Baltų Atlantida

    Gintaras yra 360-285 mln. metų  istoriją skaičiuojantis organinės kilmės mineralas, susidaręs sustingus spygliuočių augalų sakams. Jis taip pat - stebuklingas gamtos kūrinys, dar gilioje senovėje viliojęs žmogų savo grožiu ir paslaptingumu. Gintaras neatsiejamas nuo Baltijos jūros, jos pakrantėse įsikūrusių genčių ir neabejotinai  nuo mums visiems brangaus Lietuvos vardo.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

    Įvairios tautos gintarą vadino ir tebevadina  skirtingai. Kalbininkai bene lengviausiai paaiškina vokišką  Bernstein, sudarytą iš brenen -  „degti” ir Stein - „akmuo“. Kitose kalbose gintaras vadinamas rovsteen (daniškai), rafr (islandiškai), raf (švediškai), meripihka, pihkakivi (suomiškai), merivaig (estiškai), elektron (graikiškai), sacal (egiptietiškai), hobo (mongoliškai), fu-po (kinietiškai ), kehribar, kihlibar (turkiškai), hilibar (serbiškai) ir t.t. Ieškant žodžio gintaras etimologijos, artimai suskamba  rusiškas jantar, užfiksuotas raštuose 1551 m. Pagal vieną iš versijų jis yra kildinamas iš gintaras. Artimiausias mums vengrų žodis gyantar, beje, kažkada vengrų kalboje turėjęs gintaro prasmę, nors dabar belikusi „pušų sakų“ prasmė. Kalbininkas B. Larinas įrodinėja, kad vengrų, lotynų, lietuvių ir rusų kalbų žodis gentaru, gintaras, jantar nėra skolintas nė iš vienos tos kalbos, o paimtas iš vietinių   „pamariečių” genčių, rinkusių gintarą senų senovėje.
„O, paklausykit vakarais, / Kai marių bangos nerimauja
Ir krantą barsto gintarais / Gelmės nematomoji sauja... „
(Maironis)
     Nuo amžių  glūdumos gintaro grožis ir mistika žadino žmonijos vaizduotę. Gintarą pažinusios tautos daugelį amžių spėliojo, kas gi yra toji saulėtoji gamtos dovana ir  kūrė apie jos atsiradimą įvairius padavimus bei mitus, kuriuose gintarui, kaip ir daugeliui nesuprantamų gamtos reiškinių, buvo priskiriama dieviška kilmė. Poetiška legenda apie gintaro kelionę iš Baltijos jūros gelmių  į auksinį Lietuvos pajūrio smėlį gimė ir tikros gintaro istorijos nežinojusioje pamaryje gyvenusioje liaudyje. Pasak padavimo, kiekvienas jūros bangų išplautas gintaro gabalėlis esąs nepaprastai taurios, karštos bei tragiškos meilės vaisius -  sudaužytų gintaro rūmų skeveldros ir jūros deivės ašaros,  dievui Perkūnui ją nubaudus už meilę paprastam žvejui. Todėl gintaras skaidrus kaip ašara, tyras kaip Jūratės ir Kastyčio meilė.
     Pirmą kartą gintaras paminėtas  X a. pr. m. e. rašytame asiriečių dantiraštyje. Jame sakoma, kad jūroje, kur Šiaurės vėjai mainosi (Persų įlankoje), jo (valdovo) pirkliai perlus gaudo, o jūroje, kur Šiaurinė žvaigždė šviečia (Baltijos), jie geltonąjį gintarą gaudo. Gintaras plačiai buvo žinomas  Antikoje, jį mini Homeras, Platonas, Aristotelis. Lietuvių protėvių genčių vardą pirmasis paminėjęs romėnų rašytojas Kornelijus Tacitas (apie 54-57-apie 120 m.) 1 a. rašytame savo veikale „Germania“  rašo, kad gintarą prie Baltijos jūros renka vieninteliai aisčiai (Aestii):„Dešiniajame savo krante Svebų (Baltijos) jūra skalauja aisčių gentis [...] Jie apieško ir jūrą; seklumose ir pačiose jos pakrantėse vieninteliai iš visų rankioja gintarą, jų pačių vadinamą „glesum“. Gintaro savybių ir kaip jis atsiradęs, jie kaip barbarai netyrinėjo ir nieko apie jį nežino. Juk gintaras ilgai išgulėjo tarp kitų jūros išmetamų daiktų, kol mūsų prabanga suteikė jam vardą. Patys gintaro nevartoja: renka gabalus, parduoda neapdirbtą ir ima atlyginimą stebėdamiesi. Tačiau nesunku suprasti, kad tai medžių sakai, kadangi jame neretai persišviečia įklimpę į skystį kažkokie vabalai ar vabzdžiai, kurie, skysčiui greitai stingstant, taip ir liko jame. Manyčiau, kad tankių girių bei miškų, kur teka smilkalai ir balzamas, esama ne tik nuošaliose Rytų vietovėse, bet ir Vakarų salose bei žemėse ir kad karštos saulės spindulių išspausti skysti medžių sakai teka į artimiausią jūrą, o smarkios audros išmeta juos į priešingą krantą. Jei gintaro savybes bandysi, prikišdamas prie jo ugnį, jis įsiliepsnos, tarsi pušis, skleisdamas riebią, kvepiančią liepsną, ir čia pat sutirps, virsdamas derva ir sakais“.
    Kiekviena tauta, gyvenanti Baltijos pajūryje, gintarą laiko nacionaliniu turtu,  savo kraštą vadina „gintaro kraštu“. Gintaro santykio su žmogumi istorija – tai Baltijos kraštų kultūros istorijos dalis. Gintaras yra įaugęs į tautų kultūrą, meną ir buitį.  Apie gintaro paplitimą ir Baltijos jūros pakrantėse  gyvenusių žmonių pagarbą jam rodo 6000 metų senumo tradicijos.  Iš pradžių jas kūrė senieji Baltijos krantų gyventojai, o nuo 2000-1800 m. pr. m. e. - mūsų sentėviai baltai. Kaip rodo archeologiniai tyrinėjimai, gintaras lydėjo lietuvių protėvius baltus nuo gimimo iki mirties. Poetas Eduardas Mieželaitis savo kūryboje vaizdingai pastebi: „Mes – baltai ir mūsų gyslomis teka gintaras…“  Kai Baltijos pakrantėse senovės lietuviai rado pirmuosius gintarėlius,  nagingi meistrai netrukus pavertė juos gražiais papuošalais, amuletais. Bandant įminti paslaptingąsias  savybes, gintaras  buvo siejamas su magija, naudojamas pagoniškose  apeigose. Padėtas ant altoriaus jis sustiprindavęs bet kokius kerus.  Atliekamuose riualuose buvo aukojamos gintaro dulkės, kurias metant į laužą mintyse  linkima ko nors gero ar išsakomi slapčiausi norai. Iš padavimų ir mitų matyti, kad prūsai ir žemaičiai naudojo gintarą smilkalams. Kitados lietuvių gentys mirusįjį smilkydavo, kad jo vėlę apsaugotų nuo piktųjų dvasių ir jis laimingai nukeliautų pas gerąsias dvasias. Gimusįjį smilkydavo, kad šis gerai augtų ir būtų sveikas, jaunavedžius – kad laimingai gyventų ir būtų vaisingi, vykstančius į karą ar medžioklę – kad grįžtų sveiki ir su geru laimikiu.