Drabužiai ir papuošalai. Jų išskirtinumas Spausdinti
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Ketvirtadienis, 20 Gegužė 2010 00:24

Bandymas rekonstruoti moterų drabužius nėra nei paprastas, nei lengvas, tačiau sukaupus ir sugretinus visų rūšių šaltinius galimas. Be abejo, pasak R. Volkaitės – Kulikauskienės jis negali būti visiškai tikslus, bet konkreti archeologinė medžiaga leidžia išryškinti ir chronologinius, ir net sritinius skirtumus(Volkaitė – Kulikauskienė R. 1997 P. 19). Dėl mūsų klimato sąlygų pagrindinai drabužių ansamblio elementai laikui bėgant mažai kito. Detaliau gali būti rekonstruotos tik tos atskiros drabužių dalys., kurių liekanos kapuose geriau išsilaikiusios ir gausiai puoštos metalu.

 

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Archeologiniai šaltiniai leidžia rekonstruoti tik viršutinius drabužius su kuriais mirusysis būdavo laidojamas. Šią galimybę suteikia gausūs žalvariniai papuošalai, randami prie griaučių. Pagal jų išsidėstymą ir bandoma atkurti atskiras drabužių dalis, jų paskirtį, ar net kai kurias detales – užsegimą, ilgį, iškirptę prie kaklo. Drabužius galime skirstyti:
• lengvuosius kambario drabužius,
• šiltesnius viršutinius drabužius,
• apavą.
Lengvesni kambario drabužiai.
Marškiniai. Marškiniai savo forma labai mažai kito, išskyrus kai kurias detales. Matyt, ilgus šimtmečius savo forma jie labai artimi XVIII-XIX a. lietuvių moterų nešiotiems marškiniams, kurie gerai pažįstami iš etnografinių duomenų (Volkaitė – Kulikauskienė R. 1997. P. 44). Tai buvo vadinami tunikinio kirpimo marškiniai.
Marškiniai siūti iš dvinyčio lininio audinio. Jie turėję būti gana uždari, velkami per galvą, su maža prakarpėle ir aukšta apykakle. Apie marškinių uždarumą galima spręsti iš to, kad prie būdingų moterų kaklo papuošalų – antkaklių apatinės dalies kartais aptinkama prilipusių ar atsispaudusių audinių likučių. Iš to galime spręsti, kad antkaklė nešiota virš marškinių. Marškinių būta ilgomis rankovėmis, virš kurių mūvėtos kartais aukštos ir gana masyvios apyrankės.
Manoma, kad marškinių būta ir iš storesnio, ir iš plonesnio, galbūt jau balinto audinio. Atsižvelgiant į mūsų krašto klimato sąlygas vėsesniu oru ar net iškilmingesnėmis progomis pastarieji dėvėti virš paprastesnių marškinių (Volkaitė – Kulikauskienė R. 1997 m. P. 44).
Sijonai. Kiek daugiau duomenų turime apie to meto moterų dėvėtą sijoną. Rastas turtingiausias moters kapas, kuriame blauzdų srityje surasta gana stambių vilnonio audinio gabalų, į kuriuos buvo įsegta apie 200 žalvarinių rombo formos skardelių, puoštų metalooplastiniu būdu. Jų dydis 3.3x 4.3 cm. Prie audinio jos prikabintos labai tankiai, dengia viena kitos kraštus tarsi žuvų žvynai (Volkaitė – Kulikauskienė R. 1997. P. 44-45; 36 pav.). Tačiau apie moterų dėvėtus sijonus turime ir netiesioginių duomenų. Kai kuriuose kapuose išliko aiškūs dėvėtų prijuosčių pėdsakai. Prijuostė ir sijonas yra glaudžiai tarpusavyje susiję: viena drabužio dalis labai papildo kitą. Seniausia ir pirmoji prijuostės paskirtis yra buvusi ta, kad ja buvo pridengiama nesusiūta priekinė sijono dalis. Sijonai buvo iš lininės ir vilnonės medžiagos, dažniausiai iš nesusiūtų keturkampių vienas ant kito užeinančių gabalų.

LAST_UPDATED2