Baltų Atlantida

Mažeikių kraštas – tai žemės, kur susieina Lietuva su Latvija. Susieina ir išsiskiria. Čia į Ventą suteka Virvytė, Varduva, Dabikinė ir Vadakstis, keturios upės – į penktąją. O tų penkių pakrantėse gyventa kuršių, žiemgalių ir žemaičių. Čia likę jų kapinynai, senosios prekyvietės ir piliakalniai.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Jau nuo ankstyvųjų viduramžių ši upė – Venta – buvo ryškus žemės ženklas: ji tris baltų gentis ir siejo, ir skyrė. Skyrė saugodama jų prekybos ir kariavimo būdo, jų papročių, mitologijos, religijos ir kalbos savitumą. Siejo, kai tos trys skirtingos gentys turtino viena kitą savastimi – etnine ir kultūrine – iki pat XIII a. Tą tūkstantmetę jų istoriją dabar atskleidžia archeologiniai šios žemės praeities paminklų tyrinėjimai.
Kraštas VIII–XI a. sėkmingai atlaikė vikingų veržimąsi, ilgai kariavo su Livonijos ir Vokiečių ordinais, ne visada taikingai sutarė ir su kaimynų lietuvių ar slavų gentimis.
Deja, XIII a. ši etniniais pagrindais gyvavusi savaiminga trijų baltų genčių istorija buvo nutraukta. Dar XII a. pabaigoje į Dauguvos žemupio pakrantes atsikėlęs Livonijos (kalavijuočių) ordinas jau kitą – XIII amžių – pažeidė Ventos saugotą žemių vientisumą, pakirto natūralią baltų kultūrų gyvybę. Kuršiams ir žiemgaliams šis amžius pasibaigė tragiškai – daug jų (ypač dabartinės Latvijos teritorijoje) žuvo, pateko į svetimųjų – Livonijos ordino – priespaudą arba buvo priversti emigruoti į žemaičių ir lietuvių kuriamą valstybę.
Žemaičiai, dar ilgai išlaikę savo etninį savitumą, tačiau atsidūrę tarp dviejų Vokiečių ordino – kryžiuočių ir kalavijuočių – atšakų, pradėjo įnirtingas ir alinančias dviejų šimtų metų nepriklausomybės kovas. Kad šios kovos jiems buvo sėkmingos – didelis kuršių ir žiemgalių kariuomenių ir narsių jų karo vadų nuopelnas. Išvien kovota, tad laimėti Tervetės (1229, 1261), Saulės (1236), Durbės (1260), Lielvardės prie Dauguvos (1261) ir kiti dideli mūšiai.
Kuršių sukilimas po Durbės mūšio, didžiojo žiemgalių karo vado Nemeikio vadovaujamas galingasis žiemgalių sukilimas prieš Livonijos ordiną 1279–1281 m. – tai tik svarbiausi bendros kovos įvykiai. O kur tie šimtai kautynių, pilių apgulčių ir sudeginimų?! Jie likę kaip istorijos post scriptum, kaip šmėkštelėję faktai, kaip užuominos probėgom Henriko Latvio ar Eiliuotoje Livonijos kronikoje,.

Šiai bendrai trijų baltų etnoso istorijai pažinti skirta ir naujoji Mažeikių muziejaus ekspozicija. Išskirtinis šio muziejaus bruožas – ypač gausi archeologinė medžiaga, kurią per ilgus dešimtmečius sukaupė muziejuje dirbę arba jam talkinę archeologai – senkapių tyrinėtojai Vitas Valatka, Laimutė Valatkienė, Adelė Cholodinskienė, Ilona Vaškevičiūtė, Algirdas Varnas, Mažeikių krašto piliakalnių tyrinėtojai Vytautas Daugudis, Jonas Stankus ir Algis Merkevičius. Jų tyrinėti Dapšių, Daubarių, Jautakių, Renavo piliakalniai, kitų jau minėtų archeologų – kuršių, žiemgalių ir žemaičių kapinynai Zastaučiuose, Kukiuose, Pavirvytėje, Skėriuose, Kivyliuose, Mažeikių, Griežės ir kiti paminklai leido atsakyti į daugelį kuršių, žiemgalių ir šiaurinės žemaičių kultūrų raidos, jų tarpusavio sąveikos klausimų. Šią ekspoziciją praturtino Venspilio istorijos muziejaus (Latvija), Žemaičių muziejaus „Alka“ Telšiuose, Kretingos muziejaus atlikto kuršių ir žemaičių kapinynų tyrinėjimo medžiaga, leidžianti pažvelgti į daug platesnį šių kultūrų kontekstą ir teritoriniu, ir chronologiniu požiūriu.
Autorius dėkoja archeologei ir ilgametei muziejaus direktorei Adelei Cholodinskienei, žiemgalių tyrinėtojai dr. Ilonai Vaškevičiūtei už kolegišką bendradarbiavimą rengiant šią ekspoziciją, o Prano Gudyno restauravimo centro (Lietuvos dailės muziejus)  restauratorėms Mildai Mikalauskienei, Vytautei Lukšėnienei, Laimai Janinai Vedrickienei ir eksponatų tyrimus atlikusiai dr. Laimai Grabauskaitei, rekonstrukcijų autoriui Rimvydui Derkinčiui bei muziejaus direktoriui Romualdui Budriui už nuoširdžią pagalbą eksponatus „prikeliant naujam gyvenimui“. Parodos architektas doc. Ramūnas Banys ir dizaineriai doc. Jonas Gerulaitis, prof. Audrius Klimas ir prof. Aušra Lisauskienė lėmė vizualinį šios ekspozicijos poveikį. Dėkoju ir nuolatiniams pagalbininkams Laimai Spelskienei, dr. Vaidai Ščiglienei ir dr. Mariui Iršėnui, be kurių pagalbos ši ekspozicija ir jai skirti leidiniai sunkiai būtų atsiradę.
Sveiki atvykę į „Mažeikių kraštas: tarp kuršių, žiemgalių ir žemaičių“ ekspozicijų sales. Čia patys turėsite galimybę pajusti kuršių, žiemgalių ir žemaičių istorinį, kultūrinį ir meninį palikimą. Gal troškimas juos labiau pažinti skatins kitokiomis akimis pasidairyti šiapus ir anapus Ventos, žvelgti tolyn ir gilyn – Mažeikių krašto žemė stropiai slėpė, saugojo ir išsaugojo protėvių palikimą mums, o mes turime išlaikyti jį kitoms kartoms, kurių dar nėra, kurios dar tik gims baltų etnoso sukurtose valstybėse – Latvijoje ir Lietuvoje.


Prof. Adomas Butrimas

Istorija ir kasdienybė

Per keletą šimtmečių į Lietuvą atklystantys čigonai lietuvio žemdirbio sąmonėje sukūrė savotišką mitą apie čigoną arklių mainikautoją, būrėją, vagį ar mažų mažiausiai apgaviką.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Tamsus gymis, pietietiškas temperamentas, išskirtinė išvaizda ir ugningas charakteris - būtent šie bruožai padeda atskirti romų tautybės žmogų. Jie gyvena uždarą, mums nepažįstamą gyvenimą. Oficialiai ši žmonių grupė turi tas pačias teises bei galimybes, kaip ir kiti Lietuvos žmonės, tačiau jos vertinimas visuomenėje turi tam tikrų stereotipų.
Kaip gyvena čigonai, patys save vadinantys romais Lietuvoje šiandien? Kas jiems svarbu? Kiek skiriasi tas lietuviškasis čigono įvaizdis nuo jų pačių savęs suvokimo, išdidžiai įvardijamo –romai - žmonės.
Manoma, kad pasaulyje čigonų yra apie 15 mil.(Čigonai vienas kitą radžathani kalba vadina romais.) Romai yra kilę iš Šiaurės Vakarų Indijos. Metraščiai, užuominos istoriniuose šaltiniuose mini, kad taborai paliko Indiją prieš 1000 metų, pradėjo klajoti po Aziją, vėliau – po Europą, Šiaurės Afriką. .Viena iš gražių pačių romų istorijos versijų apie kažkada Indijos pusiasalyje gyvavusią valstybę Kašmyrą. Šią hipotezę patvirtina faktais apie karą tarp Indijos radžų ir turkų. Pastarieji užėmė Kašmyrą, 70 proc. krašto gyventojų tapo vergais. Merginas, ištekėjusias moteris turkai parduodavo turtuoliams, vyrus nužudydavo arba parduodavo sunkiems darbams. Berniukus pirkdavo turkų, kitų šalių karininkai, auklėdavo sau jaunus karius. Turkai tokius romų karius vadino mameliukais, mirtininkais, jie privalėjo apginti savo poną, jei reikia – net žūti jį gindami. Likę 30 proc. išvengė kraupaus likimo, XIII a. iš Kašmyro patraukė per Himalajų kalnus, Kaukazą, atkeliavo į Gruziją. Gruzijos karalius Dovydas Statybininkas apgynė čigonus nuo vietinių gyventojų, išleido įstatymą, saugantį romus nuo smurto.
 
Iš pradžių čigonai Europoje buvo priimti džiaugsmingai ir noriai. Jie klajojo tarp žmonių, kuriems žemės gabalas ir stogas virš galvos buvo didžiausias turtas, o darbas užimdavo didžiąją dalį dienos. Žinoma, laisvas gyvenimo būdas be nuolatinio užsiėmimo buvo sunkiai priimamas, kaip ir bet kokie pasikeitimai ir nežinomybė, jie tais laikais kėlė nepasitikėjimą ir baimę. Praktiškai nuo pirmųjų dienų Europoje čigonų gyvenimas pradėtas reguliuoti. Ispanijoje XV a. ir XVIII a. jiems buvo draudžiama nešioti tradicinius drabužius, kalbėtis sava kalba ir nurodyta gyventi sėsliai. 1539 metai čigonai buvo išvyti iš Prancūzijos. Panašiai nutiko ir Anglijoje, kai 1530 m. čigonams buvo nurodyta palikti krašta grasinant nelaisve. Po 4 metu įkalinimas buvo pakeisyas mirtoes baisme. Britanijoje čigonai nutautėjo, susiliejo su anglais, airiais, škotais.
Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir Rusijoje čigonai niekada nebuvo persekiojami. Gal todėl, kad pagarbą šiai tautai pelnė Rusijos turtuolių pamėgtos puikios čigonų dainos, romansai ir šokiai. Jie buvo nuolatiniai visų reikšmingesnių švenčių dalyviai.
Romai Lietuvoje gyvena daugiau nei penkis šimtmečius. Lietuvos Didysis Kunigaikštis Aleksandras XV a. paskelbė privilegiją čigonų (romų) vaivadai Vosyliui, pagal kurią šalies romai gavo savivaldą ir teisę laisvai klajoti valstybės ribose.
Žinomi du Lietuvos teritorijos romų karaliai. Vėliau valdovus titulavo ,,čigonų baronais“.,,Baro“ romų kalba reiškia ,,didelis“. Vadovu visuomet išrinkdavo apsiskaičiusį, išmintingą vyrą, gebantį teisingai spręsti konfliktines situacijas.

Genealoginių medžių tyrėjai atsekė kai kurių žymių romų tautybę.
Pasaulyje daug garsių čigonų kilmės menininkų. Vienintelis europietis, turėjęs įtakos Amerikos džiazo raidai, buvo Belgijoje gimęs vokiečių čigonų šeimos atstovas, džiazo gitaristas Django Reindhardtas. Čigonų kilme didžiuojasi garsioji Madona, aktorius Alenas Delonas. Romų kraujo turėjo garsusis Charlie Chaplinas, Elvis Presley’us.


Tautos pagrindinės vertybės yra muzika, meilė, šeima, ištikimybė, begalinė pagarba tėvams bei motinai moteriai. Čigonai neturi bendros religijos ir išpažįsta religiją, dominuojančią gyvenamojoje teritorijoje. Tarp jų yra katalikų, stačiatikių, protestantų, musulmonų ir kt. Jie neprisiriša prie liturgijos, o praktikuoja ją savo nuožiūra. Pirmos žinios apie čigonus byloja apie komplikuotą religinio reguliavimo sistemą, moralinius tabu ir įvairius draudimus. Pastebima, kad tolimojoje tėvynėje jie buvo induistai. Tokią teoriją patvirtina čigoniškas žodis trušul, reiškiantis kryžių, kuris kilęs iš tridančio dievo Šyvos atributo.

Kai kurios čigonų profesijos atsineštos dar iš Indijos, pavyzdžiui, ateities spėjimas, metalo apdirbimas (kalvystė), gyvulių dresavimas. Manoma, kad seniausias čigonų užsiėmimas buvo prekyba arkliais ir jų dresavimas, smulki prekyba ir muzikavimas.

Provincialus stereotipinis požiūris neleidžia lietuviams objektyviau pažinti romų etnoso. Nuo klajojimų laikų žinomas čigonų gailestingumas, meilė artimui, nes romų motinos, visuomet atsiklaususios vyro sutikimo, priglausdavo pamestus, beglobius vaikus. Dėl šios tradicijos absurdiško nesupratimo atsirado infantiliški posakiai: ,,Vaikeli, jei būsi blogas, atiduosiu čigonams“, ,,Neik toli, nes pavogs čigonai“. Tradicinio lietuviško kaimo baimė mitiniems svetimiesiems sukūrė ir tradicinius Užgavėnių šventės persirengėlių čigoniškus personažus.
Kaip galėtų jaustis romų berniukas ar mergaitė lietuvių mokykloje, kur vis dar gyvi stereotipai. Mokiniai, mokytojai XXI a. Lietuvoje, Europos Sąjungos valstybėje, dar elgiasi taip, kad romų vaikas verkia iš nuoskaudos. Deja, nacionalinių prietarų įtampa Lietuvoje stiprėja, anot sociologų, su romu kaimynystėje nenorėtų gyventi net 80 proc. Lietuvos gyventojų..
 
Čigonai ir Romai. Lietuvoje, pagal patarlę „čigonas ir liks čigonu“ kažkam tai  XX a. pradžios aistringai šokantys ir dainuojantys margaspalviais rūbais romantiški operečių personažai , kam rusiškų filmų romantiški herojai, o dažniausiai, vis dar – svetimi, atklydėliai, besielgiantis ne pagal vietinius papročius, skurdžiai,, narkotikų prekeiviai.
Ir romai – žmonės su labai žmogiškomis svajonėmis, troškimu išbristi iš skurdo, sukurti geresnę ateitį savo vaikams, besisielojantys dėl nykstančių savos tautos papročių ir tradicijų.