Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ką atstovauja Lietuvos valdžia?
 

Dabar tinkle

Mes turime 98 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 4041187

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Praeitis iš arčiau
Tarpukario automobilių istorijos PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Antradienis, 12 Vasaris 2013 14:41

Pirmasis automobilis Lietuvoje užregistruotas 1896-aisiais (prancūziškas „Panhard et Levasseur“, jis kainavo 2.417 tuometinių rublių), tačiau 1918 m. atkūrus Nepriklausomybę lengviesiems automobiliams ir autobusams teko įveikti gan ilgą ir nelengvą kelią, kol jie tapo neatskiriama visuomenės kasdienybės dalimi.

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.
 

Dauguma lengvųjų automobilių, įregistruotų tarpukario Lietuvoje, buvo amerikietiški. 1937 m., sumažinus importo muitus, jų ėmė daugėti, tačiau automobilių skaičius, tenkantis statistiniam šalies gyventojui, buvo gerokai mažesnis nei Vakarų Europoje ar JAV.
Antai 1937 m. vienas lengvasis automobilis teko 1.243 lietuviams. JAV vienas automobilis teko 4,5 gyventojui, Didžiojoje Britanijoje – 21, Vokietijoje – 47, Estijoje – 250, Latvijoje – 412. 1938-aisiais iš Lietuvoje įregistruotų 2.301 lengvojo automobilio lyderiavo amerikietiški prekių ženklai – „Ford“ (411 automobilių), „Chevrolet“ (224), „Buick“ (119), „Chrysler“ (106), „Studebaker“ (67), „Packard“ (56). Iš europietiškųjų pirmavo „Opel“ – (418), gerokai atsiliko „Daimler Benz“ (91), „Fiat“ (45), „Renault“ (31), „Peugeot“ (30). Beveik pusė biuikų buvo įregistruoti kaip tarnybiniai. Tarpukariu biuikai laikyti bene tinkamiausiais reprezentacijai, jais važinėjo ministrai, verslininkai, bankininkai. Europietiškos mašinos buvo gerokai mažesnės, neretai atviru kėbulu, tų laikų supratimu, reprezentacijai jos netiko, tačiau daugiau uždirbantys žmonės jas jau galėjo įpirkti.
Amerikietiškų automobilių populiarumui įtakos turėjo ir tai, kad Lietuvoje JAV lietuvių įkurta bendrovė „Amlit“ jais prekiauti pradėjo trečiojo dešimtmečio pradžioje. Lietuvoje valstybinius numerius automobiliams pradėta teikti 1921 m., o nuo 1932-ųjų įsigaliojo valstybiniai numeriai su registracijos vietos nuoroda – ant numerio užrašytos viena arba dvi raidės reiškė šalies miestą arba apskritį, kurioje transporto priemonė registruota. Numeriai buvo balti su juodais skaičiais.
Respublikos prezidentas Antanas Smetona įvairiais laikotarpiais važinėjo prancūzišku „Delaunay-Belleville 12 CV“, „Fiat 519“, „Lincoln Series K“. Prezidento automobilio valstybinis numeris buvo „K 1“. Šiais laikais mažai kam žinomas prancūzų gamintojo „Delaunay-Belleville“ automobilis XX a. pradžioje buvo vienas iš prestižiškiausių pasaulyje ir turtuolių geidžiamiausias.
Jais važinėjo Rusijos caras Nikolajus II, Graikijos karalius Jurgis I, Ispanijos karalius Alfonsas XIII.

Autobusai iš Kauno
1924 m. akcinė bendrovė „Auto“ Kaune pradėjo eksploatuoti pirmąją Lietuvoje autobusų liniją, tačiau dėl jų brangumo, didelių eksploatavimo išlaidų ir nemažų mokesčių 1925-ųjų pabaigoje bendrovė atsidūrė ties bankroto riba.
Kelionė autobusu nuo vienos iki kitos stotelės kainavo 25 ct. Iš pradžių Kaune autobusai kursavo penkiais maršrutais: Geležinkelio stotis–Rotušės aikštė, Nepriklausomybės prospektas–Ukmergės plentas, Paštas–Panemunė, Geležinkelio stotis–Aleksotas ir Geležinkelio stotis–Vilijampolė. „Auto“ daugiausia eksploatavo prancūziškus „Berliet“ gamintojo autobusus, turinčius 14 sėdimų ir 6 stovimas vietas. Važiuoti nemokamai galėjo vaikai iki 5 metų, lydimi suaugusiųjų, laiškanešiai, policininkai tarnybos metu, savivaldybės revizoriai ir tarnautojai, turintys pažymėjimą.
Nors „Auto“ ir bankrutavo, trečiojo dešimtmečio antroje pusėje vis daugiau privačių bendrovių ar asmenų pradėjo pirkti autobusus, tad šie ėmė konkuruoti su tuo metu populiariausia transporto šaka – geležinkeliu. Antai 1928 m. iš Kauno įvairiais maršrutais kursavo 70 privačių autobusų, per metus jie vežė 489.000 keleivių, 1930-aisiais riedėjo jau 100 tokių autobusų ir vežė 833.000 žmonių. Iki 1930-ųjų kursavo vien importuoti autobusai, kol Kauno autobusų garaže buvo pradėta gaminti medinius autobusų kėbulus, pritaikytus „Ford“ tipo važiuoklei. 4-ojo dešimtmečio viduryje ypač išaugo ir miestuose vežamų keleivių skaičius – Kaune kasmet būdavo vežama apie 5,5 mln. žmonių. Bilietas atpigo iki 0,2 Lt už tarpstotę.

 


Vilniečiai – pėsčiomis
Tarpukario metais Lenkijai priklausiusiame Vilniuje autobusai nuolatiniais maršrutais ėmė važinėti 1926 m., Vilniaus miesto magistratui (savivaldybei) su Šveicarijos autobusų kompanija „Arbon“ pasirašius sutartį, kuria šveicarai įsipareigojo organizuoti mieste reguliarų susisiekimą, už verslo leidimą reikėjo mokėti 100.000 zlotų per metus. Magistratas sutartimi įsipareigojo prižiūrėti ir remontuoti Vilniaus gatves.
Pirmieji keleiviniai autobusai Vilniuje važinėjo trimis maršrutais: Geležinkelio stotis–Rotušės aikštė–Žvėrynas, Stotis–Antakalnis ir Stotis–Kalvarijų gatvė. Kelionė kainavo brangiai: 10 grašių už vieną tarpstotę. Miestelėnai į darbą ir iš jo, nepaisydami didelių atstumų, neretai verčiau eidavo pėsti, nes, tarkime, nuvykti iš stoties į Žvėryną kainavo 80 grašių. Darbininkai tuo metu uždirbdavo nuo 3,70 iki 5,85 zloto per dieną (kilogramas kiaulienos kainavo apie 2 zlotus).
1928 m. Vilniuje kursavo jau 63 autobusai. 1932 m. autobusų linijų skaičius išaugo iki 8, jomis vežta daugiau kaip 5 mln. keleivių. Deja, vėliau maršrutų ne tik nebedaugėjo, bet sumažėjo iki 6, nes Šveicarijos autobusų kompanijai labiau rūpėjo pelnas nei tinklo plėtra ir keleivių patogumas, o magistratas nepajėgė išbristi iš skolų ir skirti dėmesio autobusų parkui.
Nuo 1932 m. visus miesto maršrutus pradėjo prižiūrėti „Saurer“ autobusai. Vilniaus magistratas važiuokles užsisakė Šveicarijoje, Arbono mieste, o vietiniai meistrai gamindavo kėbulus: medinį karkasą jie apkaldavo skarda ir įrengdavo 22 sėdimas vietas.
1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, jame gyveno apie 200.000 žmonių. 1939 m. pabaigoje susisiekimą perėmė lietuviška savivaldybė. Turėti miesto autobusai jau buvo pasenę, nebetiko važinėti mieste, tad iš Kauno savivaldybės buvo nupirkta 10 naudotų „Volvo“, o iš privačių asmenų išsinuomota 20 tarpmiestinio susisiekimo autobusų.
Vilniaus miesto savivaldybės įkurta Autobusų susisiekimo įmonė pradėjo darbą 1940 m. sausio 1 d. Nors ir trūko kuro, susisiekimo priemonių daugėjo. 1940 m. mieste jau važinėjo 26 autobusai, per dieną jais buvo vežama apie 20.000 keleivių. Tuo metu būta 4 maršrutų: Geležinkelio stotis–Žvėrynas, Geležinkelio stotis–Kareivinės (Šnipiškės), Vingio parkas–Antakalnis ir Rotušės aikštė–Geležinkelininkų ligoninė. Autobusai, per metus veždavę apie 7 mln. keleivių, vilniečiams tapo pagrindine susisiekimo priemone.

Kelionės – saugesnės
Iki 1933-ųjų pradžios automobilių transportą Lietuvoje reguliavo vien laisvosios konkurencijos dėsniai. Konkuruojančių įmonių ar asmenų autobusai brukosi į pelningiausius maršrutus, todėl dažnai važinėjo nesilaikydami nei maršrutų, nei fiksuotos bilieto kainos: tą pačią dieną tame pačiame ruože ji galėjo svyruoti nuo 1 iki 10 ct už kilometrą. Siekiant išvengti tokios sumaišties, 1933 m. sausio 15 d. tarpmiestinis transportas buvo pavestas Susisiekimo ministerijos Kelių valdybai, nors tiesiogiai išliko pavaldus miestų savivaldybėms. Netrukus norintiems važinėti pelningiausiais maršrutais buvo įvesta leidimų sistema, įdiegti tvarkaraščiai ir fiksuoti tarifai, ilgainiui jie atpigo nuo 10 iki 7 centų už kilometrą.
Ypač daug dėmesio pradėta skirti autobusų techninei būklei, vidaus ir išorės išvaizdai. Įmonėms pateikti autobusų kėbulų pavyzdžiai, juos leista gaminti tik ant „buss“ tipo važiuoklės.
1935 m. įsigaliojo naujas Viešaisiais keliais judėjimo įstatymas, kuris tarpmiestinį autobusų susisiekimą iš savivaldybių perdavė besąlygiškai Susisiekimo ministerijai. Pamažu susisiekimas tapo saugesnis ir reguliaresnis.
1939 m. pabaigoje keleiviai iš Kauno autobusais galėjo vykti į Marijampolę, Alytų, Kybartus, Šakius, Šiaulius, Biržus, Raseinius, Zarasus, Palangą, kitus miestus. 1936 m. Kaune buvo pastatyta moderni valstybinė autobusų stotis. 1938 m. įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose koncesiniais pagrindais veikė 12 autobusų stočių, 7 autopunktai ir 19 autobusų sustojimo vietų, kuriose buvo įrengti keleivių laukimo kambariai ir būtiniausi patogumai.

Degalų krizė
Lietuva tarpukariu naftos produktų pati negamino, juos teko importuoti. Benzino kaina šalyje buvo apie 30% didesnė nei Latvijoje ar Estijoje ir ketvirtąjį dešimtmetį siekė apie 0,7–0,8 Lt už litrą. 1 kg rūkyto kumpio tuo metu kainavo 2,3 Lt, 1 kg kiaulienos – 1,65 Lt, cukraus – 1 Lt, 1 l grietinės – 1,35 Lt.
Nuo 1936 m. balandžio, siekiant paremti vietos ūkininkus, į benziną tapo privaloma įmaišyti 25% etilo spirito, gaminamo iš vietinių bulvių ar javų. Motorinu pavadintas mišinys imtas pardavinėti Lietuvos degalinėse.
1939 m. rugsėjo 1 d. kilus II pasauliniam karui, Lietuvą ištiko naftos produktų krizė. Prasidėjus karui, vienas iš „Lietūkio“ nuomojamų tanklaivių su naftos kroviniu, pakeliui į Lietuvą užsuko į Norvegiją pasiremontuoti garo mašinų. Su Didžiosios Britanijos vėliava plaukęs laivas vėliau nebegalėjo išplaukti į nacių kontroliuojamą Baltijos jūrą. „Lietūkio“ atstovai išskubėjo į Norvegiją, norėdami pasirūpinti, kad krovinys būtų perduotas neutralios valstybės laivui ir išplukdytas į Lietuvą. Deja, Anglijos pareigūnai uždraudė tanklaiviui išpumpuoti jo rezervuaruose laikytą naftą ir įsakė laivui kuo skubiausiai grįžti į Didžiąją Britaniją.
Galų gale, įsikišus Užsienio reikalų ministerijai, britus pavyko įtikinti, kad nafta gabenama vien Lietuvos reikmėms ir tikrai nebus perleista naciams.
Kol buvo aiškinamasi dėl krovinio, Šiaurės jūroje tarp kariaujančių šalių kilo vis didesni susirėmimai, tad laivų savininkai atsisakydavo nuomoti laivus arba už krovinio pristatymą iš Anglijos į Liepoją (Klaipėdą jau 1939 m. kovą buvo užėmę naciai) reikalaudavo dešimt kartų didesnio mokesčio, nei iki tol kainavo jo gabenimas iš Batumio į Klaipėdą. Galų gale pavyko rasti kompaniją, sutikusią parplukdyti sulaikytus naftos produktus. Lietuvai sumokėjus 270.000 Lt avanso laivo savininkams, šie į Angliją paimti naftos pasiuntė tanklaivį iš Konstancos uosto Rumunijoje. Tačiau laivas nuskendo nepasiekęs Didžiosios Britanijos krantų. Po didelių vargų Anglijoje vis dėlto pavyko rasti dar vieną tanklaivį, jis pargabeno „Lietūkio“ naftą į Liepoją.
Be minėtojo anglų tanklaivio, buvo išsinuomotas dar vienas, didesnis tanklaivis, tuo pačiu reisu turėjęs atgabenti naftos produktų Latvijos bei Estijos importuotojams. 1939 m. rugsėjo pradžioje laivas iš Batumio išplaukė Baltijos jūros link. Tačiau kelionė užtruko neilgai – Viduržemio jūroje jį sulaikė Prancūzijos jūrų karo patruliai, jie teigė, esą nafta gali būti skirta Vokietijos reikmėms. Prancūzai privertė tanklaivį plaukti į Šiaurės Afriką, kur visą naftą išpumpavo į cisternas. Užsitęsus deryboms su Prancūzijos vyriausybe, naftos likimas buvo neaiškus iki 1939-ųjų pabaigos. Tuo metu Lietuvoje naftos produktų prekybai įvesta kortelių sistema, o pardavinėti benziną privačių lengvųjų automobilių ir motociklų savininkams išvis uždrausta. Padėtis buvo kiek normalizuota 1940 m. pavasarį, kai kuro pavyko atsigabenti tanklaiviais iš JAV ir geležinkeliais iš SSSR. Deja, vairuotojus tai nelabai paguodė – degalinėse motorino kaina „nukrito“ iki 1,1 Lt.
Deja, lengvasis automobilis dėl savo brangumo ir aukštų kuro kainų išliko labiau prabangos simboliu nei susisiekimo priemone.

Kai kurie straipsnyje minimi faktai išsamiau aptarti Laimono Gryvos knygoje „Lietuvos susisiekimo istorijos puslapiai“.

Straipsnis paskelbtas iš :  http://archyvas.vz.lt/news.php?strid=1002&id=2319839

LAST_UPDATED2
 
TAURAGĖS KONVENCIJOS PAVELDAS PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Sekmadienis, 13 Sausis 2013 21:42

TAURAGĖS  KONVENCIJOS PAVELDAS

    Europos Sąjunga kūrėsi ilgame kriščioniškos sampratos laikmetyje. Kūrimosi laike palikti istoriniai ženklai. Vienas tokių yra 1812 m. gruodžio 30 dieną Požerūnuose pasirašyta tarpusavio Rusijos ir Prūsijos karinių junginių nepuolimo sąjunga. Ši nepuolimo sąjunga, vėliau įvardinta Tauragės konvencijos vardu, išgarsino Tauragę.

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

    Dviejų generolų susitarimas įrašė Tauragės vardą Europos istorijoje. Pagerbiant Tauragės vardą, apie šį istorinį įvykį ketinama pastatyti dokumentinį filmą su vaidybinėmis mizanscenomis, perpinant animacija ir pasokajant tikrus istorinius to meto įvykius. Kokį šis reikšmingas istorinis įvykis paliko kultūrinį paveldą čia, vietoje, Tauragės krašte?
    Istorinis įvykis prasidėjo dar gruodžio 25 d., artėjant kariniams junginiams prie Prūsijos ir Rusijos sienos. Gruodžio 29 d. Prūsijos korpusas pasiekė Tauragę, o Rusijos kariuomenė, peržengusi Rusijos imperijos sieną, – Vilkyškius. Sutarus priešiškiems kariniams junginiams, gruodžio 30 d. Požerūnų malūne pasirašytas susitarimas. Prisiminus šį istorinį įvykį kyla klausimas, ar šis įvykis paliko kultūrinio paveldo?
    Konvencijos pasirašytame dokumente pažymėta vieta – Požerūnų malūnas. Tad vienas istorinis objektas būtų Požerūnų malūnas. Praėjus šimtui metų, pažymint istorinį įvykį, kitapus Ežeruonos upelio pastatytas paminklas. Tai būtų antras paveldo objektas.
    Abi istorines vietas jungė dar XVI a. įrengtas kelias iš Tilžės į Tauragę. Visa ši istorinė aplinka turi istorinę išliekamąją vertę. Tad turime pagrindinį Tauragės konvenciją menantį kultūrinį paveldą ir istorinę aplinką.

Konvencijos pasirašymas Požerūnų malūne


Gruodžio 30 dienos rytą, aštuntai valandai į Požerūnų malūną iš Vilkyškių generolą I. Dibičių lydėjo K. fon Klauzevicas ir grafas Donas, generolą H. Jorką iš Tauragės dvaro – pulkininkas fon Rederin ir adjutantas majoras fon Zaidlicas. Į Požerūnų malūną derėtis atvyko savo prigimtimi visi prūsų tautybės, tačiau skirtingų armijų kariškiai.
Taigi, prieš 200 metų malūne pasirašyta konvencija išties pakoregavo Europos tautų likimą. Būtent čia padėti pamatai Vokietijos, kaip nacijos, atgimimui, vėliau konvencijos pasirašymas padarė didžiulę įtaką visos Europos žemėlapiui. Tad, žvelgiant istoriškai, Vokietija (o ir visa Europa) turi rimto pagrindo atminti Lietuvos ir būtent Tauragės vardą. Tačiau šio krašto istorija juk neapsiriboja dviem šimtais metų – čia gyvenimas ir kultūra virė ne vieną tūkstantmetį atgal ir savo didybe suteikė galimybes vėlesniems įvykiams.
Talkinti kuriant istorinę vertę turintį filmą sutiko istorikai prof. dr. Eugenijus Jovaiša, prof. dr. Valdas Rakutis, Klaipėdos karybos klubo pirmininkas Egidijus Kazlauskis kiti Tauragės krašto istorijos žinovai ir puoselėtojai. Didelį dėmesį savo kraštui rodo tauragiškis verslininkas Sigitas Mačiulis, šią mintį palaiko ir Tauragės savivaldybė, miesto taryba ir visuomenė. Garsus istorinis įvykis suteikia visas prielaidas parodyti Tauragės krašto nepaprastumą ne tik per 200 metų laiko prizmę, bet žvelgiant ir tūkstančius metų atgalios.

KONFERENCIJA „TAURAGĖS KONVENCIJAI 200 METŲ“, įvykusi 2012 m. gruodžio 28 d., padėjo gražų pamatą istorinių ir kultūrinių vertybių išsaugojimui.

LAST_UPDATED2
 
Karaimai - ar tai tik "Kibinai"? PDF Spausdinti Email
Straipsniai - Praeitis iš arčiau
Penktadienis, 11 Sausis 2013 21:25

"Jau šeši šimtai metų Lietuvoje gyvena dvi tiurkų tautos - totoriai ir karaimai.
Karaimai lietuviams žinomi visų pirmą kaip puikūs kulinarai - kibinu gamintojai. Gal dėl uždaro bendruomenės gyvenimo būdo, gal dėl savitos kalbos, kultūros ir religijos išsaugotos per šimtmečius kitų kultūrų apsuptyje, karaimų kultūra mus lieka tarsi už tos pažinimo ribos.

Nedaug kas žino apie savitą karaimų tradicinę kultūrą, rašto paminklus, istoriją. O juk visa tai šimtmečius buvo puoselėjama - augo, klestėjo, nyko ir vėl atsigavo čia pat Vilniaus pašonėje - senosios Lietuvos sostinėje Trakuose.  
 
Kalbos ir etnogenezės požiūriu karaimai priklauso seniausioms tiurkų gentims - kipčiakams. Šis etnonimas (kipčiak) pirmą kartą minimas istorinėse Centrinės Azijos kronikose I tūkstantmetyje pr.Kr. Antropologiškai senovės kipčiakai buvo labai artimi Sibiro čiabuviams dinlinams, kurie gyveno abiejuose Sajanų kalnų šlaituose, Tuvoje.

Viduramžiais kipčiakai ima vaidinti svarbų vaidmenį Rytų Europoje. Europos istoriografai ir kalbininkai juos vadina kumanais, rusų mokslininkai - polovcais ar poloviečiais, o tiurkų literatūroje jie žinomi kipčiakų vardu. Sekdami paskui tiurkus ogūzus, kurie yra didžiausia tiurkų genčių grupė, X a. kipčiakai persikėlė per Volgą ir išplito stepėse prie Juodosios jūros ir Šiaurės Kaukazo. Didžiulė teritorija, kurią kipčiakai (polovcai, kumanai) užėmė nuo vakarinių Tian Šanio šlaitų iki Dunojaus, XI-XV a. vadinosi Dešt-e-Kipčiak (Kipčiakų stepės). Vientisos valstybės jie neturėjo, įvairių genčių junginiams vadovavo chanai.

Chazarų kaganatas, apėmęs pietines šiandieninės Rusijos teritorijas ir IX a. pasiekęs galybės viršūnę, garsėjo savo religiniu tolerantiškumu. Karaizmo misionieriai, kaganatą pasiekę VIII-X a., atvertė į savo tikėjimą dalį tiurkų genčių (chazarų, kipčiakų-kumanų, arba polovcų, ir kt.), gyvenusių pietinėse Rusijos stepėse ir Kryme. Bendra religija ir kalba šias gentis ilgainiui suvienijo į tautą, ir religijos pavadinimas virto etnonimu. Tų genčių palikuonys ir yra dabartiniai Lietuvos karaimai. Krymo, Galičo-Lucko ir Lietuvos bei Lenkijos karaimai, kuriuos vienija kilmė, praeitis, bendra religija, kalba (su tarmėmis), dvasinė bei medžiaginė kultūra, sudaro vieną tautą. "

Su Lietuva karaimų istorija susijusi nuo 1397-1398 m. Pagal įsigaliojusią tradiciją manoma, kad po vieno žygio į Aukso ordos stepes Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas turėjęs išvesti iš Krymo kelis šimtus karaimų šeimų ir įkurdinti jas Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje. Manoma, kad Vytautas galėjęs išsivesti karaimus, sumušęs netoli Azovo vieną iš ordų. Kelių šimtų karaimų šeimų (apie 380) ir kelių tūkstančių totorių atkėlimas buvo nevienkartinis. Tai siejama su didžiojo kunigaikščio valstybine politika - apgyvendinti tuščius žemės plotus, statyti pilis bei miestus, pagyvinti prekybą ir ekonominį gyvenimą.
Daugumai lietuvių vos paminėjus karaimus, vaizduotėje iškyla Trakai, pakvimpa kibinais. Tik vargu, ar kibinai - taip gerai pažįstami lietuviams, atspindi bent mažą dalelę turtingos per šimtmečius Lietuvoje išaugintos karaimų tautos kultūros. Vargu, ar mes, lietuviai, patys taip sugebam mylėti savo tėvynę, kaip savo tėvynę Lietuvą myli ir gerbia Karaimai - tauta neatsiejama nuo Lietuvos valstybės, jos istorijos.
 
Iš pradžių karaimai buvo kompaktiškai apgyvendinti Trakuose, tarp dviejų didžiojo kunigaikščio pilių, dabartinėje Karaimų gatvėje. Vėlesniais laikais jų gyvenviečių atsirado Biržuose, Naujamiestyje, Pasvalyje, Panevėžyje, tačiau Trakų miestas pagal valdovų privilegijas visada buvo jų bendruomenės administracinis ir dvasinis centras Lietuvoje. Ilgainiui Trakai pačių karaimų imti suvokti ne tik kaip gimtinė, bet ir kaip Tėvynė, nors amžiams bėgant nenutrūko ir jų etniniai kultūriniai bei etniniai konfesiniai ryšiai su Krymo bei Galičo-Lucko karaimais.

Prasidėjus Sovietų Sąjungos aneksijai, 1940 metais Trakų karaimų dvasinė valdyba buvo uždrausta, Vilniaus ir Panevėžio kenesos – uždarytos ir nacionalizuotos, Hachanas buvo verčiamas atsisakyti savo titulo, tačiau karaimų religinei bendruomenei Chadži Seraja Chan Šapšalas iki pat mirties (1962 m.) išliko Hachanu. Ir, nors religinis karaimų gyvenimas atsidūrė pogrindyje, kenesa Trakuose, vienintelė Europoje, veikė.  

Apmąstydami ilgus savo buvimo Lietuvoje šimtmečius, karaimų išminčiai pabrėžia, kad gimtoji karaimų kalba, religija ir papročiai buvo vienas svarbiausių veiksnių, leidusių bendruomenei tą visą laiką išlikti, nenutautėti. Per kalbą išliko tauta, per tautą - kalba ir jos paminklai. Galima tai vadinti stebuklu ar neįprastu tokiam mažam žmonių kiekiui reiškiniu, tačiau taip susiklostė istorinės aplinkybės, ir stebuklas įvyko, vyksta, bei, tikėkimės, dar kiek tvers ateity.


 

LAST_UPDATED2
 
<< Pradžia < Ankstesn 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 Sekantis > ir >>

Puslapis 4 iš 39