Aisčių keliai- LDK pavedas Ukraina 6 laida Spausdinti
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Antradienis, 06 Gruodis 2011 23:23

  Išcentriniai ir centralizaciniai procesai XV-XVI a.
Vytauto karūnacijos karaliumi projekto nesugebėjo įgyvendinti ir sosto paveldėtojas Švitrigaila (valdė 1430-1432 m.) Jis gynė Lietuvos suverenumą bet neturėdamas Vytauto politinio lankstumo nesugebėjo išvengti karo su Lenkija, todėl po perversmo galiausiai prarado ir didžiojo kunigaikščio sostą.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

Šis perversmas suskaldė LDK į dvi tarpusavyje kovojančias stovyklas: Švitrigailą rėmė LDK rusėnų žemės ir Livonijos ordinas, o po perversmo į sostą sėdusį Žygimantą Kęstutaiti  (valdė 1432-1440 m.) , bei  etninė Lietuva ir Lenkija.
LDK pilietinis karas (kurio konfesinį pobūdį  dabartinai išpūtė senoji Rusijos istoriografija) baigėsi 1435 m. Pabaisko mūšiu , kurį Švitrigaila pralaimėjo. Tačiau LDK politinis elitas turėjo skaitytis su LDK rusėnų žemėse didžiulę įtaką turinčiu Švitrigaila. Šis iki gyvenimo pabaigos įsitvirtino Lucke, galima sakyti, atkūrė Voluinės kunigaikštiją, tiesa lojalią Vilniui ir į sostą sėdusiam Kazimierui Jogailaičiui (valdė 1440-1492 m.). Nors Švitrigaila kartais vertinamas prieštaringai, tačiau reikia pripažinti, kad į ukrainiečių  ir lietuvių istorinę atmintį jis įėjo kaip ryžtingas kovotojas su Lenkijos  pretenzijomis. Per  sumaištį, kilusią po Vytauto mirties, atgimė ir Kijevo kunigaikštija, kurią pradėjo valdyti Algirdo vaikaitis Olelka (1440-1454), o po jo- šio sūnus Simonas (1454-1470).
Pamažu Kazimieras grįžo prie Vytauto politikos : Voluinės kunigaikštija, su Vilniumi tvirčiau susaistyta Gedeminaičių  ir politinio elito žemėvaldos, po Švytrigailos  mirties nunyko, o Kijevo kunigaikštiją   1475 m.
Kazimieras panaikino- įkūrė vaivadiją. Dėl to 1480 m. įvyko Odelkaičių vadovaujamas maištas, tačiau ir vėl : juk čia dėl politinės įtakos maištavo tie patys Gedeminaičiai , o ne rusėnai ar Ukraina.
Nors 1453 m. žlugus Konstantinopoliui visuotinės bažnytinės unijos atsisakė didelė dalis stačiatikių pasaulio elito, Kazimieras ir vėlesni LDK valdovai neatsimetė. Bažnytinė unija buvo toliau įgyvendinama (tiesa , jau ne visuotiniu, o lokaliu LDK lygmeniu) ne tik metropolito- popiežiaus lygmeniu , bet netgi neformaliu valdovo
kaip aukščiausiojo Stačiatikių bažnyčios globėjo) ir antrąjį krikštą  priėmusių , tačiau graikiškąją liturgiją išlaikančių valdinių lygmeniu. Tik šitaip šiuolaikiniai istorikai aiškina, kaip stačiatikių diskriminacines normas apėjo rusėnų kilmės Chodkevičiai (Jonas Chodkevičius dar XV a. antrojoje pusėje tapo Kijevo vaivada) ir kaip jiems buvo leista Palenkės Supraslėje statyti garsiąją cerkvę. Atrodo, kad Chodkedvičiai  ir su jais susiję Sapiegos turėjo vilčių sukurti naują maldos namų, o gal ir Bažnyčios modelį- šventovę abiem liturgijoms, taigi bažnytinė unija realizuojama kur kas konkrečiau nei buvo numatyta Florencijoje. Šis projektas ypač išryškėjo LDK sunkmečiu, kai Maskvos valstybės spaudimas privedė prie didelių teritorinių praradimų. Tai vertė LDK valdovą Aleksandrą II Jogailaitį (valdė 1492-1506 m.) ieškoti i išeičių ir net vesti Maskvos kunigaikštytę Eleną. Bažnyčių unijos klausimas tuomet įgijo net tiesioginę asmeninę prasmę. Tačiau radikalus Chodkevičių ir Sapiegų unijos modelis nebuvo įgyvendintas (nugalėjo katalikų vyskupų egoizmas), tačiau Supraslė tapo svarbiu LDK „graikiškosios“ kultūros centru, o jo architektūros stilius- gotikos ir bizantiškosios tradicijos simbiozė- pradėjo diktuoti madas visai LDK. Jomis pasekė ir antrojo krikšto nepriėmęs, tačiau savarankiškos LDK stačiatikių metropolijos stiprintojas LDK didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis. Kaip žinoma, 1514 m. būtent jis vadovavo jungtinei LDK ir Lenkijos kariuomenei, sutriuškinusiai keleriopai didesnę Maskvos kariuomenę. Prieš pat mūšį Konstantinas Ostrogiškis išprašė iš valdovo Žygimanto Senojo ( valdė 1506-1548 m.) leisti, apeinant draudimus, ne tik atnaujinti stačiatikių katedrą Vilniuje, bet ir pastatyti dar dvi mūrines gotikines cerkves. LDK sostinė tapo ir tikra valstybės stačiatikių sostine, nors Kijevas toliau išlaikė savo simbolinę reikšmę, o valdovai teikė privilegijas ir Kijevo Šv.Sofijos soborui, ir Pečorų laurai.  

LAST_UPDATED2