Baltų menas-Mažeikių kraštas Spausdinti
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Penktadienis, 09 Lapkritis 2012 11:37

Mažeikių kraštas – tai žemės, kur susieina Lietuva su Latvija. Susieina ir išsiskiria. Čia į Ventą suteka Virvytė, Varduva, Dabikinė ir Vadakstis, keturios upės – į penktąją. O tų penkių pakrantėse gyventa kuršių, žiemgalių ir žemaičių. Čia likę jų kapinynai, senosios prekyvietės ir piliakalniai.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

Jau nuo ankstyvųjų viduramžių ši upė – Venta – buvo ryškus žemės ženklas: ji tris baltų gentis ir siejo, ir skyrė. Skyrė saugodama jų prekybos ir kariavimo būdo, jų papročių, mitologijos, religijos ir kalbos savitumą. Siejo, kai tos trys skirtingos gentys turtino viena kitą savastimi – etnine ir kultūrine – iki pat XIII a. Tą tūkstantmetę jų istoriją dabar atskleidžia archeologiniai šios žemės praeities paminklų tyrinėjimai.
Kraštas VIII–XI a. sėkmingai atlaikė vikingų veržimąsi, ilgai kariavo su Livonijos ir Vokiečių ordinais, ne visada taikingai sutarė ir su kaimynų lietuvių ar slavų gentimis.
Deja, XIII a. ši etniniais pagrindais gyvavusi savaiminga trijų baltų genčių istorija buvo nutraukta. Dar XII a. pabaigoje į Dauguvos žemupio pakrantes atsikėlęs Livonijos (kalavijuočių) ordinas jau kitą – XIII amžių – pažeidė Ventos saugotą žemių vientisumą, pakirto natūralią baltų kultūrų gyvybę. Kuršiams ir žiemgaliams šis amžius pasibaigė tragiškai – daug jų (ypač dabartinės Latvijos teritorijoje) žuvo, pateko į svetimųjų – Livonijos ordino – priespaudą arba buvo priversti emigruoti į žemaičių ir lietuvių kuriamą valstybę.
Žemaičiai, dar ilgai išlaikę savo etninį savitumą, tačiau atsidūrę tarp dviejų Vokiečių ordino – kryžiuočių ir kalavijuočių – atšakų, pradėjo įnirtingas ir alinančias dviejų šimtų metų nepriklausomybės kovas. Kad šios kovos jiems buvo sėkmingos – didelis kuršių ir žiemgalių kariuomenių ir narsių jų karo vadų nuopelnas. Išvien kovota, tad laimėti Tervetės (1229, 1261), Saulės (1236), Durbės (1260), Lielvardės prie Dauguvos (1261) ir kiti dideli mūšiai.
Kuršių sukilimas po Durbės mūšio, didžiojo žiemgalių karo vado Nemeikio vadovaujamas galingasis žiemgalių sukilimas prieš Livonijos ordiną 1279–1281 m. – tai tik svarbiausi bendros kovos įvykiai. O kur tie šimtai kautynių, pilių apgulčių ir sudeginimų?! Jie likę kaip istorijos post scriptum, kaip šmėkštelėję faktai, kaip užuominos probėgom Henriko Latvio ar Eiliuotoje Livonijos kronikoje,.

Šiai bendrai trijų baltų etnoso istorijai pažinti skirta ir naujoji Mažeikių muziejaus ekspozicija. Išskirtinis šio muziejaus bruožas – ypač gausi archeologinė medžiaga, kurią per ilgus dešimtmečius sukaupė muziejuje dirbę arba jam talkinę archeologai – senkapių tyrinėtojai Vitas Valatka, Laimutė Valatkienė, Adelė Cholodinskienė, Ilona Vaškevičiūtė, Algirdas Varnas, Mažeikių krašto piliakalnių tyrinėtojai Vytautas Daugudis, Jonas Stankus ir Algis Merkevičius. Jų tyrinėti Dapšių, Daubarių, Jautakių, Renavo piliakalniai, kitų jau minėtų archeologų – kuršių, žiemgalių ir žemaičių kapinynai Zastaučiuose, Kukiuose, Pavirvytėje, Skėriuose, Kivyliuose, Mažeikių, Griežės ir kiti paminklai leido atsakyti į daugelį kuršių, žiemgalių ir šiaurinės žemaičių kultūrų raidos, jų tarpusavio sąveikos klausimų. Šią ekspoziciją praturtino Venspilio istorijos muziejaus (Latvija), Žemaičių muziejaus „Alka“ Telšiuose, Kretingos muziejaus atlikto kuršių ir žemaičių kapinynų tyrinėjimo medžiaga, leidžianti pažvelgti į daug platesnį šių kultūrų kontekstą ir teritoriniu, ir chronologiniu požiūriu.
Autorius dėkoja archeologei ir ilgametei muziejaus direktorei Adelei Cholodinskienei, žiemgalių tyrinėtojai dr. Ilonai Vaškevičiūtei už kolegišką bendradarbiavimą rengiant šią ekspoziciją, o Prano Gudyno restauravimo centro (Lietuvos dailės muziejus)  restauratorėms Mildai Mikalauskienei, Vytautei Lukšėnienei, Laimai Janinai Vedrickienei ir eksponatų tyrimus atlikusiai dr. Laimai Grabauskaitei, rekonstrukcijų autoriui Rimvydui Derkinčiui bei muziejaus direktoriui Romualdui Budriui už nuoširdžią pagalbą eksponatus „prikeliant naujam gyvenimui“. Parodos architektas doc. Ramūnas Banys ir dizaineriai doc. Jonas Gerulaitis, prof. Audrius Klimas ir prof. Aušra Lisauskienė lėmė vizualinį šios ekspozicijos poveikį. Dėkoju ir nuolatiniams pagalbininkams Laimai Spelskienei, dr. Vaidai Ščiglienei ir dr. Mariui Iršėnui, be kurių pagalbos ši ekspozicija ir jai skirti leidiniai sunkiai būtų atsiradę.
Sveiki atvykę į „Mažeikių kraštas: tarp kuršių, žiemgalių ir žemaičių“ ekspozicijų sales. Čia patys turėsite galimybę pajusti kuršių, žiemgalių ir žemaičių istorinį, kultūrinį ir meninį palikimą. Gal troškimas juos labiau pažinti skatins kitokiomis akimis pasidairyti šiapus ir anapus Ventos, žvelgti tolyn ir gilyn – Mažeikių krašto žemė stropiai slėpė, saugojo ir išsaugojo protėvių palikimą mums, o mes turime išlaikyti jį kitoms kartoms, kurių dar nėra, kurios dar tik gims baltų etnoso sukurtose valstybėse – Latvijoje ir Lietuvoje.


Prof. Adomas Butrimas

LAST_UPDATED2