Lietuvai teks peržiūrėti savo istoriją Spausdinti
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Sekmadienis, 19 Birželis 2011 12:52

Birželio 15 d. iškilmingame Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) Senato posėdyje Garbės daktaro regalijos buvo įteiktos, birželio 13 d. į Lietuvą atvykusiai, baltų praeities tyrinėtojai Jūratei Reginai Statkutei de Rosales.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

Jūratė Statkutė de Rosales plėtoja Marijos Gimbutienės pradėtą baltų kultūros reikšmės Europos istorijoje įtvirtinimo darbą. Esminiai iš mokslininkės tyrinėjamų Europos įvykių – aisčių (vakarų baltų) indėlis formuojantis naujajai Europai, aisčių dalyvavimas kovose su Roma ir ypač – aisčių indėlis kuriant naujosios Europos tautų politinį žemėlapį Romos imperijos griūtyje.
Kai atidus tyrėjas žvelgia į Lietuvos istorijos mokslo raidos aplinkybes, jis susiduria su skaudžiomis realijomis – pirmųjų Lietuvos istorijų rašytojai kūrė nelaisvoje Lietuvoje. Aplinka jiems nebuvo palanki: senieji vardai užmiršti, šaltiniai nepasiekiami. Tad prasmingi yra Jūratės de Rosales žodžiai: „Išbraukus tikruosius vardus, išnyko ir istorinė atmintis: mus konkrečiai minintys metraščiai ir istorijos dokumentai buvo suversti „išgalvotų“ ir „nepatikimų“ raštų šiukšlynan.“ Šių „išgalvotų“ ir „nepatikimų“ raštų naujus vertinimus ir įžvalgas randame Jūratės Statkutės de Rosales darbuose, už kuriuos Vilniaus pedagoginis universitetas jai ir įteikė Garbės daktaro vardą.
J.Statkutė de Rosales Prancūzijoje studijavo lotynų ir prancūzų kalbas, gavo prancūzų kalbos mokytojo diplomą. Kalbų studijas tęsė JAV, Niujorko Kolumbijos universitete. Nuo XX amžiaus 6 dešimtmečio gyvena Venesueloje ir yra populiaraus opozicinės krypties Venesuelos politikos, ekonomikos ir kultūros savaitinio žurnalo „Zeta“ vyriausioji redaktorė.
Žymi tyrinėtoja ir visuomenės veikėja yra pažymėta aukščiausiu Venesuelos ordinu už kultūrinį darbą Orden Andrés Bello. Jai įteiktas Karakaso miesto ordinas Orden Diego de Losada, o 1989 metais „Iberų Amerikos žurnalistų organizacijos“ ją paskelbė Metų asmenybe. Venesueloje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Ispanijoje ir Lietuvoje ji leidžia lyginamosios kalbotyros ir senosios baltų istorijos klausimus nagrinėjančias studijas. Už senosios baltų kultūros puoselėjimą 1996 metais Lietuvos Respublikos Prezidentas ją yra apdovanojęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Didžioji istorijos klaida

Virginija Skučaitė

Lietuvių kilmės mokslininkė atskleidė didžiąją istorinę apgavystę, kuri padarė daug skriaudos lietuvių tautai. Pasirodo, senovės Romą ir dalį Europos užkariavo ne skandinavų, o mūsų protėviai.
Iki šiol mažai žinome apie lietuvius, gyvenusius iki Mindaugo, kurio karūnavimo dieną laikome valstybine švente. Šią spragą pamėgino užpildyti Venesueloje gyvenanti lietuvė mokslininkė Jūratė Statkutė de Rosales. Ispaniškai kalbančioje pasaulio dalyje autoritetu laikoma lietuvė mano atskleidusi mūsų senosios istorijos falsifikacijas. Jos nuomone, Europos lingvistai ir istorikai klysta tvirtindami, kad Romą VI a. įveikė iš Skandinavijos kilę gotai. Minėtos istorinės apgavystės kilo dėl sąmoningos ar nesąmoningos klaidos, kuri buvo padaryta verčiant gudo Jordano VI a. parašytą getų (gotų), dabar vadinamų baltais, kilmės istoriją.
Be to, vertėjas Wilhelmas Martensas 1914 m. savo nuožiūra tekste perkėlė gotų (getų) kilmės vietą į Skandinaviją, nors lotyniškajame tekste to nėra.
Negirdėta gotų kilmė
Pravartu žinoti, kad romiečiai gotus vadino getais – nuo seno gyvavusia galinga tauta. Getų kariuomenė (tai tvirtina Romos rašytiniai šaltiniai) atvyko į Romą iš Pabaltijo ir Dniepro aukštupio, o ne iš Skandinavijos, kaip rašo vertėjas W.Martensas.
Klaida atsirado suplakus žodžius „Scandza“ ir „Scandia“ su „Skandinavija“. Iš tikrųjų Jordanas „skandžios“ vardu vadino dabartines Aistmarių ir Kuršių smėlėtas nerijas.
J.Statkutė de Rosales, lygindama senuosius lotyniškus tekstus ir jų vertimus, stebisi, kodėl vertėjai nesusigaudė ar nenorėjo susigaudyti lotyniškai aprašomose vietovėse ir neteisingai išvertė jų pavadinimus.
Gal, anot J.Statkutės de Rosales, taip atsitiko todėl, kad vertėjams buvo neįtikima, jog mažytė Lietuva ir Prūsija kadaise galėjo užkariauti pusę Vakarų Europos ir net įveikti Romą?
Vietovės geografinio nustatymo ir jos pavadinimo vertimo klaidos (jas mokslininkė parodo akivaizdžiai, suteikdama galimybę išprususiam skaitytojui palyginti originalų tekstą ir jo vertimą) keliavo iš knygos į knygą ir maišėsi su kitų vertėjų padarytomis klaidomis.
Kad gotai (getai) yra kilę iš Prūsijos ir dalies Lietuvos, o ne iš Skandinavijos, patvirtina ir XIII a. Kastilijos karaliaus Alfonso X Išmintingojo karališkosios kronikos. Beje, tose kronikose getai ar gotai vadinami gudais. Jiems priklausęs ir pats Alfonsas X Išmintingasis.



Praeityje vadinomės gudais
Pasak J.Statkutės de Rosales, atrodo, kad iki XIX a. lietuvių kalboje nebuvo žodžio „gotas“. Buvo žodis „gudas“.
Kai dabar vadinamieji gotai V a. apsigyveno Ispanijoje (galbūt net užkariavo jos dalį), jie save vadino godais arba, kaip randama Ispanijos viduramžių raštuose, gudais, atėjusiais iš Pabaltijo.
Tačiau to nepaisė vokiečių istorikai ir kalbininkai, teigdami, kad Ispanijos ateiviai buvę germanai (gotai). O žodžiai „godas“ ar „gudas“ yra visai ne germaniškos kilmės. Be to, nė viena tauta pasaulyje nevadino savęs gotais, nes tai yra žodžio „gudas“ vertimas į germanų kalbas.
„Žodis „gudai“ lotyniškai verčiamas į „getai“ – tuo nesunku įsitikinti skaitant senovės ispanų ar Romos imperijos laikų raštus. Pavyzdžiui, jau minėtąjį Jordaną“, – aiškino J.Statkutė de Rosales. Tad vokiečių kalbininkai ir istorikai mums įbruko žodį „gotai“ (angl. goths), visai nesiedami jo su žodžiu „gudai“, ir taip nutiesė kelią klaidingai Vakarų Europos ir Lietuvos istorijai.
J.Statkutė de Rosales siūlo atmesti nelietuvišką žodį „gotai“, nes prūsai ir rytinių baltų gentys senovėje atkakliai vadino save gudais – vardu, kuriuo dar Vytauto Didžiojo dokumentuose buvo vadinami jotvingiai. Šio vardo kratomės ne tik dabar.
Anot tyrinėtojos, į tai dėmesį atkreipė XVII a. prūsų autorius Motiejus Pretorijus. Jis aiškino, kad šį vardą anuomet vengta vartoti todėl, kad jis priminė pagonybę, kilusią iš Prūsijos, Lietuvos ir Žemaitijos.
Beje, Jordanas Pabaltijo tautas vadino tautų įsčiomis, o Ispanijos karaliaus Alfonso X kronikoje (XII a.) esame aprašyti kaip gudų tautų šaltinis.
Baltų krikštatėvis
Senąjį mūsų tautos vardą „gudai“ galutinai išbraukė vokiečių kalbininkas G.Neselmanas (XIX a.), tyrinėjęs senąją prūsų kalbą, rinkęs lietuviškas dainas.
Lietuviai jam yra dėkingi už pas-tarąjį darbą, bet ne už tai, kad jis išbraukė iš istorijos senąjį mūsų vardą „gudai“. Kalbininkas tai padarė 1845 m. savo išleistoje knygoje, kurioje pasiūlė senovės prūsus, lietuvius ir latvius vadinti baltais (pagal Baltijos jūros pavadinimą). Šiuo pasiūlymu jis panaikino bendrą senąjį minėtų tautų vardą „gudai“ ir su juo susijusią tautų istoriją perleido niekada neegzistavusiai gotų tautai.
G.Neselmaną suklaidino viduramžių dokumentai, kuriuose prūsai, žemaičiai ir lietuviai vadinami getais, gotais ir gudais (nelygu kalba, kuria parašytas dokumentas), ir tai, kad vokiečių mokslininkai juos vadino germanų tautomis.
Būdamas kalbininkas G.Neselmanas, suprantama, negalėjo priskirti prūsų, lietuvių ir latvių kalbų nei germanų, nei slavų kalbų grupei, todėl pavadino tą grupę baltais. Taip gudai tapo baltais, kuriuos naujasis vardas atkirto nuo jų labai senos istorijos, surašytos apie gotus ar gudus Vakarų Europos viduramžių kronikose, apie getus – senovės Romos raštuose.
Praleistas istorijos etapas
Kai pernai leidykla „Baltijos kopija“ išleido J.Statkutės de Rosales knygą „Didžiosios apgavystės“, jos buvo neįmanoma rasti jokiame knygyne ar bibliotekoje – tik nusipirkti pas knygų platintojus.
Knygos autorei iki šiol neteko su Lietuvos istorikais ir kalbininkais diskutuoti apie jos pastebėtas istorines apgavystes.
„Taip yra ne todėl, kad nenorėčiau polemikos, o todėl, kad Lietuvoje neatsiranda norinčiųjų tai daryti. Beje, norėčiau padiskutuoti su gerbiamu profesoriumi Zigmu Zinkevičiumi, kuris viešai neigiamai atsiliepė apie mano tyrinėjimų rezultatus. Aktyviai bendrauju su Venesuelos, Ispanijos, JAV istorikais. Neseniai mano išsamus straipsnis apie gudų kultūrą buvo išspausdintas žurnale, kurį leidžiant dalyvauja 15 pasaulio universitetų“, – pasidžiaugė J.Statkutė de Rosales.
Beveik ketvirtį amžiaus opoziciniam Venesuelos politikos, ekonomikos ir kultūros savaitiniam žurnalui „Zeta“ vadovaujanti lietuvė yra keliomis kalbomis išleidusi solidžias mokslines studijas: „Goths and Balts“ (šios knygos trumpa santrauka pernai išleista lietuviškai ir pavadinta „Didžiosios apgavystės“) ir ispaniškai parašytą knygą „Los Godos“, buvo keturi jos leidimai.
Apie savo knygose atskleistas istorines apgavystes J.Statkutė de Rosales kalba taip: „Baltų tautų istorijos atžvilgiu tas praleistas Europos istorijos etapas yra didžiulė skriauda lietuvių tautos praeičiai, ikimindauginei Lietuvai, jos dabarčiai ir ateičiai.“
J.Statkutės de Rosales biografija
Gimė 1929 m. Linkaičiuose, mokėsi Paryžiuje, kur tėvas studijavo teisę.
Karui baigiantis iš Kauno pasitraukė į Vakarus, studijavo Vokietijoje, Prancūzijoje ir JAV.
1960 m. ištekėjo ir apsigyveno Venesueloje.
Apdovanota garbingiausiais Venesuelos ordinais, o 1989 m. Pietų Amerikos Iberų Amerikos žurnalistų organizacija pripažino ją Metų asmenybe.
1996 m. Lietuvoje jai buvo įteiktas LDK Gedimino ordino Riterio kryžius.
Ilgai bendradarbiavo Klivlando (JAV) laikraštyje „Dirva“, turi nuolatinę skiltį Venesuelos dienraštyje „El Nuevo País“.
Moka ispanų, senąją ispanų, vokiečių, prancūzų, anglų, lotynų ir, žinoma, lietuvių kalbas.
Užaugino penkis sūnus, su kuriais kalbasi lietuviškai, o su vyru, žinomu inžinieriumi – ispaniškai.
Namuose laikosi lietuviškų papročių, gamina lietuviškus valgius, bet gerbia ir vietos papročius.

LAST_UPDATED2
 
Komentarai (2)
Tautos jėga vienybėje
2 Antradienis, 26 Liepa 2011 12:34
Mūsų tautos istorinės kildinimo šaknys tyrinėtos ir manau dar bus tyrinėjamos ne vieno kalbininko ar istoriko, tačiau jau dabar jų pateikti įrodymai tikrai neleis suabejoti mūsų tolimų protėvių karingumu.Tikiu,jog istorikai ir laikas, pasitelkę įrodančius šaltinius, nuspręs ar mus vadinti baltais ,gotais, gudais ar sarmatais, tačiau tikra viena-mes gyvenome ir gyvename savo protėvių ir jų priešų kraujų prigirdytoje žemėje, kurios istoriją kartais sugebame prisiimti tik tiek, kiek to panori KITI.
Mastyčiau, jog būdami puikūs kariai-mūsų protėviai kovėsi Romos imperijos karių gretose o kartais ir prieš ją.Didžiuotis reikia ne pačiu veiksmu o BŪTIMI, kuria tas ar kitas veiksmas istorijoje pagrindžiamas.
čia tai bent
1 Sekmadienis, 03 Liepa 2011 19:34
lietuvių protėviai užkariavo Romą?
Čia, kaip sakoma, griūk negyvas.
Bet net jeigu būtų tai tiesa - Romą būtų užkariavę ne Alaricho gotai, bet mūsišiai baltai - ar reikėtų tuo didžiuotis?
yvComment v.1.20.0