Nepasidavę lemčiai 2-oji dalis Spausdinti
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Antradienis, 13 Liepa 2010 22:59

Apibendrinant Durbės mūšio ir visų 1253–1261 m. žemaičių kovų rezultatus, galima pasakyti, kad nors dėl jų Lietuva pasmerkė save ilgam ir sekinančiam karui, kartu ji įgijo galimybę šitą karą laimėti. Durbės mūšio pasekme galima laikyti ir tai, kad prie Lietuvos prisijungė maždaug trečdalis Kuršo – šios teritorijos ir dabar yra neatsiejama jos dalis. Galop jeigu žemaičiai 1253 m. būtų paklusę Mindaugo valiai ir pasidavę Ordinui, šis būtų sukūręs Pabaltijyje vieningą valstybę, o tokiu atveju ne tik Prūsija, bet ir dabartinės Latvija su Estija nebūtų išvengusios germanizacijos. Taigi Durbės mūšį galima laikyti vienu iš reikšmingiausių ne tik Lietuvos, bet ir viso Baltijos regiono istorijos įvykių.

 Laida !

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

1261 metų rudenį Mindaugas atsisakė krikščionybės, nutraukė santykius su Vokiečių ordinu ir vėl suvienijo Lietuvą. Bet karas nesisekė. Didžiojo Naugardo kunigaikštis Aleksandras Neviškis, su kuriuo Mindaugas bandė sudaryti sąjungą, nesuteikė jam paramos puolant Cėsių (Vendeno) tvirtovę, vietiniai gyventojai taip pat neparodė pakankamo entuziazmo. Taigi apsiaustis žlugo, o Mindaugas ėmė gailėtis pasidavęs Treniotos spaudimui. Tarp dėdės ir sūnėno atsirado prieštara. Netrukus Mindaugas prarado dar vieną sąjungininką: mirus Mortai, jis nusprendė vesti jos seserį, kuri jau buvo ištekėjusi už Nalšios kunigaikščio Daumanto, neturinčio jokio noro skirtis su žmona. Galiausiai Daumantas sudarė sąmokslą su Treniota ir 1263 metų rudenį nužudė Mindaugą kartu su dviem jo sūnumis. Sostas atiteko Treniotai, bet po pusmečio jis pats buvo nužudytas Mindaugo rėmėjų, ir į valdžią atėjo Haličo-Volynės kunigaikščių remiamas stačiatikis Mindaugo sūnus Vaišalgas, kuris vėl atnaujino draugiškus santykius su Vokiečių ordinu. Vėliau jis perdavė Lietuvą savo svainiui Cholmo kunigaikščiui Švarnui Danilovičiui. Sumaištis Lietuvoje pasibaigė tik apie 1269 metus, kai valdžią perėmė Kernavės kunigaikštis Traidenis.
Deja, Didysis Prūsų sukilimas tuo metu jau buvo besibaigiąs, o Šiaurinis Kuršas pasidavė dar 1267 metais. Tačiau Ceklis ir Mėguva, nepaisant Kretingos žlugimo 1263 metais, atsilaikė ir ilgainiui tapo neatskiriama Žemaitijos dalimi. Prie Lietuvos taip pat prisijungė ir pietiniai žiemgaliai, kurie su nedideliu pertrūkiu, priešinosi Vokiečių ordinui iki pat XIII a. pabaigos.
Žemaičių pasirinktas karas už laisvę Lietuvai tikrai kainavo brangiai, bet jis tapo įkvėpimo šaltiniu visoms vėlesnėms lietuvių kartoms.

Istorikė Inga Baranauskienė

LAST_UPDATED2
 
Komentarai (2)
>Varas gal
2 Pirmadienis, 19 Liepa 2010 07:27
"Jei žemaičiai anksčiau būtų paklusę Mindaugui, gal" .........
........lietuviai butu patape pravoslavais
lemtis
1 Ketvirtadienis, 15 Liepa 2010 16:53
Ne Durbė lėmė tą Žalgirį, kam čia spekuliuoti? Jei žemaičiai anksčiau būtų paklusę Mindaugui, gal pastarajam ir krikštas nebūtų tuomet reikalingas? O kur dar kitos gentys? Ne viskas taip jau paprasta. Todėl ir teko vienam krikštas, kitam Durbė. Durbės pergalė didelė, bet tai buvo paskutinis žemaičių kvėptelėjimas prieš mirtį: jie nebūtų išlikę Lietuvai neįsikišus. Nei žiemgaliai, nei latgaliai, nei kuršiai nebuvo taip palankiai nusiteikę lietuvių-žemaičių pasipriešinimui, juolab - nenorėjo jiems paklusti. Visi to meto įvykiai, ir kartu paėmus, ir atskirai, yra lyg stebuklai, kad išlikome; ir Mindaugo karūnavimas, ir Durbė, ir Mindaugo mirtis, ir Treniotos, kuris stokojo strateginio mąstymo ir būtų prakišęs kovą, mirtis, ir Vaišvilkas, ir Traidenis, galiausiai sugebėjęs suimti kumštin tiek Lietuvą-Žemaitiją, tiek kitų genčių besitraukiančias kruopeles.
yvComment v.1.20.0