Etniniai drabužiai ir jų raida Spausdinti
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Penktadienis, 28 Gegužė 2010 10:54

Tautiniai drabužiai, liaudies, dažniausiai valstietijos, drabužiai, atsiradę tautų ir nacijų kūrimosi laikotarpiu. Klimato sąlygos, nacionalinis skonis, tradicijos, ūkio papročiai, socialinė padėtis lėmė jų įvairias formas, tačiau tautiniai drabužiai išliko bendri etninėms sritims. Tautiniais pradėta vadinti romantizmo laikais. Europos kaimiečių aprangos požymiai (sukirpimas, šiurkšti medžiaga, pilka spalva, papuošalų stoka, paprastesni galvos apdangalai ir apavas) ypač išryškėjo viduramžiais. Vėlesniais laikais pasiturintys valstiečiai platino miesto madas kaime, bet dauguma valstiečių išlaikė jiems būdingas medžiagas, spalvas, puošimą. Kultūros kilimas, urbanizacija, gyventojų migracija, miesto madų plitimas sumažino tautinių drabužių dėvėjimą.

 

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Greta grynai nacionalinių savitumų tautiniai drabužiai turi daug tarptautinių bruožų. Latvių ir estų tautinis drabužis panašus į lietuvių. Latvės dar apsisiausdavo languota ar balta išsiuvinėta skara, susegama apskrita sege, estės ant pečių ant pečių užsigaubdavo berankovį apsiaustą.
Kalbant apie drabužius, sunku tiksliai nustatyti vieno ar kito reiškinio, pvz . kažkokio drabužio ar jo fasono atsiradimo pradžią , lygiai kaip sunku pasakyti, kada jie išnyko. Tai priklausė nuo kelių faktorių: mados krypčių, turtinės padėties, papročių laikymosi, individualių žmogaus savybių (pvz., noro ir sugebėjimo puoštis, taupumo ir pan.). Valstiečių turtinė padėtis nedaug lėmė šventadienių drabužių medžiagas ir modelius. Ir turtingieji, ir vargingai gyvenantys vilkėjo tokio pat kirpimo ir panašių medžiagų drabužius. Tik turtingos valstietės turėjo daugiau drabužių, jos galėjo nusipirkti daugiau fabrikinių audinių.
XIX a. susiformavo tradiciniai (tautiniai) lietuvių valstiečių drabužiai. XIX a. antroje pusėje vyrai dėvėjo liemenę, švarką, surdutą, pasiūtus iš naminės medžiagos, sukirptus pagal miesto madą. Moterų tautinių drabužių susidarė 6 etniniai tipai: aukštaičių, dzūkių, kapsių, zanavykių, žemaičių, klaipėdiečių. Tačiau apie etninių tipų išskyrimą įvairiuose šaltiniuose pateikiama skirtingai. Kituose šaltiniuose išskiriami 7 etniniai tipai: aukštaičių, vilniečių, dzūkių, zanavykių, kapsių, klaipėdiečių, žemaičių.
Tautiniai drabužiai nuo kasdieninių skiriasi tuo, kad jiems būdingomis detalėmis pabrėžia ryšį savo tauta konkrečioje geografinėje erdvėje apibrėžto regiono visuomenės dalimi. Laiko erdvėje tai siejasi ir su praeities idealizavimu, legendomis, padavimais, dainomis ir pasakomis. Tais laikais kai nebuvo tobulų ryšių priemonių ar kitų komunikavimo būdų, drabužiai būdavo individualesni, įvairesni, nes kiekvienas kaimas, sritis ar regionas audė ir siuvosi juos laikydamiesi prosenelių tradicijų.
. Situacija tekstilėje pakito tobulėjant gamybai, atsiradus fabrikams, masiniam tiražavimui. Audinių gamyba labai atpigo. Cheminių dažų pranašumas, spalvų ryškumas ir įvairovė medžiagas padarė patrauklesnes, plonesnes. Keitėsi ir kaimo žmogaus apdaro vaizdas. Įtaką darė ir įvežtinės medžiagos: šilkas, brokatas, aksomas. Prie įprastai vartoto lino, kanapės, vilnų pluošto prisidėjo plona medvilnė. Šaknelių dažus užgožė anilininiai. Drabužiai ima vienodėti ne tik toje pačioje parapijoje, mieste, valstybėje, bet ir didelėse teritorijose, kaip antai centrinėje Europoje, Skandinavijoje, Balkanų ar Viduramžio jūros regione.

 

LAST_UPDATED2