Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

Televizijos laidos

Norint rašyti straipsnį



Apklausa

Ar reikia istorinės akmens amžiaus gyvenvietės Lietuvai
 

Dabar tinkle

Mes turime 11 svečius online

Jei norite paremti

Šiame projekte labai laukiama ir pilietinė iniciatyva!
Nelikite abejingais mūsų protėvių istorijai - tai ne tik mūsų šaknys, patriotizmo puoselėjimas, bet ir vienas iš valstybingumo pamatų.
Būsime dėkingi ir mus parėmusiems.
Juridinis projekto asmuo VšĮ"Baltų Atlantida"
įm.k 301741051
Tikslines lėšas mums galite pervesti ar paaukoti 2%
A/S: LT827400030400023810
Danske bankas
Mums rašykite el.p:
saulius.novikas@init.lt
Mob.tel: +370 612 76515
Svetainė atnaujinama
Kodėl ir ko Norberto Vėliaus eita per Lietuvą? PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Dvasinės vertybės
Pirmadienis, 18 Gegužė 2009 22:42

O koks Vėliaus tautosakos rankraščiuose iškyla paprasto ar rinktinio pateikėjo paveikslas? Kaip reikėtų apibendrinti, kokie žmonės jam atverdavo savo namų vartus ir širdį, su kuriam socialiniam sluoksniui priklausančiais tautosakos mokovais jis dirbo per ekspedicijas? Iš glaustai ar labiau išplėtotai aprašytų jų gyvenimo istorijų galima spręsti, kad, kaip ir ankstesniais laikais, tai žmonės, tarnavę padieniais lauko darbininkais, „trobelninkai“, ne kartą „ėję ubagais“, augę didelėse (net aštuoniolika vaikų išauginusiose) šeimose ir patys tokias turėję. Kad ir kaip žiūrėsi, tai vis ta pati ilgiausiai tautosaką išlaikiusi daugiau ar mažiau talentingų, bet paprastų ir ypač dažnai pačių vargingiausių, nors darbščių ir visokių amatų mokėjusių gyventojų kategorija. Tai žmonės, kurių gyvenimas, jų pačių žodžiais tariant, „viena biednystė“ ir kuriems net „akių šviesių nėra, jos praverktos“. Kitas dalykas, kad galbūt aukštesnių socialinių sluoksnių žmonėmis tautosakininkų ir nebuvo domėtasi, todėl jie tiesiog nepakliūdavo į anuometinių tiek šio, tiek kitų rinkėjų akiratį. Nors vieno kito apsišvietusio ir tam tikrą išsilavinimą turinčio pateikėjo Vėliaus kaip rinkėjo kelyje irgi būta. O tipišką XX a. antrosios pusės pateikėjo paveikslą galima atpažinti vien iš Vėliaus pagautų taiklių jo pašnekovų frazių, kurios kartais geriau juos pačius apibūdina nei ilgi ir ištęsti visą gyvenimą nuosekliai aptariantys traktatai: Muoku sietė, pjautė, artė, linos mintė, šukoutė – vėsos darbos. Kāp pagalvuojė – šou kraujė nelaktų – tāp vargosė. Ir dar vyrą tėngėnė turiejau, ėr ož jį reikiejė dėrbti. [...] [Vyras net sakydavęs]: „So tuokė ėr ont kopsta gyvensė LTR 6057. (Čia ir toliau cituojama iš Lietuvių tautosakos rankraštyne (LTR) esančių Vėliaus užrašytos tautosakos rinkinių.)

Skaitant ilgesnius ir trumpesnius pasakojusiųjų ir dainavusiųjų aprašus dėmesį patraukia nuosaikus, be jokio patoso, nors visada įdėmiai visą šnekinamo tautosakos žinovo aplinką stebinčio ir kritiškai jį patį vertinančio autoriaus kalbėjimas: Užaugino tris sūnus, numarino jau du vyrus ir ieško trečio. Keistoko būdo, abejotino teisingumo. Mėgsta meluoti ne dėl naudos, bet šiaip iš papratimoLTR 3148.

Tokiam pastabumui išsiugdyti neabejotinai reikėjo ir tam tikrų pastangų. Ne šiaip su juo dirbusieji iškelia nepaprastą bendražygio energiją ir didelį užsidegimą didinti jau esamus tautosakos aruodus ieškant naujų ir gerų pateikėjų. Nors, kaip pats Vėlius anuometinėje spaudoje leidžia suprasti (beje, turėdamas jau gero dešimtmečio rinkimo patirtį), iš tiesų kiekvienas pakalbintas žmogus yra vertas tautosakininko dėmesio, nes kaip nėra Lietuvoje bevardžių kalnų ir klonių, laukų ir raistų, piliakalnių be padavimų, kaimų be istorijos, taip ir žmonių – be talento.

Vis dėlto, kad ir kaip įtikinėjo save ir kitus bemaž kiekvieną pašnekovą matyti kaip potencialų tautosakos pateikėją, pats iš tiesų juos atsirinkinėjo ir nori nenori „parūšiuodavo“, atsižvelgdamas į žmonėms pačios prigimties nevienodai atseikėtas atminties, iškalbos, balso, klausos ar kokias kitas folklorinei saviraiškai svarbias dovanas. Kita vertus, profesionalų rinkėjo požiūrį kaip tik ir rodo nevengimas „gaišti“ su eiliniu pašnekovu, o vėliau rengiant rinkinį tai tiesiai pripažįstant: Pranas Vilius tik vidutiniškas dainininkas ir pasakorius. Pas jį buvau užėjęs tik vieną kartą LTR 3643.

O gabesnių pateikėjų repertuarą jis kartais išklausia per kokius tris „prisėdimus“, o jau užeitus išskirtinius tautosakos žinovus lanko vos ne kiekvieną ekspedicijos darbo dieną ar net praėjus geram pusmečiui. Kantriai perkratinėdamas jų atsimenamą repertuarą, ypač atidžiai stebi ir vertina jo atlikimą. Neatsitiktinai pirmąjį vaikščiojimo per žmones dešimtmetį jį labiausiai domino tautosakos pateikėjo individualybė: apie talentingiausius pasakotojus ir dainininkus rašo straipsnius, skelbia jų repertuarą, net sudarinėja jų rinktines. O patį atlikimą tiesiog laiko labai reikšminga tautosakos gyvavimo, išlikimo ir perdavimo sąlyga. Antai, pasikliaudamas vis didėjančia savo patirtimi, vienodai drąsiai imasi kaip mokėdamas vertinti dainavimo tiek muzikinius bruožus, tiek tekstinį aspektą: Dainuoja antru balsu, melodijų irgi tiksliai neprisimena. Nori, kad išeitų gražiai, ir taip kartais išraito, jog klausantis visai nemalonu pasidaro LTR 350.

Dainuojančiuosius dažniau yra linkęs apibūdinti kaip turinčius balsą bei klausą arba jų neturinčius ir jau beveik visada būtinai pasidomi, kaip kiekvienas geresnis dainininkas pats žiūri į savo dainas ir dainavimą, kodėl jam norisi ar nesinori dainuoti. Kartu, tarsi būgštaudamas primesti vien savo matymą, jis pasitelkia dažnai lengvai prieinamą „viešąją nuomonę“, pristatydamas, kaip vieną ar kitą pateikėją vertina vietiniai, artimiausi kaimynai, geriau tą žmogų pažįstantys. Nereti atvejai, kai tam užtenka trumputės, informatyvios pastabos – plačiai ar visoje apylinkėje žinoma kaip gera dainininkė. Kur kas išraiškingiau, lyg būtų pagautas nepakartojamo įspūdžio, taip vaizdingai ir ekspresyviai aprašo kuo nors išsiskiriantį individualų pasakojimo būdą, kad skaitydamas aprašą tariesi irgi sėdintis šalia joautoriaus ir kartu stebintis prieš akis atsivėrusį nepaprastą reginį. Tokios taktikos laikėsi ne šiaip sau, o puikiai žinodamas, kad be vaizdo užrašymo dingsta pusė (jei ne daugiau) pasakojimo žavesio ir vidinės ekspresijos, tad stengėsi bent kuo smulkiau, su įtaigiomis detalėmis atkurti ne tik girdėtą, bet ir regėtą vaizdą: Adolfas Kanevičius – nedidukas, išsikėlusia krūtine, kuprotas, gudraus, šiek tiek ironiško veido.



LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: