Aisčių keliai- LDK pavedas Ukraina 3 laida Spausdinti
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Sekmadienis, 06 Lapkritis 2011 15:43

Akivaizdu, kad LDK niekada nebūtų galėjusi užvaldyti Kijevo Rusios erdvių, jei ne mongolų invazija -LDK XIV a. tai "Šakalas, einantis paskui mongolų tigrą" (E.Gudavičius).

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

Dažnai kalbama apie natūralų senųjų ukrainiečių žemių linkimą prie švelnesnio okupanto ar net taikų pajungimo pobūdį. Tačiau naujausi "imperiologiniai " tyrimai nerodo, jog lietuvių ekspansija buvo kitoniška- būta visko: ir tiesiogiai nukariaujama, ir įtaka skleidžiama kitais būdais. Šiuolaikinėje istoriografijoje pabrėžiama vienas dalykas- "savanoriškai" (nebent prisimintume sovietų režisuotą 1940 m. Baltijos valstybių prisijungimo "spektaklį") prie didvalstybių niekas nesijungė, nebent tokiais spektakliais laikytume vedybines sąjungas. Tačiau jau viduramžiais buvo aišku, kai rašo Beowulfo sagos autorius: " Nuotaka gali trumpam atnešti taiką, gali priversti trumpam nusileisti ietis, bet šitai trunka neilgai". To meto Bizantijos šaltiniai apie jokį lietuvių taikumą neužsimena, priešingai ,kalba apie "narsią ir karingą tautą". Todėl kai kada istorikai mano, kad net dinastinės vedybos vykdavo tiesioginiu kariniu spaudimu: kaip antai Algirdo paveldėjimo teisės į Vitebską, o Liubarto- į Voluinės Vladimirą buvo įgytos karu. Todėl tiek Ukrainos, tiek kitų senosios Rusios žemių taikaus prisijungimo prie LDK idėja šiandien laikoma XIX a. Rusijos istoriografijos suformuotu mitu.


Žinoma, toliau nuo centro- Vilniaus ( į šią kategoriją ir patenka visa Ukraina) valdę Gediminaičiai mažiau klausė brolių, pusbrolių ar dėdžių- Vilniaus didžiųjų kunigaikščių, todėl tenka kalbėti tik apie satelitinę priklausomybę. Vadinasi, tiek pagal laiką, tiek pagal erdvę buvo įvairiausių priklausomybių nuo Vilniaus ir tik dabartinių istorikų mintyse atsiranda daugiau tvarkos nei jos , atrodo, buvo istorinėje tikrovėje. Tačiau ši problema, regis, būdinga visoms viduramžių Europos šalims.
Žodžiu , lietuviai veikiausiai buvo tokie pat grobikai kaip ir kiti, tik užgrobę svetimą kraštą "nespausdavo", t.y iš pradžių nekeisdavo susiklosčiusios tvarkos. Tiksliausiai tokią taktiką apibūdina lietuvių kunigaikščių posakis "senovės negriauname, naujovių neįvedame"; palikdavo senąsias kunigaikštijų struktūras (vėliau tai virs Voluinės, Polocko, Vitebsko, Kijevo sričių privilegijomis) ir perimdavo net kai kurias visuomenės ir valstybės organizacijos formas, tai liudija į lietuvių kalbą atėjusios socialinės sąvokos, kaip valsčius ar bajoras.
Tai šiandien lyginamoji istorinė sociologija (kurią mums įspūdingomis studijomis pristato Zenonas Norkus) pateikia išvadas, kurios neleidžia abejoti Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos XIV-XV a. imperiniu pobūdžiu. Jeigu ir galima LDK vadinti "švelnia" imperija, tai tik dėl to, kad ji neatitinka pirminės imperijos kriterijų. Gedimino ir Algirdo LDK, anot šių teorijų, labiausiai primena kai kurias šešėlines imperijas. Tokios imperijos susikuria žlungančių imperijų pasienyje arba periferijoje, kai žlugusios imperijos pavaldiniai, klientai arba sąjungininkai palydovai dalį jos teritorijos (kartu ir buvusią metropolijos sritį 0 pajungia sau. Paprastai perimdama ir žlugusios imperijos administracinę struktūrą bei kultūrinis paveldas

LAST_UPDATED2