Apie Pagoniškos Lietuvos atsilikimą Spausdinti
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Ketvirtadienis, 19 Lapkritis 2009 00:00

DĖL E. GUDAVIČIAUS KONCEPCIJOS APIE PAGONIŠKOSIOS LIETUVOS ATSILIKIMĄ


Kaip jie vertina istoriją - šlovina ar gėdijasi jos, štai pagal ką derėtų spręsti apie žmones.
Elias Canetti

 

„Piniginiai" klaidžiojimai ar klaidinimai?
Pagoniškosios Lietuvos pinigų istorija ne mūsų valia yra įgavusi politinį ir ideologinį aspektus. Dar XIX a. kai kurie šovinistiškai nusiteikę kaimynų tyrinėtojai įvairiais būdais bandė nuvėlinti pinigų Lietuvoje atsiradimą ir šitaip pagrįsti jos ūkinį, kultūrinį atsilikimą ir įrodyti svetimųjų, kultūrtregerių* teigiamą poveikį mūsų kultūrai. Vien dėl to labai svarbu nešališkai paaiškinti ir datuoti mūsų pinigų istorijos faktus. Apmaudu, kad šiandien kai kurie mūsų tyrinėtojai, skirtingai nuo kaimynų mokslininkų, sąmoningai ar nesąmoningai tarytum seka kultūrtregerių įmintomis pėdomis. Susidarė paradoksali padėtis: rusų mokslininkai ieško būdų įrodyti kuo ankstyvesnį pinigų pasirodymą rytų slavų kunigaikštystėse, o mūsų istorikai elgiasi priešingai. Ypač pavojinga, kai mintys apie lietuviškų pinigų vėlavimą nuskamba iš autoritetingų mūsų istorikų lūpų.
E. Gudavičius teigia, kad XII a. Lietuvos „Amatininkai atsiskaitydavo savo dirbiniais" (1, p. 88). Tokie atsiskaitymai, arba pinigai, specialistams nežinomi. Nebent autorius mintyje turėjo sidabro papuošalus, kurie, kai kurių tyrinėtojų nuomone, I tūkstantmečio antrojoje pusėje įgijo vertės mato, t. y. pinigų funkciją (2, p. 43). Jeigu taip, reikėjo atitinkamai parašyti. Dabar susidaro įspūdis, kad E. Gudavičius XIII a. Lietuvoje mato tik natūrinius prekių mainus, neigia Lietuvą turėjus savus pinigus - sidabro lydinius (kapas, arba ilguosius). Šį teiginį dar labiau sustiprina toks tolesnis jo samprotavimas: „Pinigus jai [Lietuvai - V. T.] pakeitė skandinaviškąja svorių sistema paremti vadinamieji ilgieji <...>" (1, p. 90). Išeitų, jog jis ilgųjų nelaiko pinigais, o tik pastarųjų pakaitalais. Tai mokslinė netiesa, nes daugelio šalių mokslininkų seniai įrodyta, jog viduramžiais pasaulyje pinigai buvo sidabras (lydinių ar monetų pavidalu). Sidabro lydinius kaip pinigus naudojo daugelis Lietuvos kaimynų. Tais laikais dar nebuvo žinomi pinigų (sidabro) pakaitalai (banknotai, nepilnavertės monetos). Pakaitalai neturėjo savo vertės, negalėjo atlikti tarptautinių mokėjimų ir lobių funkcijų.

 

Seniausi lietuvių metaliniai pinigai - sidabro lydiniai, vadinami kapomis, ilgaisiais. XII-XIV a. Nuotr. iškn. „Lietuvos istorijos paminklai", Vilnius, 1990
 

Gerai žinoma, kad mūsų protėviai kaupė sidabro lydinius. Tai parodo archeologų surasti gausūs ir turtingi lydinių lobiai. Taip pat mokslininkų išaiškinta, kad lietuviški ilgieji plačiai buvo pasklidę Vokietijoje, Lenkijoje, rytų slavų kunigaikštystėse, Moldavijoje; buvo kaupiami Krokuvos miesto kasoje; Vokiečių ordino naudoti kaip apskaitos vienetas, 1411 m. Naugardas buvo nusprendęs savo tarptautiniams mokėjimams greta vokiečių pinigų naudoti ilguosius (3, p. 57). Taigi ilgieji buvo ne pinigų pakaitalai, bet tikrieji, pilnaverčiai pinigai. Laikant ilguosius pinigų pakaitalais, beveik nusiritama į kultūrtrėgerininkų pozicijas, kurie bandė ir tebebando (pvz., lenkų numizmatas R. Kiersnovskis) įrodyti, kad lietuviai sidabro lydinius naudojo ne kaip pinigus, bet kaip žaliavą papuošalams gaminti. Reikia įsidėmėti, kad ilgųjų piniginės paskirties neigimas savaime implikuoja Lietuvos ūkio atsilikimo, jo nepriaugimo iki pinigų reikalingumo teigimą. Ką reiškė ir rodė savų metalinių pinigų įvedimas, tiksliai yra pastebėjęs žymus estų mokslininkas H. Morą. Jis, palaikydamas kitų nuomonę dėl ilgųjų apyvartos atsiradimo Xa., rašė, jog šis faktas rodo, kaip Lietuvoje buvo išaugęs prekybos vaidmuo (4, p. 119).Pagaliau manymas, kad ilgieji buvo pinigų pakaitalai, yra tautologija, nes išeitų, jog pinigus (sidabrą) pakeitė sidabras (jo lydiniai). E. Gudavičius galutinai išstumia ilguosius iš pinigų „sosto", matydamas jų įkartose, įpjovimuose nuosavybės ženklus (5, p. 85). Tokį jo požiūrį jau kritikavo numizmatai E. Ivanauskas su M. Balčiumi ir archeologas prof. A. Luchtanas. Jie nurodė, kad XII-XIV a. lietuviai turėjo pakankamai tobulus daiktų asmens ženklus, todėl ilgųjų nebūtų žymėję primityviais ženklais (6, p. 440; 7, p. 70). Bet juk svarbiau yra kitkas - nuosavybės ženklais pažymėti ilgieji būtų praradę pinigų funkcijas, jų esmę. Geriausiu atveju jie būtų tapę uždarais pavienių didžiūnų pinigais, panašiais į vadinamuosius Pavlovo respublikos ar Rusijoje pilietinio karo laikais restoranų, kavinių, pirčių leistus „pinigus". Ženklinti ilgieji jokiu būdu nebūtų atlikę tarptautinių pinigų funkcijos. E. Gudavičius neneigia fakto, kad ilgieji buvo naudojami atsiskaityti su užsienio pirkliais. Priešingai, jis juos tiesiog „ištremia" į tarptautinių mokėjimų sferą: „<...> ilgųjų apyvarta buvo naudojama tik tolimoje prabangos reikmenų apyvartoje' (8, p. 25).


Taigi viena jo tezė prieštarauja kitai, „išprievartaujama" ekonominė tikrovė, dirbtinėmis schemomis griaunama ekonominių kategorijų hierarchija. Tikriausiai E. Gudavičiui prireikė „ištremti" ilguosius todėl, kad jis neigia vidaus rinkos susidarymą anksčiau negu XIII a. viduryje. Žinoma, nesant jos, nereikalingi ir pinigai. Gal nepagalvota ar pamiršta elementari pinigų teorijos ir praktikos tiesa apie tarptautinių ir vidaus mokėjimų funkcijų neatsiejamumą. Kitaip sakant, jeigu, pavyzdžiui, Lietuvos pirklys už įvežtas prekes nebūtų gavęs iš pirkėjų ilgųjų, jis nebūtų turėjęs sidabro kitai prekių partijai nusipirkti.Iki šiol jvairuoja ilgųjų apyvartos pradžios datavimas. Istorikai D. Fiodorovas, O. Kuncienė, R. Volkaitė-Kulikauskienė, V. Pašuta ir kt. mano, kad ilgieji pasirodė X a. ar jo pabaigoje, kiti (Z. Duksa, E. Gudavičius, A. Tautavičius) jų apyvartos pradžią nukelia į XI ar XII a., o E. Ivanauskas su M. Balčium - net į XIII a. Patikslinti Šią datą - svarbus archeologų, numizmatų uždavinys. Aš tenoriu atkreipti dėmesį j ilgųjų apyvartą vėlinančiųjų argumentacijos silpnybes. Antai E. Gu-davičius, J. Jurginis rėmėsi XI a. vokiečių kronikininko A. Bremeniečio pasakojimu, kad prūsai mažai domėjosi tauriaisiais metalais. Iš to E. Gudavičius padarė toli siekiančią išvadą: „Vadinasi, XI a, galėjo būti tik pati sidabro kaip pinigų apyvartos pradžia" (8, p. 24). Panašiai tikino ir J. Jurginis: „<... > prekiaudami jie išsiverčia be pinigų ir maino daiktų į daiktą" (9, p. 31). Šitaip potekstėje pasakoma, kad prūsų ūkinis gyvenimas buvo primityvus. Apmaudu, kad taip sau palankiai „išpreparuojama" A. Bremeniečio mintis. Iš tikrųjų jis rašė taip: „Auksų ir sidabrų labai mažai vertina, turi gausybę svetimiems kailių, kurių kvapas mūsų pasaulį persunkė mirtingais išdidumo nuodais. O jie visa tai laiko nieku, mus pasmerkdami" (10, p. 25). Aiškiai matyti, kad aukštam dvasininkui rūpestį kėlė vokiečių dorovinis sugedimas, todėl kaip priešingybę jiems nurodė turto godulio liga nesirgusius prūsus. Taigi čia nėra nieko bendra su pinigais, jų atsiradimu baltų žemėse.

Z. Duksa ilgųjų pasirodymą neva tik XII a. antrojoje pusėje argumentavo taip: iki to laiko buvo sukaupta sidabro, išaugo krašto ekonominis potencialas, susidarė vietinių kunigaikščių vadovaujami politiniai junginiai (11, p. 80). Pasak istorikų, teritoriniai valstybinio pobūdžio junginiai Lietuvoje susidarė jau IX-XII a. Rusų istorikas V. Pašuta teigia: „<...> stebina aukštas jos [Lietuvos - V. T.] materialinės kultūros lygis I m. e. tūkstantmetyje" (12, p. 249), rusų archeologas A. Spicinas IX a. Vakarų Lietuvos kultūrai davė Klaipėdos, arba sidabro, kultūros vardą (dėl šio metalo lobių gausumo). Rusų istorikas prof. B. Romanovas yra nurodęs, kad SSRS teritorijoje rasti 355 sidabro lydiniai, svėrę 56 kg (13, p. 392). Tuo tarpu Lietuvoje rasta 700 vien pusapvalės lazdelės formos (ankstyvųjų) ilgųjų, kurių svoris - 75 kg (11, p. 81). Išeitų, kad daug mažesnės sidabro atsargos rytų slavams buvo pakankamos gaminti (apie XI a.) jų lydinius, o Lietuvai neužteko ir didesnių atsargų. Išvada aiški: Lietuvoje anksčiau negu XII a. antrojoje pusėje buvo subrendusios ekonominės, politinės sąlygos saviems metaliniams pinigams įvesti.
E. Ivanauskas ir M. Balčius bando įtikinti, kad ilgųjų apyvartos pradžią patikimiausia datuoti Mindaugo valdymo laikotarpiu, nes jo krikštas ir karūnavimas, taikos sutartys su Livonija turėję teigiamai paveikti piniginių santykių raidą (6, p. 1). Turbūt niekas to neneigs. Tačiau paveikti galėjo jau egzistavusius piniginius santykius. Jie jų buvimą pripažįsta. Vadinasi, jie daro loginę klaidą, t. y. teigia piniginių santykių egzistavimą be pinigų. Štai tokiais smėlio argumentais nuvėlinus ilgųjų atsiradimą, įduodamas į svetimųjų rankas koziris - patys lietuviai įrodo Lietuvos pinigų ūkio atsilikimą nuo kaimynų. Be to, šie vyrai visai kurti „žemės kalbai", t. y. ignoruoja archeologinės medžiagos duomenis.
Taip pat dirbtinai sukurtas ir kitas menamas Lietuvos pinigų ūkio atsilikimas - pinigų sistemos neturėjimas iki pasirodant monetoms. Pinigų sistema - aukštesnė jų raidos pakopa apima ne tik pinigus, bet ir jų apyvartos organizavimą. Šio „atsilikimo" atradėja - archeologė O. Kuncienė. Sovietmečiu ji, pasiremdama B. Romanovo teiginiu apie XI a. Pietų Rusios kunigaikštystėse pasirodžiusius sidabro lydinius ir tokiu būdu susidariusią pinigų sistemą, kažkodėl jų apyvartos (jos datuojamos X a.) Lietuvoje nelaiko pinigų sistema, o vadina jos „susidarymo užuomazga" (14, p. 163). Tiesiog nesuprantama, kaip galima tapačius reiškinius laikyti skirtingo lygmens dalykais. Deja, ši klaida nukeliavo į 1985 m. leidimo Lietuvos istoriją. Jos autoriai parašė: „<...> kaip pinigai cirkuliavo sidabro lydinių [pavidalu] <...>, kurie yra finansų sistemos užuomazga ir svarbus valstybės rodiklis" (15, p. 65). Jie įvėlė ir dar vieną klaidą, nes sutapatino skirtingas sąvokas - pinigų ir finansų sistemas. Prieš rašant, pritiktų paskaityti bent ekonominių terminų žodyną. Apskritai „užuomazgos" autoriai žengė platų žingsnį net nuo vadinamosios žiugždinės istorijos*. Joje aiškiai pasakyta: „<...> X-XI a. Lietuvoje susidarė piniginė sistema: pinigais buvo vartojami sidabriniai lydiniai <...>" (16, p. 56).
Dalies mūsų tyrinėtojų mėgstama ieškoti ir surasti svetimųjų įtaką lietuviškiems pinigams. Anksčiau buvo įprasta rašyti apie Naugardo sidabro lydinių poveikį mūsų ilgiesiems. Ačiū Dievui, pagaliau atsikratome šio pramano. Paaiškėjo, kad šie pinigai skiriasi ir forma, ir svoriu, ir statusu. Apie pastarąjį išraiškingai byloja minėtas istorinis faktas, kad Naugardas tarptautine mokėjimo priemone buvo įteisinęs ne savo lydinius, bet mūsų ilguosius. Vien tai nuneigia bet kokią įtaką ir teiginio potekstėje įkomponuotą mintį apie Lietuvos pinigų ūkio atsilikimą. Tikėkimės, jog po to, kai viduramžių Lietuvos monetų tyrinėtojai S. Sajauskas su D. Kaubriu įrodė, kad daugelio Rusios kunigaikštysčių monetos yra chronologiškai vėlyvesnės negu lietuviškosios, maždaug vienmetės tik Maskvos kunigaikštystės monetos, bus liautasi kalbėti ir apie rytų slavų įtaką „barbariškai" Lietuvai šioje srityje. Jie pagrįstai rašo: „Nebent tyrinėtume lietuviškų pinigų įtaką <...> rusų kunigaikštysčių monetoms atsirasti" (17, p. 21)Taip pat perdedamas Prahos grašių vaidmuo. E. Gudavičius su šių pinigų paplitimu susiejo ilgųjų svorio sumažėjimą, piniginio mokesčio - sidabrinės įvedimą (1, p. 90-91). Prieš keletą dešimtmečių iki pasirodant šiems teiginiams, numizmatas S. Janušonis buvo išaiškinęs, kad grašis turėjo prisitaikyti prie ilgųjų svorio normų, kad pirmosios lietuviškos monetos rėmėsi ilgųjų, bet ne grašių svoriu (18, p. 208). Jis nenustatė jokio kitokio grasių poveikio mūsų pinigams. E. Guičius tiesiog suklydo, parašydamas, kad ilgųjų svoris sumažėjo (nuo 200 g iki 180 g). Buvo priešingai: ilgieji pasunkėjo nuo maždaug 100 g iki 170-185 g. Neįtikinama sidabrinės įvedimą apie 1387 m. aiškinti grašių didesnio kiekio susikaupimu miestuose, nes, pirma, Šį mokestį turėjo mokėti ne tik miestiečiai, bet ir kaimiečiai, antra, grašių susikaupimas yra išvestinis dalykas.Taip galėjo atsitikti tik didėjant Lietuvos užsienio prekybai ir jos balanso aktyvumui bei pradėjus pinigusgus vartoti gyventojams.


Nesiliauja paieškos, kurios šalies svorių sistemos pagrindu nustatytas ilgųjų svoris. Įrodinėjama ir Naugardo grivinos, ir skandinavų bei Prahos grašių svorių įtaka. Neseniai atsirado hipotezė, kad apvaliųjų ilgųjų svoris artimas pusei Rygos markės (6, p. 10). Ne pirmąkart stebina tyrimų metodologija.

Pirma, juk neatlikta lyginamoji analizė, tiksliai nežinoma, kada sidabro lydiniai pasirodė Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse, kurioje iš jų anksčiau. Net datavimas amžiaus tikslumu neduotų reikiamo atsakymo, o be jo beprasmiškos pastangos pagrįsti tos ar kitos svorių sistemos įtaką. Antra, kadangi ankstyvųjų ilgųjų svoris buvo nepastovus (svyravo nuo 74,21 g iki 118,45 g), nesunku juos priskirti vienai ar kitai svorių sistemai. Trečia, T. Arne ir R. Kiersnovskis, nepriklausomai vienas nuo kito ištyrę didelį skaičių Skandinavijos, Baltijos, Lenkijos ir slavų žemėse rastų svarelių svorį, nustatė, jog didesniųjų svarelių svoris labiausiai atitinka irakiečių svorio vienetą, o mažesniųjų svarelių - arabų dirhemą (apie 4 gramus) (19, p. 114-115).Kadangi IX-XI a. arabų monetas mokėjimams naudojo Lietuva ir jos kaimynai nuo Volgos iki Elbes, logiška klausti - ar lietuviai negalėjo nusižiūrėti į arabų svorio sistemą? Šia proga prisimintina, kad Vakarų Europa perėmė iš irakiečių svorio vienetą, tarp jos ir Artimųjų Rytų monetų esąs genetinis ryšys (20, p. 34).

Taigi sudėtinga, kartais net neįmanoma, o gal ir beprasmiška nustatinėti, kas iš ko ką perėmė. Visos tautos, šalys bendravo, vienos iš kitų mokėsi. Ne išimtis buvo ir mūsų protėviai. Jie nelindėjo miškuose ir raistuose (tokia gaida vis dažniau girdima).Lietuvos atsilikimo šalininkai negirdi V. Jurgučio minties, kad „Sugebėjimas vartoti monetas, nors svetimos gamybos [Romos imperijos, arabų - V. T.], tai jau nemenko kultūrinio lygmens įrodymas" (21, p. 19). Užuot ieškojus svetimųjų įtakų, vėlavusios pinigų raidos „įrodymų", kur kas prasmingiau būtų patyrinėti ir išaiškinti fenomenalaus mūsų šalies pinigų sistemos tvirtumo priežastis. Ilgiau nei 200 metų nuolatos vokiečių su talkininkais siaubiamo krašto ilgųjų svoris ir jų praba padidėjo, o ne sumažėjo. Yra žinoma, kad per Šimtametį karą Prancūzijos ekonomika buvo atsidūrusi ties katastrofos riba (22, p. 135), anksčiau dėl grobiamųjų karų į panašią padėtį buvo patekę Danijos finansai (23, p. 54), Vokietijos sidabro lydinių praba buvo žemesnė (0,800, o ilgųjų - 0, 852-0,989) ir pastebimai mažėjo - XIV a. iki 0,590 (20, p. 39). Bent susimąstykime, kas už šitų skaičių slypi!

 

 

 

 


 

Svarstyklės ir svoreliai (Siraučiai, Graužtai),
X-XI a. pirklių naudotos susmulkintoms
monetoms ir kapoms sverti
\ iš R. Volkaitės-Kulikauskienės kn. „Lietuva
valstybės priešaušriu", Vilnius, 2001
„Puiki gaminių kokybė ir išprusęs meninis skonis
kad baltų meistrų dirbiniai pateko į romėniškojo
tarpio Vidurio, Šiaurės ir Rytų Europos rinkas ir
Vakarų Lietuva tapo vienu iš svarbiausių
i^iatų ir prekybos centrų Siaurės ir Rytų. Europoje."
R Mudėnas, str. knygoje „Lietuva iki Mindaugo",
Vilnius, 2003, p. 303
 

E. Gudavičius pasiūlė (be motyvų) lietuviškus sidabro lydinius vadinti ilgaisiais (8, p. 66). o nauja, nes šiuo vardu jie vadinami žiugždinėje istorijoje (16, p. 27). Tarpukariu paplitusį > vardą sovietų okupacijos laikais stengtasi išstumti iš vartosenos kitais terminais (rublis, a, ilgieji, sidabro ar lietuviški lydiniai). Kapos vardas buvo vartojamas istoriniuose raštuose, ilgą vartojimo tradiciją, todėl nesuprantama, kodėl reikėtų jo atsisakyti. Baigiant galima dar i, kad tiesiog stebina didžiuliame Europos plote (mažiausiai tarp Oderio ir Volgos) vykę ūs, net sinchroniški pinigų raidos procesai. Tais pačiais amžiais ten vartotos Romos, arabų, Europos monetos, mokėjimams pradėti gaminti ir sidabro lydiniai. Lietuva nebuvo nei tis, nei „jaunesnioji sesė".

Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai

Vladas Terleckas

LAST_UPDATED2