Vynas ir Lietuva Spausdinti
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Penktadienis, 20 Gruodis 2013 17:26

 SENOVĖJE GYDYDAVOSI VYNU
Tik nereikia mus įtikinėti, kad senovėje žmonės buvo nežiniukais. Atvirkščiai, senovėje žmonės buvo protingesni, o jei išmintingesni, tai ir daugiau rūpinosi savo sveikata, jėgomis, gyvenimo trukme, ištverme, darbingumu, energija ir netgi potencija, nes kuo daugiau vaikų, tuo tvirtesnė šeima, tuo ilgiau truks giminės tvermė ir būvis žemėje.

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

Trūkinėja video vaizdas?  - palaukite kol pilnai užsikraus filmas !
Gilioje senovėje, kai mes visi buvome gamtatikiais, žyniai prieš ligas ir negalias siūlė augalų ištraukas, nuovirus ir sultis (dabar tą dalyką mes vadiname fitoterapija). Vėlesniais laikais atsirado ir kitokių ligų gydymo priemonių.
 Nereikia galvoti, kad Lietuvos aristokratija, - didikai ir bajorai buvo nemokšomis, netikėliais ir tamsuoliais, kaip kaimynai maskoliai. Atvirkščiai, Lietuvos didikai ir bajorai mokėsi, studijavo ir Lietuvos, ir Europos universitetuose, žinojo daug kalbų, kuriomis ir kalbėjo, ir rašė.
Kas be ko, įsigydavo bei įrengdavo savo pilyse, rūmuose, dvaruose didžiules bibliotekas, tarp kurių būdavo ir daug knygų medicinos reikalais. Dažno aristokrato bibliotekoje buvo persų gydytojo Avicenos žinynas „Medicinos kanonas“, iš kurio iki naujausiųjų laikų buvo mokoma Europos universitetuose. Priėmus žydų krikščionybę, kiekvieno šviesaus žmogaus bibliotekoje arba knygų lentynoje privalėjo būti šventosios Hildegardos fon Bingen CAUSAE ET CURAE ir panašių viduramžių spaudinių.
O savo sveikatą patikinėdavo eskulapams iš Vakarų ir iš Rytų, kurie sėmėsi žinių iš Babilono, senovės Egipto, Kinijos, Tibeto, Indijos (Ajurvedos), senovės Graikijos ir Romos medicinos.  
Štai vienas iš senovės romėnų gydytojų buvo iš Mažosios Azijos kilęs graikas Asklepiadas. Tai pirmasis graikas gydytojas, kuriam pavyko įgyti romėnų pasitikėjimą. Asklepiadas ligoniams skyrė tik paprastas, gamtines medžiagas, vengė gydymo, kuris suteiktų kokių nors nemalonumų, ir retai skyrė tuo metu populiarių laisvinamųjų, vimdomųjų, prakaitavimą skatinančių vaistų. Asklepiadas kaip vaistą dažniausiai skyrė vyno: šalto arba karšto, su druska arba su pipirais. Jo gydymo principas „greitai, saugiai ir maloniai“ (cito, tute et jucunde).
Ir Lietuvoje netrūko gydytojų, kurie, kaip mini senoviniai šaltiniai, jau nuo XIV amžiaus gydymui naudojo vyną. Eskulapai, remdamiesi tradicine medicinos sistema, taip pat ajurvedos, kinų, persų, senovės Graikijos, Romos, Tibeto medicina, iš kartos į kartą perduodamas žinias sistemino, kūrė diagnostikos metodus, leidžiančius konkrečiam žmogui parinkti tinkamą gydymą. Gydymo tikslams naudojamą vyną patys gamindavo ir kitiems rekomenduodavo gaminti iš augalų, augančių toje pat vietovėje, kaip ir sergantis žmogus, t.y. lietuvis turėtų būti gydomas lietuviškomis žolėmis, daržovių uodų ir vaisių sultimis. Juk augalai ir žmonės per daugelį metų prisitaiko vieni prie kitų.
 Veiksmingiausias anų laikų vaistas buvo šešių uogų vynas ir Lietuvą jau tada garsinantis pienių vynas, kurių sveikatinimo reikalais reikėdavo gerti rytais, per pietus ir vakare, bet vienam kartui ne daugiau dviejų aptiekos uncijų (dabar – vienam kartui apie 87-90 gramų, o per dieną – 230g).
Butelis turėdavo būti tamsaus stiklo ir laikomas kambario temperatūroje, nupylus dalį vyno, sandariai uždaromas. Šiandien tiktų kamštis su ištraukiamu oru...
Pasitelkę šiuolaikines žinias apie minimas uogas ir pienes, pažiūrėkime ar tiesą sakė viduramžių gydytojai:
Avietės slopina aterosklerozę, gerina virškinimą, tinka sergant kepenų ligomis.
Mėlynės ypatingai gerina regėjimą, tinka sergant glaukoma, podagra, reumatu. Uogose gausu anticianinų, pačių stipriausių iš visų natūralių antioksidantų, kurie padeda kūno ląstelėms atsinaujinti, gydo ūmias ir lėtines virškinamojo trakto ligas, viduriavimą, gydo ir inkstų akmenligę, podagrą, reumatą, mažakraujystę, širdies ir kraujagyslių sutrikimus.
Juodieji serbentai - nuostabi profilaktikos priemonė nuo širdies ir kraujagyslių sistemos problemų, Alzheimerio ligos ir netgi piktybinių auglių. Yra žinoma, kad juodieji serbentai užkerta kelią diabeto vystymuisi, pagyvenusių žmonių intelektualinių gebėjimų nusilpimui. Juodieji serbentai taip pat naudingi sergant inkstų, kepenų ir kvėpavimo takų ligomis. Nereikėtų pamiršti šių uogų kamuojant progresuojančiai aterosklerozei.
Raudonieji serbentai turi medžiagų, dėl kurių, ko gero, ir užėmė lyderio poziciją soduose. Šios medžiagos vadinamos oksi-kumarinais ir atlieka svarbiausią vaidmenį normalizuojant kraujo krešėjimą, o tai labai svarbu infarkto profilaktikai. Serbentų veikliosios medžiagos tonizuoja širdies ir kraujagyslių sistemą, reguliuoja kraujo spaudimą, mažina cukraus kiekį kraujyje, padeda sergant ateroskleroze, reumatu, podagra, bronchitu, gastritu, esat sumažėjusiam skrandžio rūgštingumui, viduriuojant. Šiandien serbentų preparatais gydoma avitaminozė, mažakraujystė, sąnarių uždegimai, stabdomas kraujavimas iš dantenų ar nosies gleivinės.


Spanguolės mažina cholesterolio kiekį kraujyje bei kraujo spaudimą. Vyno gamybai geriausiai tinka uogos, surinktos prasidėjus pirmiems šalčiams arba uogos, surinktos anksti pavasarį. Natūralios sultys geriamos karščiuojant, sumažėjus skrandžio sulčių rūgštingumui, sergant infekcinėmis šlapimtakių ligomis ir kaip profilaktinė priemonė, kad nesusidarytų akmenys inkstuose. Rekomenduojamos sergant hipertonine liga, esant kraujagyslių spazmams. Sultys tinka, kai kamuoja stiprus kosulys, sergama lėtiniu inkstų uždegimu, angina, skaudant galvai. Jos gerina virškinimą, mažina troškulį, varo šlapimą, mažina žarnyno puvimo procesus, padeda sergant hipertonija, žarnyno mikroflorai atkurti, stimuliuoja kasos sekreciją.
Vyšnios aktyvina gynybines organizmo jėgas, skatina žaizdų gijimą, taigi kartu ir naujų audinių formavimąsi, nukenksmina jungiamajame audinyje susikaupusius nuodus, pagerina šlakų išsiskyrimą ir gerina daugelio svarbių organų funkcijas. Be to gerina apetitą, tinka sergant mažakraujyste, kvėpavimo takų uždegimu, esant vidurių užkietėjimui, taip pat malšina troškulį, lengvina atsikosėjimą.
 Ar toks jau stebuklingas buvo pienių vynas?
Net mūsų dienomis gydytojai savo ligoniams po operacijos pataria per dieną suvalgyti penkis, šešis šviežius žiedų kotus su žiedais, nes kiaulpienės gydo lėtinį kepenų uždegimą, mažina padidėjusi cukraus kiekį kraujyje.
Kol kiaulpienės žydi, gydytojai diabetikams pataria valgyti žiedus su stiebais iki dešimt per dieną. O dažnai sirguliuojantiems, prislėgtiems ir pavargusiems, vertėtų ir 14 dienų gydymo kursą pasidaryti.
Kiaulpienės padeda ir nuo kitų ligų: šviežios sultys neskausmingai ištirpina tulžies pūslės akmenis, padeda nuo podagros ir reumato, geltligės ir blužnies ligų, valo skrandį.
Senose vaistažolių knygose rašoma, kad kiaulpienių lapus ir šaknis moterys užplikydavo ir gautą antpilą naudodavo kaip grožio priemonę. O Lietuvos aristokratės pienių vynu net prausdavosi, kad kuo ilgiau nesiraukšlėtų oda, išliktų stangri ir jaunatviška.
Beje, pienių vynui gerti buvo  naudojamos ne įprastinės vyno taurės, o be kojelių, nes pienių vyno aromatinės ir skoninės savybės geriausiai atsiskleisdavo laikant taurę padėtą ant rankos ir šildant ją savo rankos šiluma. Degustuojant šlakelį ką tik įpilto kambario temperatūros aukštos kokybės pienių vyno turi jaustis pienės karstelėjimas, o ilgiau palaikius delne atsiranda tikro chereso skonis ir kvapas...

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
Vincentas Sakas

LAST_UPDATED2