1863-1864 m. sukilimo prielaidos Spausdinti
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Antradienis, 08 Spalis 2013 20:41

Sukilimo priežastys

 Sukilimams bręsti ir kilti visada reikalingos tiek vidinės, tiek išorinės sąlygos. Po pralaimėto Krymo karo (1853–1856 m.) Rusija buvo priversta imtis neatidėliotinų reformų. Reikėjo kuo skubiau pertvarkyti visuomeninę-politinę šalies sistemą, įgyvendinti žemės ūkio reformą, nes daugiau laukti nebuvo galima. Carinė vyriausybė suprato, kad valdyti imperiją senomis priemonėmis nebegalima, todėl nutarė padaryti kai kurių nuolaidų visuomeninių santykių ir valdymo srityje. Išsivadavimo iš Rusijos imperijos siekis stipriausiai buvo juntamas Lenkijoje ir Lietuvoje. Caro vyriausybei pradėjus vykdyti pirmąsias reformas, viltis atgauti laisvę ar autonominę nepriklausomybę šiuose kraštuose dar labiau sustiprėjo.

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

Trūkinėja video vaizdas?  - palaukite kol pilnai užsikraus filmas !
Vakarų valstybių įsikišimas į Rusijos karą su Turkija ir jo baigtis sustiprino daugelio lenkų ir lietuvių viltis, kad Prancūzija, o gal ir Anglija gali susidomėti Lenkijos nepriklausomybės atstatymu. Tai suaktyvino įvairių mūsų emigrantų organizacijų narius visoje Vakarų Europoje. Stengdamiesi išnaudoti savo asmeninius ryšius, jie bandė diplomatiniais kanalais paveikti anglų, prancūzų, turkų vyriausybių narius siekiant padaryti Lenkijos nepriklausomybės klausimą šių šalių užsienio politikos prioritetu.
1856 metais naujojo Rusijos caro Aleksandro II paskelbta politinė amnestija 1831 metų sukilimo tremtiniams paskatino revoliucines nuotaikas. Iš Sibiro bei kitų tremties vietų ėmė grįžti daug patriotiškai nusiteikusių žmonių. Dauguma jų tik dar labiau užsigrūdino ilgai išsivadavimo kovai.
Jau karo su Turkija ir sąjungininkais metu Rusijos vyriausybė suprato, kad didžiausias stabdis šalies ūkinei sistemai yra baudžiavinė santvarka. Baudžiavos panaikinimo tvarką, vadinamuosius „Bendruosius nuostatus“, Lietuvos valstiečiai sutiko su nepasitikėjimu, nes ne visoms jų kategorijoms buvo numatyta galimybė išsipirkti žemę. Dalis patriotiškai nusiteikusių bajorų bei miestiečių šį nepasitenkinimą bandė panaudoti nacionalinio išsivadavimo siekiams įgyvendinti.

Skirtingi sukilėlių keliai tikslui pasiekti

Svarstymai, kokiu keliu siekti laisvės, aktyviausiuosius visuomenės atstovus suskirstė į dvi pagrindines grupes. Viena pusė tikėjosi savo tikslus pasiekti einant nuolaidų ir reformų keliu, o kita pusė laisvę iškovoti tikėjosi ginkluota jėga. Tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje susiformavo dvi visuomeninės politinės jėgos, kurioms greitai buvo sugalvoti pavadinimai: „baltieji“ ir „raudonieji“.
„Baltieji“ – stambių žemės savininkų, aristokratų, iškilusių pramonininkų ir kitų turtingų visuomenės sluoksnių atstovai. Dauguma jų užėmė aukštą padėtį carinės visuomenės hierarchijoje, valdė nemažą turtą. Kai kurie tiesiogiai bendradarbiavo su carine administracine valdžia, tikėjosi iš jos legalių nuolaidų krašto valdymui. Šis sluoksnis vengė ginkluotos kovos idėjos, nes nenorėjo ką nors prarasti patyrus pralaimėjimą. Pagrindiniu tikslu „baltieji“, tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje, laikė bendros valstybės – Lenkijos – atkūrimą su 1772 metų sienomis. Savo tikslą pasiekti galvojo derybomis su caro valdžia ir Vakarų valstybių politiniu spaudimu. „Baltieji“ Lietuvoje pradėjo organizuotis 1861 metų viduryje ir 1863 metų pradžioje jau turėjo šešių žmonių komitetą, vadovaujamą J. Geištoro. Į šį komitetą įėjo A. Oskierka, A. Jelenskis, P. Dalevskis, J. Lopacinskis ir J. Kienevičius. Lietuvoje „baltųjų“ organizacija neturėjo vieningo požiūrio į sukilimą. Iš pradžių nenorėjo pradėti ginkluotos kovos, tačiau lenkų „raudoniesiems“ pradėjus sukilimą ginklu, nusprendė prisidėti.
Dalis Lietuvos smulkiosios bajorijos, miestiečių, studentų ir inteligentijos atstovų, susižavėjo Vakarų Europos demokratinių sluoksnių idėjomis ir subūrė radikalų bloką, kuriam greitai prigijo „raudonųjų“ pavadinimas. Jam vadovauti 1862 metų vasarą buvo įkurtas Judėjimo komitetas, į kurį įėjo L. Zvieždovskis, V. Malachovskis, E. Veryha, B. Dluskis, K. Kalinauskas, J. Koziela-Poklevskis ir kiti. „Raudonųjų“ sukurta organizacija svarbiausiu tikslu laikė parengti kraštą sukilimui. „Raudonuosius“ sudarė trys pagrindinės frakcijos: dešinieji, nuosaikieji ir kairieji. Dešinieji Lietuvos valstybingumą suprato tik Lenkijos sudėtyje. Nesutarė ir dėl sukilimo pradžios, stengdamiesi ją visaip atitolinti. Nuosaikieji pasisakė už kuo greitesnę sukilimo pradžią, pritarė bendrai su lenkais valstybei. Kairieji siūlė sukilimą pradėti kuo greičiau, o valstybingumo atžvilgiu buvo tos nuomonės, kad tai yra kiekvienos tautos žmonių sprendimas.
Lenkijos demokratų įkurtas Nacionalinis centro komitetas (NCK) 1862 m. liepos 24 d. išleido sukilimo rengimo programą, kuria turėjo vadovautis ir Lietuvos sukilėliai, tačiau jie, nenorėdami besąlygiškai paklusti NCK, įkūrė Lietuvos Provincijos komitetą. NCK potvarkiai Lietuvą pasiekdavo gerokai pavėlavę, tad Lietuvos Provincijos komitetas dažnai darė daug savarankiškų sprendimų, leido savo įsakymus, skirdavo pavietų karinius viršininkus.

Algimantas Daugirdas

Laukite tęsinio!

LAST_UPDATED2