Jotvingių tragedija Spausdinti
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Antradienis, 31 kovas 2009 13:15

Jotvingių gentys susikūrė I tūkst. prieš Kristų pabaigoje - I-II a po Kristaus, susiliejus vakarų baltų pilkapių kultūros ir brūkšniuotos keramikos kultūros žmonėms. Jie turėjo daug bendro tiek su lietuvių, tiek su prūsų kultūra-vienos jotvingių gentys buvo artimesnės prūsams, kitos-lietuviams.Tragiškas likimas ištiko jotvingius. Jie 1283 m. buvo sunaikinti kryžiuočių.

Neapgyvendintas ar mažai apgyvendintas kraštas nugrimzdo į užmarštį .Istoriniuose dokumentuose jotvingių vardas pirmą kartą paminėtas 945.Jotvingių kalba buvusi labai artima prūsų kalbai. Jotvingių kalba išnyko 16a. pabaigoje ar net 17a. pradžioje.

 

 


Gyveno Jotvoje (dabar –Lenkijos Palenkės vaivadija, dalis Vakarų Baltarusijos ir pietvakarinė Dzūkijos dalis). Jotvingių vardas, Būgos nuomone, kilęs iš šalies vardo *Jotva, o šis - iš atitinkamo upėvardžio.Netekę gimtosios kalbos, jotvingiai, matyt, dar jautė tam tikrą savitumą. 1857 vykusiame gyventojų surašyme >30 000 žmonių iš prietinės Gardino gubernijos užsirašė, jog jie esą jotvingiai.

Kalbininkams sensacija buvo 1984 Zigmo Zinkevičiaus] paskelbtas vienoje knygoje rastas rankraštinis žodynėlis ,,Pagonių šnektos iš Narevo" kuriame, galimas daiktas, yra užfiksuoti jotvingių, o gal kartu ir lietuvių, anuomet Narevo pakrantėse vartotos kalbos žodžiai. Jotvingių-sūduvių arealas - pietinė Užnemunė ir dešinysis Nemuno krantas tarp Merkio pietuose ir Strėvos šiaurėje bei Aukštadvario apylinkių šiaurės rytuose.

Maždaug VII a. jotvingiai skilo - atsirado trys grupės: sūduviai, dainaviai, poleksėnai.
Kryžiuočių ordinui užėmus šias žemes, XIII- XIV a. jotvingiai išnyko - dalį išnaikino kryžiuočiai, kiti pasitraukė į Lietuvą ir asimiliavosi.

Jotvingių būta nedaug, maždaug tiek, kiek šiandien gyvena gyventojų Suvalkuose ar Marijampolėje, bet dėl vadų sumanumo, karžygių narsumo, kovos strategijos išsilaikė čia jie per 1000 metų. XIII a kunigaikštyis Skomantas bandė suvienyti jotvingių gentis, bet jotvingių tautai ir valstybei nebuvo lemta susikurti, sutrukdė vokiečių ordino įsiveržimas. XIII a. metai jotvingiams buvo lemtingi. Kryžiuočių ordinas, numalšinęs prūsų sukilimą, pradėjo aršius žygius prieš jotvius. Prasidėjo vadinamasis ketverių metų karas. Jotvingiai šį kartą tinkamai neįvertino grėsmės, buvo paskendę tarpusavio vaiduose, nesugebėjo, kaip praeityje daug kartų būdavę, susivienyti ir kartu prieš galingą priešą stoti, kuris buvo nepalyginamai stipresnis, kuris gudriai kiekvieną jotvingių pilį atskirai puldavo. Sunku šiandien spręsti, kiek liko jotvingių po 1283 m. katastrofos. Be abejo, daug jotvingių žuvo kovose su kryžiuočiais, bet jie masiškai nenusižudė, kaip kartais teigia kai kurie lenkų pseudoistorikai. Tikriausiai daug jotvingių buvo iškelta į Sambiją (ypač daug iš Šiurpilio). Galbūt kartu su jais nukeliavo prie Baltijos jūros legenda apie Eglę, žalčių karalienę. Prie Šiurpilio piliakalnio yra raudonas Egluvos ežeras, raudonas ne nuo Žilvino kraujo, o nuo geležies rūdos. Taigi raudonos kraujo putos įvaizdis galėjęs būti raudono ežero vandens paaiškinimas. Karo su kryžiuočiais metu daug jotvingių (moterys, vaikai, seneliai) pasislėpė miškų dykrose, neprieinamose ežerų salose. Jie, pavojui dingus, sugrįžo į savo gyvenvietes, bet jų civilizacija buvo sunaikinta, o genties stuburkaulis sulaužytas. Jotvingių likučiai buvo pasmerkti gyventi baimėje, be karžygių, be vadų, be kunigaikščių, amžinai slapstytis. Jie minimi LDK kronikose, kur rašoma apie Vytauto Didžiojo keliones, medžiokles, kai Vytautas Didysis, gyvendamas Vygrių ežero saloje, aptikdavo keistus barzdočius, kurie kalbėjo panašia į lietuvių kalba. Pirmieji šių žemių kolonizatoriai apsigyveno šalia jotvingių, perėmė jų kultūrinį ir istorinį etosą, jotvingiškus vandenvardžius ir vietovardžius.


Savo mirusiuosius jotvingiai laidojo apskrituose ar pailguose pilkapiuose, kurių sampilai apjuosti akmenų vainiku, akmenimis dažnai apdėta ir dalis sampilo. IV—V a. mirusieji dar laidoti nedeginti, galvomis į šiaurę ar šiaurės vakarus, apdėti akmenimis. Lygiagrečiai ėmė plisti deginimo paprotys, visiškai įsigalėjęs nuo V a. Sudeginti palaikai buvo užkasami taip pat pailgose duobėse, dažnai orientuotose ta kryptimi kaip ir griautiniai kapai. Įkapės neįvairios. Vyrui į kapą dėti ginklai: ietis, skydas, peilis, kartais kirvis ar kalavijas, pentinai. Drabužiai susegti tiktai viena, dažnai geležine, sege. Moterų kapuose kiek daugiau papuošalų: antkaklės, būdingos rankogalinės apyrankės, lankinės segės. Retkarčiais kapuose pasitaiko nedidelių puodelių. Jotvingiai mylėjo akmenis, manė, kad juose užsklęsta protėvių dvasia. Iki mūsų dienų šiame krašte daug išlikę akmenų, piliakalnių, legendų. Iškasama to meto buities daiktų, karo įrankių.
Gal mes, šio krašto gyventojai, esame taip iš tiesų niekur nedingusių jotvingių palikuonys?

LAST_UPDATED2