Neišgirstas akademiko V.Merkio perspėjimas Spausdinti
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Antradienis, 17 Lapkritis 2009 19:37
NEIŠGIRSTAS AKADEMIKO V.MERKIO PERSPĖJIMAS DĖL PASILIGOJUSIO LIETUVOS ISTORIJOS MOKSLO


Neseniai istorikas akad. Vytautas Merkys išdėstė savo nerimą dėl padėties Lietuvos istorijos moksle. Jam susirūpinimą kelia daugelis dalykų: ciniškas požiūris į savo istoriją, arogancija ir cinizmas vertinant savo pirmtakų darbus; siekimas tariamų mitų „demaskavimu“ iškilti, patraukti mūsų visuomenės, o ypač užsienio istorikų dėmesį ir kt. Jis paviešino skandalingus faktus: 1)“Vilniaus universitete pirmas istorikų darbas buvo panaikinti su vargu sovietmečiu išlaikytą Lietuvos istorijos katedrą“; 2)“<...> matomos tendencijos lietuvių tautą eliminuoti kaip savo istorijos subjektą (kūrėją)“; 3)“Bandoma išteisinti ,...> kryžiuočius <...> ir jų ekspanciją pateisinti aukštesnės europinės kultūros platinimu“.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Laida "Pokalbiai pilyje" http://www.sarmatija.lt/index.php/tv

Sekanti laida "Pokalbiai pilyje" bus paskelbta šeštadienį

Akademikas svarsto. Ar kai kurių istorikų neveikia įsipareigojimai kaimynų šalių fondams ir institucijoms už jų apmokėtas užsienio keliones. Ar neatidirbama ir už stipendijas stažuotėmis užsienyje. Taigi sulaukėme autoritetingo istoriko tiesos žodžio apie mūsų praeities niekintojų darbų tikslus.Apie padėtį istorijos moksle daug pasakantis istoriko akad. A.Tylos klausimas istorikei a.Gaigalaitei- ar darbe niekinti Lietuvos istorijos? Ne be pagrindo skambinama pavojaus varpais. M.Kundrotas rašė, kad VU Istorijos fakulteto prodekanas A.Jakubčionis paskaitos metu paskelbė tezę: „<...> gali būti arba istorikas, arba tautinis patriotas“, kad „Mankurtizmas šiam dėstytojui atrodė erudicijos rodikliu, o vertybinis indiferentiškumas- vieninteliu objektyvumo garantu“.  Istorikai prof.E.Aleksandravičius, dr.J.Kiaupienė susirūpinę ne globalizacijos keliamu pavojumi tautos išlikimui, bet...nacionalizmo pavojumi. J.Kiaupienė dėsto, kad turime“<...>parašyti istoriją ne Lietuvos valstybės, o visuomenės<...>. E.Gudavičius mokytojas, ne vieno laidinio bendraautorius prof.S.Lazutka atvirai gėrisi A.Sniečkaus internacionalizmu, džiaugiasi, kad pasaulyje 1,5 mlrd. Žmonių „sėkmingai tęsia šį reikalą“ (socializmo kūrimą). Apie L.Truskos ištarmes, kad dėl savo kančių daugiausia esame kalti patys, mūsų vadovai, nesinori r rašyti. \ypač pavojinga, kai tokios „novatorystės“ dėstomos istorijos mokytojams, mokiniams skirtoje literatūroje. J.Varnienės parengtame Lietuvos istorijos straipsnių ir dokumentų rinkinyje J.Paleckis, A.Sniečkus vaizduojami naivuoliais, nesupratusiais, kad jie tapo SSRS įrankiu Lietuvoje. Į tai taikliai ir šmaikščiai reagavo R.Černius:“ Jūsų ekscelencija Antanai Smetona, jus teks pakeisti  Paleckiu ir Sniečkumi. Nieko čia nepadarysi, jie labiau stengėsi‘
Nors V.Merkys rašė apie pavojingus reiškinius istorijos moksle, bet ne personalijas, prof. E.Gudavičius atpažino savo ir A.bumblausko „nuopelnus“. Teisingai pasakyta:“Atpažinsi iš jų darbų“. E.Gudavičius atsiliepė dviem tulžingom replikomis, nes V.Merkio“<...> teiginiai mane pribloškė“, ir sau įprasta maniera kalbą nusuko nuo esminių dalykų į šalį. Išvardijo V.Merkio straipsnio 7 „didžiąsias“ nuodėmes, „surado‘ jo ideologinius akcentus, susapnavo, kad E.Gudavičių su bendraminčiais puola pirmoji ir antroji vora bei „Dabar jau stpja į mūšius lemianti trečioji vora“, kurią vedąs akademikas.
E.Gudavičius bando įteigti, kad Lietuvos istorijos katedros panaikinimas pasiteisino.  Kaip argumentą išvardijo Abumblausko per  1991-1997 m. Paskelbtusstraipsnius. Ar visame VU Istorijos fakultete tėra vienintelis dėstytojas , plėšiantis madievistikos dirvonus? Ir  kokia jo publikacijų mokslinė vertė? Ar jie vertingi, kad autoriui, neapsiginusiam habilitacinio darbo ir nepaskelbus monografijos, suteiktas profesoriaus verdas? Kadangi šiuos dalykus  E.Gudavičius nutylėjo, tenka paieškoti atsakymų . A.Bumblausko išmintis ir nuostatos nušvito kad ir tokiu „perliuku“: „Nettradicinis istorikas [ neniekinantis Lietuvos praeities] turėtų kelti klausimą, ar Lietuvos valstybingumas yra vertybė“.Suprantama, kad jam, kaip netradiciniam istorikui, toks klausimas nekyla, arba į jį yra atsakęs neigiamai. Prisiminę elementarią tiesą, kad tauta savr realizuoja, išsaugo tik sukurdama valstybę, lengvai suprasime, kur mus suka, ko siekia. Todėl gal neturėtų stebinti šio istoriko pagerbimas ordino „Už nuopelnus Lenkijai‘ kryžiaus riterio  (1997m.) ir kryžiaus karininko (2000 m.) apdovanojimais. A.Bumblauskui priklauso ir tokios ištarmės, kaip antai :“Sovietmečiu lietuviams išsaugoti savo identitetą padėjo ne tiek baltofilų veikla, kiek jaunimo meilė roko muzikai‘;“Nėra kaltės, nėra civilizacijos“ (apie pagoniškąją Lietuvą). Iki šiol šiam istorijos profesoriui dar neaišku, ar sovietinė visuomenė judėjo į priekį,  ar ne Sniečkaus dėka Lietuva buvo mažiausiai surusinta. Beje, jis, priešingai E.Gudavičiui , nėra tokios geros nuomonės apie savo kompetenciją. Spaudoje atviravo, kad kartais jaučiasi ne savo rogėse, abejoja, ar antrąkart pasirinktų istoriko profesiją. Tokias mintis jam kelianti tokia priežastis:“ <...> mūsų humanitariniai mokslai tragiškai atsilikę“. Bet jam su E.Gudavičium tai netrukdo mokyti ir teisti LDK vadovus, vertinanti jos ūkį. Kaip vertinti? Tai matosi iš A.Bumblausko kvietimo nesibaiminti istorijos subjektyvumu:“<...> nereikia bijoti, bet reikia aiškiai deklaruoti, iš kokių pozicijų rašoma istorija. Tai iš karto leidžia atpažinti autorių, kaip jis atrenka istorijos faktus‘. Taigi jam istorijos mokslas nėra maksimalus objektyvios tikrovės atkūrimas, faktų visumos analizė. Man toks mokslas tėra kryptinga ir pavojinga propaganda. Pagirtina, kad A.Bumblauskas, skirtingai nuo E.Gudavičiaus , neslėpia savo tyrimų tendencingumo. E.Gudavičius išsiduoda, kad, naikinant minėtą katedrą, buvo sprendžiamas „viso mokslinio darbo bei mokymo krypties klausimas“. Sprendžiant pagal V.Merkio vertinimą, E.Gudavičius ir kitų darbus, viešus pasisakymus turime pasukti mūsų praeities niekinimo, vakarinių kaimynų įtakos Lietuvai aukštinimo, A.Šapokos ir kitų tarpukario istorikų metodologijos atmetimo linkme. Ne šiaip sau A.Bumblauskas yra išsitaręs, kad A.Šapokos istorija- tik graži įvykių istorija. Paga šią logiką vertingesnė yra jų kuriama (parenkant parankinius faktus) negrąžių įvykių istorija....


Ištrauka iš Vlado Terlecko knygos
Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai

LAST_UPDATED2
 
Komentarai (2)
geras straipsnis . šiaip , gudavyčui r
2 Sekmadienis, 22 Lapkritis 2009 14:30
geras straipsnis . šiaip , gudavyčui rūpi , tik lenkiškas kryžius .
Bumblauskas vartoja žodį "baltofilai"?
1 Trečiadienis, 18 Lapkritis 2009 21:57
BituteKu
Bumblauskas vartoja žodį "baltofilai"? Kaip pedofilai?
Po galais, negi nieks jo nesutramdys?
yvComment v.1.20.0