Kodėl lietuviai nebežino apie lietuviškas pirtis (2-dalis) Spausdinti
Parašė   
Antradienis, 23 Birželis 2009 00:00

  Vladimir Dalj (1801-1872) savo fundamentaliame žodyne „Толковый словарь живого великорусского языка“ rašo, kad pirtis Rusijoje buvo vadinama „мыльня,  мовня, лазня“, o žodis „баня“ rusų kalboje atsirado nuo itališko žodžio „bagno“. Iš tiesų Rusijoje žodis „bania“ įsigalėjo nuo XIX amžiaus pradžios, kai Sankt Peterburge, Maskvoje, o vėliau ir kituose didesniuose miestuose higienos sumetimais buvo pradėtos statyti „torgovyje bani“ – „mokamas pirtis“, kur už pinigus miestelėnai privalėdavo maudytis. Suprantama, žodis „bania“ tapo populiarus ir virto kasdienės kalbos žodžiu. Ir nepriklausomai nuo to, kaip kokiame Rusijos krašte būdavo prausiamasi: krosnių landose, atskiruose prausimuisi skirtose patalpose ar statiniuose, jie visi jau būdavo vadinami „bania“.

 

                                   Peterburgo viešoji pirtis

V. Dalj netgi buvo užrašęs tokius rusų posakius apie „torgovyje bani“: „В кабаках дневать без денег скучно; в торговых банях ночевать душно", „Smuklėse be pinigų diena nuobodu, mokamose pirtyse nakvoti – tvanku“,  „Торговая баня всех моет,  а сама вся в грязи“ – „Mokama pirtis visus prausia, o pati – purve“...

 

           Senovinė rusiška pirtis - laznia

Taigi, rusiška pirtis iš tiesų yra duonkepės krosnies malkų anga, landa, įkaitinta šiaudais ir ten (toje angoje) reikia kaitintis (paritsia) su visais rūbais. Šiandien ieškantiems netikėtų pramogų, tokia pirtis tikrai būtų įdomia atrakcija.

Rusai, rašantys apie pirtis, norėdami įrodyti jų rusiškąją prigimti, nesibodi savaip interpretuoti ir jiems naudingai bei iškreiptai pateikti istorinius faktus. Mažiau išmanantiems istoriją, gali atrodyti, kad mūsų dienomis jų pateikiami faktai yra lyg ir teisybė. Tačiau panagrinėjus šiandien patiekiamą istorinį faršą, matyti, kad čia viskas yra naudojama tendencingai. Štai rusai rašo, kad antikos laikų istorikas Herodotas, gyvenęs V a. pr. m. e. (484 pr. m. e. - 425 pr. m. e.), daug keliavęs po pasaulį, pabuvojo ir Rusijoje. Bet kaip jis galėjo būti Rusijoje, jei nei Rusijos, nei rusų tose vietose ir kvapo nebuvo?..

Dniepro-Būgo upių žiočių rajone tuo metu gyveno klajokliai skitai, kurie jokiu būdu nebuvo slavais, o indoeuropiečiais – iranėnais, kalbančiais Rytų Irano dialektu. Herodotas pasakojo apie pirtis, kuriomis skitai naudojosi. Trys didžiulės kartys būdavo suremiamos galais viena į kitą ir aptraukiamos veltiniu. Vidury šio statinio stovėdavo didžiulis indas, prikrautas įkaitintų akmenų. Skitai, eidami į tokią pirtį, pasiimdavo kanapių sėklų, kurių užmetus ant karštų akmenų, pasak Herodoto, pakildavo toks garas, jog jokia pirtis negalėtų lygintis su tuo, ką jis matė stepėje. Skitai kaukdavo iš malonumo mėgaudamiesi tokia pirtimi. Istorikas dar pasakoja, kad skitai, palaidoję mirusįjį, eidavo apsiprausti pirtyje.

Skitų bet ne rusu moterys ant grubaus akmens, maišydamos su vandeniu, smulkindavo kipariso ir kedro sakų gabalus. Šiuo skystu ir labai malonų kvapą turinčiu mišiniu išsitepdavo visą kūną ir palikdavo nakčiai, o kai kitą dieną visą šį sluoksnį nuplaudavo, kūnas būdavo labai švarus, švelnus ir blizgantis.
Rusai, rašantys apie pirtis, mini ir Bizantijos istoriką Prokopijų (500-565 m. pr. Kr.), kuris yra aprašęs,  kad pirtis slavus lydėjo visą gyvenimą: čia juos nuprausdavo tik gimusius, prieš vestuves ir po mirties. Bet Prokopijos jokiu būdu negalėjo žinoti rusų, kurių tauta dar net nebuvo nei atsiradusi, nei susiformavusi. Bizantijos istorikas rašė apie pietinius slavus, gyvenančius Pietų Europoje, t.y. apie slovėnus, kurie ir šiandien gyvena Alpių kalnuose prie Adrijos jūros, - Pietų Europoje.

A.Vincentas Sakas

Laukite tęsinio

LAST_UPDATED2