Baltų Atlantida

Soc. m. dr. Vladas Terleckas

1. Koks išmanymas, tokios sintezės

Tilstant šią knygą šlovinusioms fanfaroms, istorikas Tomas Baranauskas, suregistravęs gausybę joje padarytų klaidų, nekompetentingą kai kurių reiškinių vertinimą, dėstymo prieštaringumą, nusišnekėjimus, pagrįstai paskelbė rūstų nuosprendį: „A. Bumblauskas – bulvarinis istorikas, o jo knyga – bulvvararinė Lietuvos istorija.“ (Voruta, 2005 06 04, 18). Kažko kitko nesitikėjau iš A. Bumblausko, kuris viešai atviravo, kad jaučiasi ne savo rogėse, abejoja, ar antrąkart pasirinktų istoriko profesiją, kad apie praeitį rašąs pagal išankstines nuostatas, joms parinkdamas faktus. Prieš ją perskaitydamas, buvau prisiekęs nediskutuoti su tokiu istoriku, nedaryti jam nepelnytos reklamos. Bet fantazavimų, vertinimo akibrokštų, netiesos propagavimo gausa tiesiog apstulbino, amą atėmė. Tenka imtis plunksnos, nes toks Lietuvos istorijos interpretavimas, poeto P. Valery žodžiais, prilygsta baisiausiam nuodui, kokį yra sugalvojęs žmogus. Tai žudo sąmonę, istorinę atmintį.

Aiškumo dėlei reikia pasakyti, kad ir pats A. Bumblauskas, ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Mokslo taryba aptariamą knygą laiko sintetine studija, kurioje esą į visumą sintezuojama politinė, kultūros, ūkio ir kt. istorija. Keliais pavyzdžiais parodysiu, kaip šis sintezuotojas geba sieti, matyti įvairių procesų ryšius, sąveikas. Štai skaitome „genialią“ mintį: „Miestų augimas Lietuvoje (...) buvo susijęs (...) ir su pinigų kalybos aukso amžiumi – tokios įvairovės (monetų. – V. T.) (...) vėliau (po Žygimanto Augusto. – V. T.) nebus“. Matote, kaip paprasta: valstybei tereikia pradėti kaldinti kuo įvairesnio metalo ir nominalo monetas, ir miestai augs kaip ant mielių, nereikės nei amatų, nei prekybos plėtros! Nebent žmogui protą sujaukė didelis noras nuslėpti Lietuvos ūkio pažangą. Greičiausiai šiam tikslui ar dėl neišmanymo paskleidė dūmų uždangą: „Miestai augo dėl prekinių-piniginių santykių plėtros“. Betgi tai išvestinis dalykas, ūkio augimo padarinys. Daug ką sintezuotojas apverčia aukštyn kojomis. Skaitydamas knygą nespėji registruoti „atradimų“. Štai autorius suranda kai kurių pirmųjų LDK monetų nominalus, kurių nė nebuvo. Na, o tvirtinimas „Taigi prireikė smulkaus pinigų ekvivalento – visa ko vertė ir galėjo būti matuojama kiaušinio kaina“ nevertas kiaušinio lukšto. Ir vardan populiarumo, šmaikštaujant, nederėtų prarasti saiko, save kompromituoti. Turbūt autorius nesuvokia parašęs absurdą: „XIV a. kiaušiniai lietuviams buvo pinigai“. Kiaušiniais jis bando suramstyti sidabrinės mokesčio įvedimą Algirdo laikais. Tačiau finansų istorijos žinovai (prof. V. Jurgutis, A. Veryha-Darevskis) teigė, kad šis mokestis imtas ikialgirdiniais laikais. Nors tebesitęsia ginčas dėl mūsų pirmųjų monetų atsiradimo laiko (iki krikšto ar po jo), A. Bumblauskas kerta iš peties: „(...) Lietuvos krikštas (...) Lietuvos pinigų istorijoje laikytinas lūžiu – kaip ir visuose kiruose civilizacijos procesuose“. Net sutikus su pokrikštine monetų atsiradimo versija, negalima jų (pirmųjų LDK monetų) kaldinimo priežastimi laikyti krikšto (potekstėje nujaučiu implikuojamą mintį apie Lenkijos įtaką). Kodėl? Dėl daugelio priežasčių. Pirma, kaip taikliai ir teisingai rašė V. Jurgutis, pinigus sukuria ūkis (amatų, prekybos išplitimas), o valstybė juos valdo. Kitaip sakant, monetoms atsirasti reikalingos atitinkamos ekonominės prielaidos. Nebent tikėtume seniai atgyvenusia sakraline pinigų teorija, teigusią Dievo valią šioje srityje. Antra, daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių monetos pasirodė po krikšto praėjus 100–200 m. Trečia, krikščioniški kraštai iš pradžių naudojo Graikijos, Romos, arabų monetas, o tik vėliau pradėjo kaldinti savas monetas. Nesutikčiau monetų įvedimą laikyti lūžiu Lietuvos pinigų istorijoje. Neabejotina, kad tai pinigų sistemos sumodernėjimas, viena jos pakopų. Jų ar lūžių būta daugiau: 1) perėjimas nuo prekių-pinigų prie svetimų monetų naudojimo (anot V. Jurgučio, tai liudijo jau aukštą Lietuvos kultūrą); 2) sidabro lydinių (kapų) kaldinimas ir liedinimas. Bendra išvada tokia: krikšto įtaka LDK pinigų istorijoje mažų mažiausiai perdėta. Išdėstyta seka beveik sinchroniškai vyko pinigų tobulėjimo procesas didžiulėje teritorijoje nuo Elbės iki Uralo, o Lietuva nebuvo „balta varna“.

Neaišku, kas norėta pasakyti sakiniu „XIV a. pinigai buvo vadinamieji sidabriniai ilgieji“ (kapos. – V. T.). Mat tuomet, be jų, pinigai buvo ir monetos. Be to, daugelis kapų atsiradimą datuoja net X–XII a. Gal sakiniu „Ilgainiui sidabras beveik nunyko ir dabar matome varinį lietuviškąjį ilgąjį“ norėta pasakyti, kad kapas ilgainiui išstūmė monetos, bet tekstas pasišaipė iš autoriaus. „Sidabras beveik nunyko“ – gryniausias lepsusas, o pasakymas „matome varinį lietuviškąjį ilgąjį“ gali labai suklaidinti skaitytojus, nes negali suprasti, kad sidabrą (tiek lydinius, tiek monetas) pakeitė varis, t.y. pinigų sistema smarkiai regresavo. Ar solidu rodyti tiek dėmesio vienintelei Kernavėje rastai kapų klastotei (sidabru padengtam vario lydiniui)?

Matyt, dėl paprasčiausio žodžio „lydimas“ prasmės nesuvokimo šiam istorikui pavyksta dirvonuojančiose žemėse mišką išauginti „po keleto ar keliolikos metų“. Tuomet nėra ko norėti, kad pajėgtų suprasti valakų reformos esmę, tikslus. Jam esmė ta, „kad prievolės (...) priklausė nuo valstiečio turimos žemės ploto ir buvo taikomos visam ūkiui (...)“. Taigi 20 m. užtrukusį procesą suveda į duotybę arba geriausiu atveju redakciniu požiūriu nevykusiai nusako reformos tikslą. Reforma reiškė išskaidytų valstiečių sklypų sujungimą į taisyklingus masyvus, sodybų sukėlimą į gatvinius kaimus, rėžių sistemos ir trilaukės sėjomainos įvedimą. Su tiesa prasilenkia teiginys „valstiečiai galėjo imti žemės tiek, kiek pajėgė atlikti prievolių“. Nieko panašaus. Nebuvo tokios teisės, visi gavo vidutiniškai po 1 valaką žemės, tik pagal jos kokybę plotai šiek tiek buvo diferencijuoti. Įgyvendinant reformą siekta: 1) valstiečių prievolių ir mokesčių dydį susieti su jų ekonominiu pajėgumu, teisingiau, juos paskirstyti ir šitaip padidinti suinteresuotumą darbo rezultatais; 2) padidinti valstybės pajamas; 3) visuotinai įvesti pažangią trilaukę žemėtvarkos sistemą. Šią reformą istorikas vertina taip – „galutinai sueuropino Lietuvos žemėtvarką“. Tačiau dar 1800 m. Čackis buvo pareiškęs, jog valakų reforma neturinti atitikmens visoje tuometinėje Europoje. Pastarųjų laikų lenkų istorikas J.Ochmanskis tokį Čackio požiūrį laikė visiškai pagrįstu. Tad apie mūsų šalies žemėtvarkos sueuropėjimą galima būtų kalbėti tik paneigus minėtų istorikų nuomones. Aišku, to sintezėje nepadaryta.

Gal iš bulvarinio skaitalo būtų per daug norėti, kad autorius ūkių našumą skirtų nuo derlingumo. Antraip nerašytų, kad, įvykdžius valakų reformą, „keleriopai padidėjo ūkių našumas“. Kas tais laikais skaičiavo našumą, iš kur gauti apie jį duomenis?! Nebent galima sugraibyti žinių apie derlingumą. Keleriopas našumo padidėjimas tėra autoriaus fantazavimas. Težinoma apie valstybės pajamų padidėjimą. Aukštaitijoje jų surinktą 2 kartus, Žemaitijoje – 45 proc. daugiau.