|
Laidą apie žolines galėsite matyti per TV11 kanalą šeštadienį 17.15 Laida taip pat liks www.sarmatija.lt archyve -TV saugykla. Būsimos laidos anonsai TV11 kanalu : penktadienį- 16:18:28 ;7:35:58 ; 9:31:38; 9:57:46; 2:06:25
šeštadienį- 09:26:27; 9:57:37; 7:12:52 .Pats filmas, kaip žinia- 17.15 Gamtos įvairovė, kiekviena jos rūšis, nesvarbu, augalas ar gyvūnas, kita gyva ar net negyva forma, - pavyzdžiui, ledyno nušlifuotas riedulys - tai knyga, kurios „tekstas" driekiasi į be galo gilias gamtos istorijos, Žemės istorijos gilmes. Šia prasme žolės yra arčiausiai knygų; nes knygiški savo forma yra daugybės medžių ir žolių lapai; nes rašto pradžia pernelyg arti augalinių dažų ar papiruso lapo, nekalbant apie visą popierinių knygų istoriją, glaudžiai susietą su medžiu, medžiais, vadinasi, ir su augalijos apskritai gyvybe, tos gyvybės augimo ir atsinaujinimo galiomis... Tomis galiomis, apie kurias mums primena ir kalendorinė - ir pagoniškai, ir krikščioniškai ar tik ekologiškai suvokiama ir minima Žolinė - rugpjūčio 15-oji. Žolinė, kuri susijusi su visomis augalijos formomis, taip pat su visomis jos naudomis ir prasmėmis, kurias mes dažniausiai pamirštam, kaip gerokai pamiršom augalijos - vienos iš gyvybės formų, labiausiai mus susiejančių su žeme ir kosmosu - sakrališkumą. Prigimtinį, be galo seną gyvasties sakrališkumą, vėliau įvairiais būdais atmieštą, sustiprintą religinėmis formomis, išgyvenimais, apeigomis ir ekstazėmis ar vienuoliškais tylos apmąstymais. Žolinėse slypi ir senosios magijos elementai - ar mes žinome, ką reiškia devynių rūšių žolės, vadinamos kupolėmis, kurios šventinamos bažnyčiose ar kitais, gamtai artimesniais būdais? Regis, platesnėse sampratose visos Žolinių žolės, kur jos beaugtų ar bebūtų, yra savaime šventos, kosmiškai ir žemiškai sakrališkos. Nes žolės yra tokios pat gerbtinos, gyvos, tik truputį k i t o k i o s negu mums kūniškai artimesni gyvūnai, gyvybės formos. Tad tiek sakralinė, tiek proto pagarba gyvybei, kurią gali priminti kad ir Albertas Šveiceris ar indų džainistai, ar senieji tiek lietuvių, tiek daugybės kitų Europos ir viso pasaulio tautų tikėjimai, šiuolaikinybėje gali būti aiškiau ir plačiau išreiškiama ir augalinei gyvybei, kuri žudoma negali rėkti ir iš kurios žaizdų neteka raudonas, panašus į mūsų, kraujas. Šia prasme ir krikščioniškas „nežudyk" ekologiškai gali būti išplėstas ir žolijai, - pradeda kalbėt man rasotos rytmečių žolės ir vasaros pabaigos žiedai, ir įvairūs vaisiai, artėjant Žolinėms... Regis, visi šiek tiek žinome ar esame girdėję tradicinius Žolinių supratimus ir apeigas - tiek bažnytines, tiek senąsias pagoniškas, nors visą Žolinių esmę ir prasmę, šios šventės semantinį ir istorinį bei visokį kitokį gylį, regis, yra beveik neįmanoma nusakyti, apibrėžti. Ši diena susijusi ir su derliumi, jo aukojimu, ypač senovėje, kai Žolinės buvo daugiau Žemės Motinos šventė, lietuvių - Žemynos ar Lados, latvių - Maros... Mes dažniau linkę suvokti ir švęsti šventes paviršutiniškai, negu gilintis, pavyzdžiui, į begalines Žolinių žolių knygas, kurių nė vienas žmogus neperskaitys iki galo. Čia „išmintingiausi" botanikai ir žolininkės, nes Žolinės yra ir vaistažolininkų šventė, atskleidžianti žolių knygų begalybę senovės ir šiuolaikinės medicinos srityse. Čia mes tokie „beraščiai", kad retas išvardys kelias dešimtis laukinių augalų rūšių, nekalbant jau apie jų savybes. Retas išvardins daugiau negu kelias dešimtis vaistažolių rūšių, tad ką kalbėt apie Žemės planetos augalijos rūšių įvairovę, tą okeaną rūšių, kuris individualiam pažinimui yra lyg nepažini visata? Kiek laiko reikėtų kartoti bent lotyniškų vardų „mantrą", kad išvardytum visas šiuo metu pasauly mokslui žinomas augalų rūšis?.. Žalios Žolinių knygos, iš jų lapų sklindantis rudeniškas liūdesys ir susimąstymas mums turėtų priminti ne tik šventę pačia banaliausią prasme ar taurų sakrališkumą, bet ir mūsų ekologinį neraštingumą, mūsų pernelyg dažną vartotojišką nejautrumą augalinėms gyvybės formoms. Ir - tą nuostabų metų laikų gamtos ratą, kada augalijos atsinaujinimas sukelia kasmet po liūdesio, po ramybės periodų pasikartojantį džiaugsmą, beprotiškai šokantį su pumpurais ir daigais pavasario lietuje. Niekada nepamiršiu, ką man vaikystėje sakė senelė, buvusi tarpukario laikų mokytoja - nelaužk be reikalo medžio šakelės, nes jis gyvas, jam taip pat skauda ir teka kraujas kaip ir tau, kai susižeidi peiliuku pirštą... Čia ne pasaka: žolės iš tiesų - gyvos. Alis Balbierius Visas straipsnis: http://www.aina.lt/nuomones/komentarai/7178-zalios-zoliniu-knygos.html
|
