. Ar tokia tendencija ir toliau dominuos ? Globalizacijos procesai palies ir likusią nedidelę baltų teritoriją. Ar yra kokia galimybė išlaikyti baltų civilizacijos tęstinumą ? Pirmojo Lietuvos kultūros kongreso metu (1990) baltų kultūros klausimas buvo aptariamas kaip savarankiškas ir aktualus klausimas. Pranešimus skaitė lietuvių, latvių, gudų ir net prūsų bei jotvingių atstovai. Tokia pranešėjų sudėtis rodo, kaip buvo suprantama baltų kultūros sąvoka. Atskirų grupių kalba nebuvo laikoma svarbiausiu ir vieninteliu kultūros požymiu. Pasaulėjauta, įvairios kultūros, religijos ir meno formos bei istorinės šaknys sudarė giminingų kultūrų visumą, kuri ir buvo vadinama baltų kultūra. Tame baltų kultūrų atstovų susiėjime buvo kalbama apie būtinybę siekti baltų civilizacijos aktyvinamojo darbo. Baltų civilizacijos, o taip ją galima būtų vadinti, potencialas yra toks realus ir pajėgus, kad kryptingos kultūrinės pastangos galėtų duoti gražių vaisių. Baltų civilizaciją galima įsivaizduoti, kaip mozaiką, arba suskilusį į kelis gabalus veidrodį. Nors atskiros tos mozaikos dalys ir atrodo esančios savarankiškos kultūrine ir tautine prasme, jos ištiesų sudaro tik dalį visumos. Šita visuma, arba baltų civilizacija, ir yra viena iš didžiųjų Europos senbuvių kultūrų, kuri šiuo metu miega, kaip padavimuose miega kalno viduje mieganti kariuomenė. Šitokia baltų kultūros idėja gerokai skiriasi nuo filosofo S.Šalkauskio skelbtos lietuvių tautos kultūrinės programos - sintezuoti Rytų ir Vakarų kultūras. Baltų civilizacijos idėja kalba apie baltų kultūrų sintezę. Tokios sintezės arba baltų vienijimosi pastangų būta įvairių. Lietuvių ir latvių suartėjimo žingsniai buvo labiausiai tikėtini. Buvo net projektų sukurti Baltų - lietuvių ir latvių - bendrą valstybę, buvo kuriama aisčių vienybės ideologija. Bet šitos pastangos gana greitai išsekdavo. Ir Lietuvoje, ir Latvijoje, ypač tarpukario nepriklausomybės metais, viršų ėmė tautinio atskirumo idėjos. Sovietiniu laikotarpiu, kai apie valstybingumą buvo mažiau galimybių galvoti, sustiprėjo folkloriniai judėjimai. Pakilo susidomėjimas etninėmis šaknimis ir gyvąja liaudies folklorine tradicija. Buvo pradėtos gaivinti senosios liaudies šventės, papročiai ir tradicijos. Štai tuomet suaktyvėjo lietuvių ir latvių bendravimas folklorinio judėjimo forma. Buvo susitinkama įvairių folklorinių švenčių, konferencijų ir festivalių metu pradėtos švęsti bendros vidurvasario šventės (Rasos ir Janio). Vyko gana intensyvus judėjimas lietuvių - pas latvius, o šių - pas lietuvius. Veikė lietuvių - latvių vienybės organizacijos.


S. Gaižiūnas rašė, jog "Baltų tautų vienybės idėja jau daugiau kaip šimtą metų yra vienas fundamentaliausių latvių kultūros, ir ypač literatūros, leitmotyvų." Dauguma XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios latvių nacionalinio atgimimo veikėjų savo darbuose lietuvius ir latvius laikė viena tauta. Poetas Jonas Aistis kalbėjo apie lietuvius, kaip baltų tautų egzistencijos tęsėjus."Prūsų ir lietuvių likimas buvo vienas. Jie žuvo, mes patvėrėme ir patvėrėme dėl to, kad jie žuvo… Štai dėl ko turime paimti jų istoriją sau : mes mes jiems esame kalti.,ir mes vieni galime pilnai suprasti jųjų likimą. Tuo laiku atkuto ir gudai. Viena gudiško judėjimo srovė, "Kryujos" susivienijimas, turėjo aiškią baltišką orientaciją. 1993 m Minske bene pirmą kartą tautos istorijoje vyko necenzūruojama konferencija tema "Baltai ir baltarusių etnogenezė1973 m. buvo bandoma surengti panašią konferenciją, bet ji buvo uždrausta, būtent dėl baltiškos orientacijos. Taigi etniniu požiūriu baltarusiai - tie patys baltai, tik netekę savo kalbos. Prieš gerą dešimtmetį, politinių permainų metu, iškilo ir prūsų vardas ir jų prikėlimo idėja. Aktyviai ėmė veikti "Prūsos" klubas Vilniuje, panašių susivienijimų atsirado ir kitose baltų žemėse. Vokietijoje veikė prūsų "Tolkemitos" draugija, vienijanti senuosius Prūsos gyventojus. Prūsiečiai rūpinosi baltiškuoju paveldu, pradėti žingsniai atkurti prūsų kalbą. Čia daugiausia nuveikė kalbininkas Letas Palmaitis (Mikelis Klusis), parengęs "Naujosios prūsų kalbos gramatiką"(1989) ir "Bazinį Lietuvių-Prūsų kalbų žodyną"(1999). Kas gi įvyko ir pasikeitė per praėjusį dešimtmetį mums? Dideli užmojai ir viltys pritilo, baltiškas veikimo šiandien vos pastebimas. Nepriklausomybės dešimtmetis baltus pavertė savotiškais izoliacionistais, žinoma, taip atsitiko ne dėl jų pačių valios. Lietuvių ir latvių ryšiai šiandien daugiau formalūs, komerciniai ar politiniai, apie baltų vienybę ar ideologiją niekas beveik nekalba. Atsirado vis labiau aklina siena tarp Lietuvos ir Baltarusijos, kokios niekada nėra buvę. Susidarė labai nepalankios sąlygos "Kryujos" veiklai ir, atrodo, ji pristabdė savo veiklą. "Prūsos" veikla, negaudama rimtesnio palaikymo, irgi vegetuoja. Veikia tik pavieniai žmonės, kuriems šios idėjos yra svarbios. Žinoma, tai nereiškia, jog baltiškos idėjos liks užmirštos. Baltų civilizacijos idėjos nuolatos save primena ir jos aktyvės ateityje. Lietuviški užkalbėjimai rodo archaišką mąstymą ir pasaulio modelio sampratą, lyginant su rusų ir baltarusių užkalbėjimais, kurie išreiškia labiau naujesnę krikščionišką pasaulėžiūrą. Lietuvių užkalbėjimuose į pavojingas jėgas ( gyvatė, ligos ir kt.) kreipiamasi maloniai , ieškant sutarimo arba susitarimo, ji dažnai vadinama maloniniais "gražios paukštytės" vardais. Veikė nuostata laikytis "pagrindinių priešiškų jėgų taikaus koegzistavimo". Tokia lietuvių taktika susitarti su grėsmingomis jėgomis, rasti sambūvio formą, o ne kovoti su jomis, aiškiai matoma ir naujųjų laikų istorijoje. Nors sukilimų ir rezistencijos kovos rodo, jog , peržengus tam tikrą ribą, įsijungia aktyvios gynybos ir pasipriešinimo jėgos. Kai lietuviai vadinami prisitaikėliais, tai suprantama, kaip neigiama savybė, paveldėta iš baudžiavos, ar sovietinio laikotarpio. Manyčiau, jog tai daug senesnė savybė, padėjusi lietuviams išgyventi sunkiausiais laikais. M.Zavjalovos nuomone, lietuvių užkalbėtojas jaučiasi pakankamai pajėgus susidurti su ligomis ar jų priežastimis tiesiog, be tarpininkų. Tik vėliau, krikščionybės įtakoje, užkalbėjimuose atsiranda kreipinių į galingus dieviškus personažus. Čia galima įžvelgti lietuvio giluminio individualizmo bruožus, kuriuos laikyčiau išlikimo ir savigynos nuostatomis.
Krikščionybė formavo centralizuoto pasaulio įvaizdį. Tokiame pasaulyje žmogus arba užkalbėtojas veikia tik per tarpininką, pasikliaudamas aukštesne dievybe ar šventuoju. Tuo tarpu senieji lietuvių užkalbėjimai rodo, jog pasaulis buvo suvokiamas, kaip skirtingų ir savarankiškų stichijų - ugnies, vandens, medžio ir kt., taip pat ir dievybių - sąveikaujanti visuma, kurioje gyvena ir veikia savarankiškas žmogus. Tai policentrinio pasaulio su daugeliu veikiančių jėgų kosmosas. Nors lietuviai jau ir patys save laikė krikščionimis, jų mąstymas dar laikėsi pagoniškojo politeizmo ir policentrizmo, o žmogus buvo suvokiamas, kaip viena iš veikiančiųjų jėgų.
Tokiame komplikuotame pasaulyje reikėjo rasti ir kurti tvarką, kuri padėtų egzistuoti žmogui ir pačiai gyvybei. Tvarka galėjo atsirasti tik derinant, harmonizuojant veikiančių jėgų įvairovę, t.y.kuriant Darną. Darna buvo pasiekiama dievų ir žmonių pastangomis, kuriant kosmosą. Pati lietuvių kalba rodo darnos idėjos formavimosi prielaidas. Žodis"darbas" tapo "doros, darnos, dermės, derliaus" ir kt. pradininku. Doras arba geras yra tas, kas moka derinti ir prisiderinti, moka dirbti. Tai senosios kultūros pagrindinis principas, kuris ilgiausiai išsilaikė baltų tradicijose. Indiškoji Darma primena lietuviškąją Darną ne tik panašiu skambėjimu. Darma (skr.dharma) reiškia pasaulio tvarką, vyriausią moralinį ir kosminį principą.
Jeigu pažvelgsime į lietuviškos tolerancijos tradicijas, pamatysime, kad ir joje reiškėsi darnos pasaulėjauta. Kunigaikštis Gediminas skelbė savo laiške, jog savo krašte jis leidžiąs įvairioms tautoms laikytis savo skirtingų dievo garbinimo tradicijų. To meto Europoje tai buvo neįprastas dalykas, bet mūsų laikais tai skamba gana šiuolaikiškai. Istorikai aiškina, jog Gediminas minėtame laiške išreiškė archainę nuostatą, pagal kurią gentys toleravo viena kitos religines skirtybes. Čia turime atvejį, kai archainė nuostata įgauna modernumo požymių. Gyvybės pasaulėžiūra. Iki pat mūsų laikų lietuviams brangiausia buvo žemė. Visą lietuvių etninę pasaulėžiūrą galima būtų pavadinti gyvybės pasaulėžiūra. Tai suprantama, nes daugumos dabar gyvenančių lietuvių tėvai arba protėviai buvo žemdirbiai. To nederėtų siaurinti iki ūkinės ekonominės valstiečių veiklos. Lietuvius supantis pasaulis buvo suvokiamas kaip gyvas kosmosas, visa aplinka, visi daiktai pulsavo gyvybe. Kalba, folkloras, papročiai išreiškė visuotinės gyvybės idėjas. Žmogaus gyvenimas ir darbai buvo derinami prie gamtos jėgų, prie žemės galių. Pati kilniausia ir garbingiausia lietuviui buvo žemdirbio profesija. Net žmogaus ugdymas buvo suvokiamas kaip auginimas, atsižvelgiant į gamtos galias. Žemės netekimas buvo suvokiamas kaip žūtis, kaip mirtis. Šiandien vykstančios permainos Lietuvoje, nukreiptos į ryšių su žeme mažėjimą ir tų ryšių galutinį nutraukimą. Tai reikš arba lietuvių būdo esminį pasikeitimą, prarandant savo šaknis, arba jų, kaip tautos, išnykimą. Esame dainų kultūros tautos. Daina baltams visada buvo svarbiausia dvasinės raiškos priemonė. Daina gaivina žmogaus esmę, rodo esmės gyvybę. Ir seni, ir jauni, vyrai ir moterys, visi dainavo dirbdami, linksmindamiesi, liūdėdami. Viena karta kitai perdavinėjo dainą lyg brangiausią turtą, lyg amžinąją ugnį. Filosofas Antanas Maoeina rašė:" Taigi tikroji lietuviškos sielos objektyvacija yra daina. Lietuviai dainuoja ne dėl meno, bet, kad dainos pagalba suteiktų savo gyvenimui pavidalą, jį įbūtintų". Atgimimo laikais lietuviai ir latviai sugebėjo sukelti net "dainuojančias revoliucijas", t.y. revoliucijas be kraujo praliejimi. Vienas iš užsienio žurnalistų, pabuvęs mitinge Rygoje sakė, jog esąs apstulbintas, kad tokiame mitinge žmonės tokie gražūs, sudvasinti veidai. Jokios neapykantos. Ir tūkstančiai dainuoja…Šios nesmurtinės akcijos to meto kovose yra fenomenas, kuris ryškiai išsisikiria iš nacionalinių veiksmų daugelyje kitų regionų. Tokia lietuvių mąstymo tradicija reiškiasi ir šiuolaikinėje kūrybinėje raiškoje. Vis dažniau pastebima, jog įdomiausioje dabarties lietuvių kūryboje prasiveržia baltiškoji archaika, kuri suvokiama, kaip avangardinio meno kūryba. Tai pasakytina apie teatrą, muziką ir literatūrą

LAST_UPDATED2
 
Komentarai (5)
Algiui
5 Antradienis, 12 Sausis 2010 22:45
BituteKu
O gal norėtum nusipirkti? Tiek darbo, tiek sąnaudų, bent kažkiek galima pamokėti. Man taip atrodo.
Algis
4 Antradienis, 05 Sausis 2010 22:14
Algis
Is kur butu galima parsisiusti dvieju daliu filmuka apie baltu astrologija anksciau jis buvo sarmatu tinklapyje ten buvo rodomas medinis ritulalinis kausas ar dubuo su zodoako simboliais.
Dėl laidų
3 Sekmadienis, 03 Sausis 2010 22:57
labai malonu,kad kažkam tos laidos patinka ir yra reikalingos.Reiktu padėkot INIT televizijai už tokių laidų rėmimą
"Prašau tęsti"
2 Sekmadienis, 03 Sausis 2010 20:45
BituteKu
O kas nors paklausė kokiomis lėšomis visi šie darbai dirbami?
"Prašau tęsti"... kai tuo metu mes darbus dirbam ir atlyginimus už tai gaunam, jus, ponai sarmatai, "prašau tęsti"
Va.
Aciu
1 Šeštadienis, 02 Sausis 2010 23:43
Prasau testi ka pradejot,dar ir dar tokiu laidu,prasau.Beje,jei kas dar neskaitet,int. svetainej "Vydija" yra Dainiaus Razausko straipsnis "Neikainojamas turtas".Paskaitykit.Netgi jei esat skaite,vis tiek darkart perskaitykit.
yvComment v.1.20.0