Žemaičių kalba šiandien ir jos išlikimo perspektyvos Spausdinti
Straipsniai - Dvasinės vertybės
Sekmadienis, 06 Spalis 2013 15:59
Labiausiai paplitusios pasaulyje indoeuropiečių šeimos kalbomis dabar kalba daugiau kaip 2 milijardai žmonių. Lietuviškai kalbėti moka apie 3,5 mln. žmonių: Lietuvoje - 2,8 mln., Rusijoje, kitose Europos, Azijos, Amerikos, Australijos šalyse - apie 0,7 mln. Nedidelė lietuvių tauta išlaikė mažai pasikeitusią beveik trečdalio žmonijos protėvių kalbą. Žemaitija užima maždaug ketvirtadalį Lietuvos ploto.
 
Trūkinėja video vaizdas?  - palaukite kol pilnai užsikraus filmas !
Neteko niekur rasti duomenų, kiek dabar yra žemaitiškai kalbančių ar save žemaičiais laikančių žmonių. Greičiausiai to niekas nėra skaičiavęs. Galima panagrinėti tik paskutinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenis, kurie rodo tik gana apytikslę padėtį.
Žemaitijos rajonuose gyvena apie 573000 žmonių, kurie kaip savo gimtąją kalbą nurodė lietuvių. Žinoma, ne visi jie kalba ar moka žemaitiškai, ne visi jie yra žemaičiai. Bet jei vietoj jų pridėsime didžiuosiuose miestuose ir užsienyje gyvenančius žemaičius, tikriausiai gausime panašų skaičių. Šiaurės žemaičiai užima gerokai didesnį plotą, negu pietų. Todėl ir šios tarmės atstovų skaičius didesnis - apie 320000. Pietų žemaičių galėtų būti apie 250000. Žinoma, šie skaičiai tikrai yra tik orientaciniai, nes bendrinės kalbos įtaka pastaruoju metu yra tikrai didelė, o gana intensyvi žmonių migracija taip pat atliko savo darbą. Vis dėlto šie santykiniai skaičiai neblogai atspindi dabartinę žemaičių patarmių padėtį - šiaurės žemaičių tarmė vyrauja tiek visuose mūsų renginiuose, tiek žemaitiškoje spaudoje.
Nors žemaičių tarmes stipriai veikia bendrinė kalba ir aukštaičių tarmės, vis dėlto jos yra geriau išsilaikiusios negu aukštaičių. Štai dzūkai pagrindinę savo tarmės ypatybę yra išlaikę tik kaimuose, ir tai tik vyresnio amžiaus žmonės. Rytų aukštaičių tarmių skiriamosios ypatybės sparčiai nyksta ir jau senokai atsirado terminas „apibendrintas aukštaitis“. Kiek geriau išsilaikiusi yra tik suvalkiečių tarmė, bet greičiausiai tik todėl, kad jie mano kalbą bendrine kalba.
Tuo tarpu mūsų tarmės turi neįkainojamą vertę lyginamajam kalbų tyrinėjimui ir kalbų istorijai. Juk jos išsaugojo begalę tokių senųjų ypatybių, kokių seniai nebeturi bendrinė kalba. Bene geriausiai jų vertę apibūdina didžiojo prancūzų kalbininko A. Meje žodžiai: „Tas, kas nori žinoti, kaip kalbėjo mūsų proseneliai, turi atvažiuoti pasiklausyti, kaip kalba lietuvis valstietis”. Tarmių vertę pabrėžė ir garsusis XIX a. mokslininkas J. Grimas: „Lietuvių kalba pasižymi senoviškumu bei formų turtingumu, ir vargu ar yra kita kalba Europoje, kuri būtų tiek artima sanskritui”. Kalbėjo jis ne apie mūsų rašto kalbą, nes jos tada dar nebuvo, o apie tarmes.
Garsusis vokiečių kalbininkas A. Becembergeris, nuogąstaudamas dėl lietuvių kalbos likimo, 1879 metais kvietė visus tyrinėtojus užfiksuoti šios kalbos faktus ir tyrinėti ją tokiais žodžiais: „Lietuvių kalba, kuri yra viena svarbiausių kalbotyrai, greitai nyksta. Iš karto vokiečių, lenkų, rusų, latvių kalbų spaudžiama ji jau trumpai begyvuos. Drauge su kalba žūsta ir ypatinga tauta, kuri kadaise viešpatavo šiaurės Europoje, drauge žūsta ir papročiai, pasakos, padavimai, žūsta ir liaudies poezija, kuri savo laiku patraukė Herderio dėmesį ir vertė dainuoti Šamiso”. Tarp kitų lietuvių tarmių čia yra ir žemaičių tarmės.
Kokia žemaičių tarmių padėtis yra šiandien, nuo A. Becembergerio pranašystės praėjus daugiau kaip šimtui metų, kai iš lingvistinio pasaulio žemėlapio išnyksta daug gausesnės kalbos? Šiandien iš tikrųjų nuostabu, kad nei šis, nei kiti pranašavimai neišsipildė. Dar nuostabiau yra tai, kad tokioje mažoje teritorijoje išliko tiek daug ir tokių skirtingų tarmių. Nors ne visų žemaičių tarmių padėtis yra vienoda, vis dėlto dar visos mūsų tarmės tebėra gyvos. Tiesa, kalbėdami apie žemaičius, daugelis dažniausiai mini tik keturias tarmes - kretingiškius, telšiškius, varniškius ir raseiniškius - ir visiškai užmiršta, kad yra dar ir vakarų (Klaipėdos krašto) žemaičiai. Šiame krašte padėtis daug liūdnesnė - tarmė labai sparčiai nyksta, ja kalbančių liko tik keli šimtai. Bet šios tarmės nykimą nulėmė įvairūs išoriniai faktoriai, o ne pačių žmonių nenoras ja kalbėti.
Žemaičių kalbos vadinimas lietuvių tarme nėra visai tikslus, nes ji nuo aukštaičių daugeliu požymių skiriasi labiau, negu kai kurios slavų ar germanų kalbos tarpusavyje. Kaip atsitiko, kad tokioje nedidelėje teritorijoje susiformavo tokios skirtingos kalbos ir tiek ilgai išlaikė gana ryškius skirtumus? Atrodo, kad kalbinių skirtumų priežastis geriausiai gali paaiškinti antropologiniai mūsų protėvių tyrimai.
Antropologų tyrimai rodo, kad to paties antropologinio tipo žmonių dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenama ne vėliau kaip nuo akmens amžiaus pabaigos. Mūsų eros išvakarėse baltų gyventa nuo Vyslos iki Okos. Iš esmės Lietuvoje būta dviejų genetinių tipų: vakarinėje dalyje gyveno siauro, pailgo, bet masyvaus veido žmonės, rytinėje - platesnio (apvalesnio) ir stambesnio veido. Siauraveidis (sąlygiškai vadinamas žemaitiškuoju) antropologinis tipas nesiskiria nuo kitų vakarų baltų antropologinio tipo. Iš visų Lietuvos teritorijoje randamų antropologinių tipų jis keitėsi mažiausiai. Plačiaveidis (aukštaitiškasis) tipas apie 5 m. e. a. ima dar labiau apvalėti. Apvalėjimo banga eina iš rytų, greičiausiai aukštaičiai (ar kiti rytinės Lietuvos gyventojai) maišėsi su slavais ar kitais ateiviais iš Azijos.
Žemaičiai tuo laiku užėmė daug didesnę teritoriją. Jų genetinis lopšys buvo apie Kauną. Vėliau juos plačiaveidžiai kaimynai vis labiau stūmė prie jūros. Atrodo, kad plačiaveidžiai žmonės slinko taikingai, jie greičiausiai maišėsi su siauraveidžiais ir platino savo genus. Netrukus žemaičių ir aukštaičių (lietuvių) riba laikomas Nevėžis, vėliau - Dubysa, o dabar ir prie jos gyvenantys įsižeidžia pavadinti žemaičiais.
Visos baltų gentys formavosi iš dviejų antropologinių tipų. Geležies amžiuje panašūs buvo žemaičiai, kuršiai, žiemgaliai, prūsai, priklausę genetiniam vakarų baltų tipui. Aukštaičiai turi nemažai panašumų su latgaliais ir priklauso rytų baltų tipui. Nuo 5 m. e. a. dalis tipų keičiasi, smulkesnieji yra išstumiami. Išlieka tik siauraveidis antropologinis tipas dabartinės Žemaitijos teritorijoje. Vadinasi, žemaičiai (su prūsais, žiemgaliais, gal ir kuršiais) formavosi iš siauraveidžio vakarų baltų tipo, o aukštaičiai (su latgaliais, sėliais, gal ir jotvingiais) - iš plačiaveidžio rytų baltų tipo. Žemaičius daugiau veikė Vidurio Europos antropologiniai tipai, aukštaičius - rytiniai kaimynai. Bet abu šie tipai yra aiškiai baltiški. Be to, vakarinės Lietuvos dalies žmonės iki pat XX a. pradžios buvo 3 centimetrais aukštesni ir gyveno 3 metais ilgiau. Žagrė ir dalgis pirma atsirado vakaruose, ten buvo geresnės žemės, spartesnis materialinės kultūros augimas.
Daugiau skaityti: http://samogitia.mch.mii.lt/KULTURA/Jonas_Bukantis.htm
LAST_UPDATED2