Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...
/index.php/temu-turinys/29/173
Baltų menas
„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...
/index.php/temu-turinys/60/527
Kryžiaus žygis prieš Pilėnus
„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...
/index.php/temu-turinys/29/236
Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai
Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...
/index.php/temu-turinys/29/270
Žmogus ir žvaigždės
Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...
/index.php/temu-turinys/56/566
Kalvystės paslaptys
Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...
/index.php/temu-turinys/60/302
Airėnų akmuo
Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...
/index.php/temu-turinys/53/214
Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien
Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...
/index.php/temu-turinys/60/284
Piliakalnis Vilniaus centre
Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...
/index.php/temu-turinys/60/275
Tyrimai Šventaragio slėnyje
Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...
Baltų menas
„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...
Kryžiaus žygis prieš Pilėnus
„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...
Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar
Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...
Žmogus ir žvaigždės
Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...
Kalvystės paslaptys
Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...
Airėnų akmuo
Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...
Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė
Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...
Piliakalnis Vilniaus centre
Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...
Šiame projekte labai laukiama ir pilietinė iniciatyva!
Nelikite abejingais mūsų protėvių istorijai - tai ne tik
mūsų šaknys, patriotizmo puoselėjimas, bet ir vienas
iš valstybingumo pamatų.
Būsime dėkingi ir mus parėmusiems.
Juridinis projekto asmuo VšĮ"Baltų Atlantida" įm.k 301741051
Tikslines lėšas mums galite pervesti ar paaukoti 2%
A/S: LT827400030400023810
Danske bankas
Mums rašykite el.p: saulius.novikas@init.lt
Kunigaikščio Algirdo laikysena krikščionybės atžvilgiu gali lietuviams atrodyti seniai išaiškinta, nes jau labai daug rašyta apie jo asmenišką prisirišimą prie pagonybės ir apie jo toleranciją kitoms religijoms. Tačiau tos mintys dažnai kartojamos be išsamesnių įrodymų. Algirdą išsamiai aprašė dar prieš pirmą pasaulinį karą lenkų istorikas Chodynickis, ir vėliau Zenonas Ivinskis sekė tuo pačiu keliu. Jie tvirtina, kad Algirdas buvo krikščionis pravoslavas, ir kad Lietuva todėl priklausė rusų pasauliui. Didysis kunigaikštis Algirdas pagoniškos Lietuvos ypatingą padėtį krikščioniškame pasaulyje mokėjo panaudoti savo tikslams.
Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!
Algirdo religija
Nors daugybė Rusijos metraščių Algirdą apibūdina kaip bedievį, penkios kronikos mini jo krikštą pravoslavų tikėjime. Tuo remdamiesi, Rusijos istorikai tvirtino, kad Algirdas buvo surusėjęs pravoslavas, ir jų nuomonė dar šiandieną kartojama. Šią teoriją paneigti neužtenka vien mūsų istorikų dažnai cituojamo Algirdo kūno sudeginimo pagal pagoniškus papročius, nes ne pats Algirdas susidegino, ir jo laidotuvių apeigos dar neįrodo jo asmeniško tikėjimo. Apie Algirdo religiją įvairiose kronikose rašoma skirtingai. Vienose minima, kad jis krikščionis, kitose – kad pagonis. Kronikose aprašomuose faktuose yra netikslumų, todėl sunku nuspręsti, kokia yra tikroji Algirdo religija. Ankstyvieji ir patikimesni šaltiniai Algirdą laiko pagoniu. Taip pat yra manoma, kad Algirdas priėmė krikštą Vitebske (Rusijos miestas), bet perėmęs Lietuvos valdžią grįžo į pagonybę. Tačiau niekur tuometiniuose šaltiniuose ar rusų kronikose nerandama priekaišto, kad didysis kunigaikštis buvo atsimetęs nuo tikėjimo, nors jam nepalankūs šaltiniai jį vadina bedieviu, ugnies garbintoju.
Krikštas mirties patale ?
Dviejuose vėlesniuose rusų šaltiniuose (Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių genealogijoje ir Kholmorgoskio metraštyje) rašoma, kad Algirdas (antros) žmonos Julijonos pastangomis buvo pakrikštytas mirties patale. Tas, žinoma, prieštarautų teigimui, kad jis jaunas priėmė krikštą Vitebske, ir parodo, jog rusų kronikų autoriams atrodė tikėtina, kad Algirdas būdamas pagonis valdytų Rusijos miestą. Taigi, neįmanoma galutinai paneigti galimybės, kad Algirdas buvo pakrikštytas prieš mirtį, gal ir be jo sutikimo, nors toks krikštas nepaveiktų Algirdo laikysenos tuo metu, kai jis valdė Lietuvą. Tačiau ir šiuo atveju yra rimtų priežasčių abejoti abejais šaltiniais. Pavyzdžiui, abu mini Algirdo palaidojimą Vilniuje, pravoslavų cerkvėje, tačiau jo kūno sudeginimą pagal pagoniškus papročius mini tų įvykių amžininkas Herman de Wartberge ir taip pat Jonas Dlugošas.
Pskoviečiai nori Algirdą pakrikštyti
Nikono metraštyje pasakojama, kad Pskovo miesto gyventojai, kuriems grėsė pavojus nuo Ordino, maldavo Algirdą apsikrikštyti ir būti jų kunigaikščiu. Tačiau jis krikštytis atsisakė, nes esąs jau krikštytas. Tada pskoviečiai apkrikštijo jo sūnų Andrių. Šis įvykis visų kronikų datuojamas 1342 metais, kai Algirdas dar valdė Vitebską, o ne Lietuvą. Todėl čia iš tikrųjų yra įrodymas, kad Algirdas neapsikrikštijo, kai vedė Vitebsko kunigaikštytę, nes kodėl gi pskoviečiai norėtų jį pakrikštyti, jeigu jis nebūtų žinomas pagonis ?
Įrodymai, kad Algirdas liko pagoniu
Kronikose, kuriose nurodomas Algirdo pasilikimas pagonybėje, prie jo mirties aprašymo daugelis prideda jo charakteristiką, kurioje pažymėta, kad Algirdas buvo ,,klaidatikis, bedievis ir nedoras”. Tiesiai po to seka šie žodžiai: ,,Visus savo brolius Algirdas pralenkė viešpatavimu ir titulu, nes negėrė nei alaus, nei midaus, nei vyno, nei rūgščios giros, ir didelį sumanumą ir susivaldymą įsigijo, turėdamas gerą galvą ir daug apdairumo. Ir tokiu gudrumu jis užkariavo daug kraštų bei žemių ir daugybę miestų bei kunigaikštijų užvaldė, ir išlaikė sau didelę galią. Tuo ir didėjo jo kunigaikštystė taip, kiek nei vienas jo brolių nepadarė; nei jo tėvas, nei senelis nebuvo taip žinomas.” Taigi aišku, kad šios kronikos, Algirdą taip palankiai apibūdinusios, nėra prieš jį nusistačiusios. Todėl galima manyti, kad jos mini Algirdo pagonišką tikėjimą ne jį šmeižti, o todėl kad tai buvo teisybė. Algirdo išlikimą pagoniu liudija daug patikimesni šaltiniai iš paties Algirdo laikų. Pirmas yra Konstantinopolio patriarcho 1370 metų raštas, kuriame jis skelbia, kad kunigaikščiams bus atleistos nuodėmės, kai jie ,,pakels ginklą prieš kryžiaus priešus” kartu su Maskvos kunigaikščiu – t.y. kai jie kovos prieš Algirdą. Čia aiškus Algirdo pagoniško tikėjimo įrodymas, paimtas iš oficialaus akto, kurio autorius turėjo daug reikalų su Algirdu. Pora metų po Algirdo mirties, 1380 metais, kitas patriarchas Algirdą vadina ,,ugnį garbinančiu” karalaičiu. Gregoras savo ,,Istorijoje” rašo, kad šis šiaurės karalaitis (Algirdas) garbina saulę ir norėjo krikštytis, tik jį atbaidė bizantiečių gobšumas.