Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

Televizijos laidos

Norint rašyti straipsnį



Apklausa

Ar reikia istorinės akmens amžiaus gyvenvietės Lietuvai
 

Dabar tinkle

Mes turime 6 svečius online

Jei norite paremti

Šiame projekte labai laukiama ir pilietinė iniciatyva!
Nelikite abejingais mūsų protėvių istorijai - tai ne tik mūsų šaknys, patriotizmo puoselėjimas, bet ir vienas iš valstybingumo pamatų.
Būsime dėkingi ir mus parėmusiems.
Juridinis projekto asmuo VšĮ"Baltų Atlantida"
įm.k 301741051
Tikslines lėšas mums galite pervesti ar paaukoti 2%
A/S: LT827400030400023810
Danske bankas
Mums rašykite el.p:
saulius.novikas@init.lt
Mob.tel: +370 612 76515
Svetainė atnaujinama
Kodėl ir ko Norberto Vėliaus eita per Lietuvą? PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Dvasinės vertybės
Pirmadienis, 18 Gegužė 2009 22:42

Iš anuomet privalomo metodinių nuostatų lauko išsprūsta rinkiniuose vieną kitą pėdsaką palikęs individualus ir, atrodo, labai šiltas Vėliaus bendravimas su pašnekovais. Iš rankraščių matyti, kad daugkartiniai susitikimai su žmonėmis jam nebuvę nei rutiniški, nei kitaip jį varginę, o užmegzti darbiniai kontaktai su pateikėju dažnai dabar primena gražią ir nuoširdžią bičiulystę. Paliudyta susirašinėjimo laiškais su vienu ar kitu tautosakos žinovu jau po tautosakos įrašymo, šiaip bičiuliškų apsilankymų, dovanų (aščinčiaus) nešimų ir nuotraukų perdavimo akimirkos. Bendraujančio jo būta iš prigimties ir atvira širdimi eita per žmones – tokią nuoširdžią ir draugišką laikyseną žmonės mielai ir priėmė. Tik vieną vienintelį kartą (1965 m.) jam nepavyko prakalbinti galimos pateikėjos, kaip atrodo, ne juokais užgavusios patyrusio tautosakos rinkėjo ambicijas. Tą susitikimą jis detaliai aprašė: Prie nedidelės, gerokai apleistos pirkios sutikome seną, mažą moterėlę. Jos rankytės išdžiūvusios, kaulėtos, veidelis suvytęs kaip pernykštė bulvė. Akys įkritusios, užgesusios. Aš norėjau kaip nors pažvelgti pro tas akis į tos moterėlės širdį ir sužinoti, ką ji pergyveno per tiek daugelį metų. Bet moteris nė karto nepažiūrėjo tiesiai į mus, o visą laiką žvelgė kažkur į šalį, lyg ko bijodama ir nenorėdama turėti su mumis jokių reikalų. „Aš nieko nežinau, nieko nemoku.“ Visą laiką ji tarnavusi, nemokanti nei skaityti, nei rašyti. O kai mes prisispyrę kalbinome ir vis dar nenorėjome išsinešdinti, ji pasiėmė šluotą ir, išbėgusi į priemenę, ėmė vaikyti vištas, kurių visai ten nebuvo. Gal ir ta vargšė moterėlė bijojo, kad jos kur nors neišvežtų. [Vėliau paaiškėjo, jog žmonės pamanė, kad juos surašinėja vežti į Rusiją – B. S.] Kaip ten bebūtų, tai buvo pirmas žmogus, į kurio širdį aš niekaip negalėjau prasibrauti LTR 3795.

Ši ištrauka kalba apie rinkėjo darbui Vėliaus turėtą dar vieną labai palankų bruožą – gebėjimą ne valdiškai, ne formaliai ar iš reikalo klausytis pašnekovo. Jis norėjo ir mokėjo jį suprasti, užjausti bei paguosti. Dėl to jis iš sutiktų pateikėjų visada sulaukdavo jam reikalingo atsako, jie pasakojo ir dainavo viską, ką gerai ir nelabai gerai mokėjo, dėl to, nesunku atspėti, žmonės jį turėjo mylėti. Galima vien apgailestauti, kad rinkiniuose pašykštėta net užuominų, kokį pats pateikėjas matė netikėtai jį užklupusį nei prašytą, nei lauktą, bet vis tiek ilgai užsibūnantį svečią ir kaip jį vertino. Užtat iš raštų iki šiol tebesklinda rinkėjo atjautos šiluma sutiktam gyvenimo negandų išvargintam „tautosakiniam“ pašnekovui: O akys buvo tokios geros, tokios šviesios, aš net pagalvojau, kad tai mano mamos, o ne visai svetimos moters akys; čia surašiau tik mažą dalelę to, ką ji [A. Čepukienė – B. S.] man vaizdžiai ir su jausmu papasakojo. Visas jos pasakojimas nuskambėjo kaip graudi našlaičio daina, kurią visiškai supras tik tas, kuris klausėsi jos žodžių, matė krintančias ašaras ir pats verkė LTR 3258.

Visa išbalusi, kojų ir rankų sąnariai patinę, išsukinėti, sėdi lovelėje susidėjusi rankas ant skreito, išdžiūvusi, nosis nusmailėjusi. Akys liūdnos, bet geros, malonios, tartum ji mano babūnėlė būtų LTR 3433.

Neišeitų iš akių išleisti dar vieno originalaus ir reikšmingo Vėliaus rankraščių bruožo. Skaitantįjį ypač patraukia įtaigus jo kalbėjimo stilius ir vaizdingas rašymo būdas. Ryškias literatūrines aspiracijas pastebėjo dar ekspedicijų laikų bendražygis Vacys Milius, jis teigė, kad Vėliaus rašyti ekspedicijų dienoraščiai yra ne tiek kronikos, kiek literatūriniai vaizdeliai. Iš tikrųjų ne tik jie, bet kartais net pateikėjų aprašai ar trumpučiai rinkinio įvadai pateikti su poetine išmone, nė kiek nevengiant jam apskritai būdingo emocingo kalbėjimo, gerokai svetimo mokslinei stilistikai. Tačiau kaip tik toks folkloro rankraščių diskursas atveria galimybę perskaityti juose ne kaip kokias sausais duomenimis grindžiamas ataskaitas iš susitikimų su pateikėjais, bet kaip talentinga filologo ranka, kaip pats Vėlius pasakytų, „su jausmu“ ir meile rašytą tautos kultūros istoriją, kurioje labai ryški paties autoriaus figūra.

Užsisėdėjom iki pusiaunakčio. O kai išėjome kieman, mus apstulbino nepaprastai graži naktis. Pavargę, prisiglaudę prie žemės dunkso Skraičionių kluonai, toliau lyg milžiniški laivai miega kalvos. O virš galvų – „aukštas dangus, šviesios žvaigždės, didelės ir mažos“. Eitum tokią naktį nors į pasaulio pabaigą. Eitum ir eitum LTR 3795.

Mūsų žmogus kaip paukštelis: ar turi savo lizdelį, ar neturi, ar šilta, ar šalta – o čirškia ant šakelės, linksmina visą gamtą, ir tiek. Tik ta giesmelė ne visuomet vienodai skamba: kartais ji linksma kaip devynbalsės čiulbėjimas, o kartais liūdna kaip gegutės kukavimas LTR 3258.

Toliau skaitykite Šiaurės Atėnuose.



LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: