Lietuvos senovės keliai (I-dalis) Spausdinti
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Trečiadienis, 10 Birželis 2009 16:14

„Duomenys rodo,kad Lietuvos teritorijoje yra 63 kūlgrindos, medgrindos ir panašūs kelių, įveikiant pelkes , upes ir ežerus , sutvirtinimai.
Gausiausia jų Žemaitijoje. 50 procentų visų žinomų kūlgrindų- medgrindų yra 11 jai priklausančių administracinių teritorinių rajonų. Likusiuose rajonuose jos pasiskirstę maždaug vienodai po 5-10. Tokio skirtumo priežastys ne visai aiškios. Galbūt tai sąlygojo gamtinės sąlygos.

 

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Susiklosčius pagal gamtines kliūtis, per kurias tekdavo statyti sutvirtinimus, pasirodė, kad per pelkes ėjo 44 procentai visų grindinių ( Zubrelių- Gumbakalių, Daugų, Piliakalnio,Tarnupių, Šėtos, Šimšų-Ružos, Talučių, Sudėnų, Durbėnų, Aukštrėnų, Daubarių, Laumėnų), per ežerą ar pelkes jo pakrantes 8 procentai ,per upelį ir pelkėtas jo pakrantes -7 procentai. Daug grindinių randama ir vietose, kur anksčiau, matyt, buvo pelkės; durpynuose ir laukuose- po 8 procentus.
Taigi, daugiausia grindiniai buvo tiesiami per pelkėtas vietoves -75 procentai.
Yra žinučių, tik neaišku kiek jos patvirtintos, kad grindiniai esą ir ežeruose. Sudėjus juos kartu su žinutėmis apie grindinius, ėjusius per ežerus ir jų pelkėtas pakrantes, jų bus 6 procentai iš bendro skaičiaus.
15 procentų visų sutvirtinimų eina per upelius. Pagal nusistovėjusį kūlgrindų- medgrindų apibrėžimą jos laikomos archeologijos paminklais- brastomis. Tačiau 50 procentų iš jų yra grįstos akmenimis, o kalbant apie likusią pusę, tai jos visos yra prie piliakalnių ir alkakalnių, tarnavo tiems tikslams kaip ir kūlgrindos- medgrindos, kurios nebuvo slaptos, ir sudaro neatsiejamą archeologijos paminklų komplekso dalį.
Per balą ėjusi kūlgrinda minima tik viena, ir tai duomenys labai nepatikimi.
Mišku ėjo du keliai, tačiau dėl duomenų fragmentiškumo, ir apie juos sunku ką nors konkrečiau pasakyti.
Šaltiniuose esamais duomenimis iš 63 kelių sutvirtinimų, 34 yra prie kitų rūšių archeologijos paminklų.
Daugiausia jų yra prie piliakalnių- 53 procentai , 9-procentai prie alkakalnių, 3 procentai jungė piliakalnį su alkakalniu, 3 procentai su mitologinių akmeniu, 6 procentai tarp piliakalnio ir salos, 6 6 procentai tarp dviejų piliakalnių.
Vadinasi, iš viso su piliakalniais ir sutvirtintomis alkavietėmis susiję 81 procentai iš bendro 34 sutvirtinimų skaičiaus. Tai leidžia iškelti hipotezę, kad daugelis kūlgrindų- medgrindų bei brąstų buvo sudėtinė piliakalnių įtvirtinimo dalis.
Be piliakalnių ,du kelių sutvirtinimai minimi ir tarp atskirų kaimų.Vienas ėjo nuo paprasto kelio iki miško aikštelės, du- netoli pilkapių ir du – nuo mitologinių akmenų. Pastarasis faktas patvirtina prielaidą, kad kūlgrindos plačiai naudotos ir pagonybės kulto vietose.. Be to grindiniai naudoti ir paprastam susisiekimui, kur jie galėjo būti nebūtinai slapti.“

Zenonas Baubonis-" Lietuvos Senovės Keliai"

Sietuvos kūlgrinda
 
Jau pirmajame Lietuvos archeologinių paminklų sąraše archeologas Fiodoras Pokrovskis, remdamasis vietos inteligentų atsiųstomis anketomis, mini kūlgrindą: "Pagal liaudies pasakojimus (…) yra kažkoks tai slaptas karinis kelias (…) ilgas akmeninis tiltas, pasislėpęs po vandeniu".
 
Bene daugiausiai duomenų apie Sietuvos kūlgrindą ir jos konstrukciją yra pateikęs žymus archeologas Liudvikas Kšivickis, kurio 1903 m. kelionės lankant Sietuvos kūlgrindą aprašymas išlikęs rankraštyje: "Pasakojo man apie šią Sietuvą stebuklų stebuklus: kelias šis išgrįstas po vandeniu, akmenys esą plokšti ir dideli kaip stalas, galima važiuoti ketvertu greta sukinkytų arklių. Bet jei šiek tiek kryptelėsi į šoną, tai brinktelėtumei su visu vėžimu į tokią gilumą, iš kurios jau nebeišlystumei" (L. Kšivickis Žemaičių senovė,1927 m.). Anot šio archeologo Sietuvos kūlgrinda – viena slaptų kelio, jungusio Medvėgalio, Paršpilio ir Šiuraičių pilių įgulas, atkarpų.
 
Apie šį žmogaus rankų kūrinį Česlovas Kudaba rašė: "Sietuvos Kūlgrinda – didis mūsų krašto archeologinis paminklas. Neveltui (…), pasakojama, jog tai iš seniai, kai gyveno čia milžinai. Tai jų darbas. Šiaip ar taip, gręžinių duomenimis, Sietuvos pelkės gylis 5-7 m. Kiek akmenų tekę paskandinti darant tą akmens taką!". L. Kšivickio teigimu, kūlgrindos akmenys metai iš metų vežti žiemą ant pelkės ledo, pavasarį nugrimzdavę – tokiu būdu suformuotas povandeninio kelio pylimas ir grindinys.  
 
Greičiausiai, šios kūlgrindos įrengtos žemaičių ir kuršių kovų su Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinais laikotarpiu: XIII - XIV a. Kūlgrindos, kaip ir medgrindos (slaptas povandeninis kelias, grįstas rąstais), dar labai mažai Lietuvoje tyirinėta archeologinių paminklų grupė. Jos buvo įrengiamos įvairiais proistorės laikotarpiais prie svarbiausių krašto piliakalinių, alkakalnių ir senųjų gyvenviečių, pavyzdžiui: Kernavėje, prie Medvėgalio, per Biržulio pelkynus ir kitur.

Plačiau rasite: http://www.varniuparkas.lt/view.php?id=kultura&sbid=87

LAST_UPDATED2