JPAGE_CURRENT_OF_TOTAL 1653–1655 m. patriarchas Nikonas ir jo šalininkai, vadovaudamiesi graikų pavyzdžiais, siekdami unifikuoti Rusijos stačiatikių bažnyčią, ėmėsi reformos – naikino skirtumus ir nevienodumus bažnytinėse knygose ir apeigose. 1653 m. vasario 24 d. pasirodė Psalmynas, kuriame jau nebebuvo straipsnių apie žegnojimąsi dviem pirštais ir nusilenkimus, turėjusių svarbų vaidmenį ankstesniuose Psalmyno leidimuose. Netrukus po to prieš 1653 m. Didįjį pasninką į bažnyčias buvo išsiuntinėtas patriarcho kreipimasis, kuriame buvo nustatomas žegnojimasis trimis pirštais ir sutrumpinami nusilenkimai iki žemės, skaitant Jefremo Sirino maldą (ji yra reguliariai skaitoma Didžiojo pasninko metu ir turi ypatingą reikšmę stačiatikių pamaldose). Paskui buvo taisomos beveik visos pamaldų knygos, tačiau didžiausią reikšmę turėjo pataisyto Apeigyno (1655) išleidimas. Svarbiausi pataisymai naujajame Apeigyne buvo šie: žegnojimasis dviem pirštais pakeistas žegnojimusi trimis pirštais; aštuntame tikybos simbolyje atsisakyta žodžio „tikrasis“ („истинный“); pereita nuo dainavimo aleliuja, aleliuja garbė Tau Dieve prie „aleliuja, aleliuja, aleliuja…“; praleistos pamaldos apie katalikų ir kitatikių perkrikštijimą; vietoje senojo rusiško aštuongalio prosforose žymimas keturgalis kryžius. Dalis hierarchų ir dvasininkų (vyskupas Pavelas Kolomenskis, protopopai Ivanas Neronovas, Avakumas, Danijilas, popas Lazaris, djakonas Fiodoras ir kt.) šiai reformai nepritarė ir gynė senąjį tikėjimą. 1667 m. gegužės 26 d. Rusijos Stačiatikių Bažnyčios sobore Maskvoje, kuriame ypatingą vaidmenį vaidino Aleksandrijos patriarchas Pajisijus ir Antiochijos patriarchas Makarijus, senųjų apeigų šalininkai buvo prakeikti ir perduoti pasaulietinės valdžios teismui. Taigi, Rusijos Stačiatikių Bažnyčios skilimą XVII a. viduryje, padalinusį didžiarusius į dvi antagonistines grupes, sentikius ir naujatikius (stačiatikius) – gal būt, vieną tragiškiausių rusų istorijos įvykių ir, be abejonės, tragiškiausią įvykį Rusijos Stačiatikių Bažnyčioje – paskatino visų pirma ne dogmų, o apeigų ir religinių knygų tekstų nesutarimai. Galima sakyti, kad skilimo pagrindas yra kultūrinis konfliktas, bet reikia pastebėti, kad kultūriniai nesutarimai to meto Rusijoje buvo suvokiami iš esmės kaip teologiniai nesutarimai. Rusijoje nebuvo teologijos kaip specialios disciplinos, tačiau viskas galėjo būti suvokiama teologinėje perspektyvoje: ne tik turinys (dogmos), bet ir forma (apeigos, bažnytinių knygų tekstai) galėjo būti suvokiama kaip dieviškosios tiesos atspindys, kaip betarpiškas Dievo liudijimas. 1667 m. soboras, taip griežtai nubaudęs senųjų apeigų šalininkus, pats pakilėjo apeigų detales iki dogmų aukštumų. Ankstyvųjų sentikių lyderis Avakumas, traktuodamas jėga vykdomas Nikono reformas kaip senosios tradicijos naikinimą bei senojo tikėjimo išsižadėjimą, savo „Autobiografijoje“ rašė: „…dabar kankina visus, liepia netikėti senuoju Dievo Sūnumi, Dievu-Kristumi, bet naujan dievan, antikristan, kviečia“. Septintajame XVII a. dešimtmetyje sustiprėjus socialiniams bruzdėjimams ir nubaudus sentikystės vadovus, sentikių judėjimas tapo masinis. Jį parėmė kai kurie aristokratai (bojarinė F. Morozova, J. Urusova, kunigaikštis I. Chovanskis ir kt.), didelė dalis amatininkų, pirklių, kazokų, šaulių bei valstiečių. Sentikystės lyderiais tapo eiliniai dvasininkai, vienuoliai ir kai kurie parapijiečiai. Rusijos carai ėmėsi žiaurių represijų prieš sentikius: persekiojo, trėmė į Sibirą ir kitas atšiaurias vietas, baudė myriop; naikino senąsias knygas ir ikonas. Sentikiai slapstėsi, bėgo į miškus ir valstybės pakraščius; Oloneco ir Archangelsko srityse, prie Astrachanės ir Dono, Kubanėje, Urale bei Sibire kūrė savo bendruomenes ir vienuolynus, laukdami antikristo; kartais sentikiai susidegindavo. Žymiausias sentikių pasipriešinimo Nikono reformoms bei caro valdžiai pavyzdys – Solovkų vienuolyno sukilimas (1668–1676). Dalis sentikių dalyvavo S. Razino kare (1670–1671) bei 1682 m. Maskvos sukilime. Antrojoje XVII a. pusėje sentikiai pradėjo emigruoti į Lenkijos ir Lietuvos valstybę (dab. Latvijos, Baltarusijos ir Lietuvos teritorija) bei Švedijos valdas (dab. Estijos teritorija).
<< Pradžia < Ankstesn 1 2 3 Sekantis > ir >>
|