Baltų Atlantida

Iki šių dienų išliko tik dvi gyvos baltų kalbos – lietuvių ir latvių. Kitos baltų kalbos išnyko apie XV-XVII a. ir, deja, dauguma jų nepaliko jokių rašto paminklo. Baltų vardas atsirado iš Baltijos jūros pavadinimo ir pirmą kartą buvo pavartotas 1845 m. vokiečio kalbininko Ferdinando Neselmano. Senesnis baltų pavadinimas – aisčiai.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Baltų istorija tęsiasi jau 12000 m. Lietuva susilaukė gyventojų X tūks. pr.Kr.  kai tik ledynai, kurie dengė dabartinę Lietuvos teritoriją, pasitraukė į šiaurę. Pirmieji šių kraštų gyventojai buvo medžiotojai. Iš pradžių jie medžiojo mamutus ir šiaurės elnius. Vėliau, klimatui atšilus, miškuose ėmė rastis briedžių, taurų, šernų, daugybė kailinių žvėrių. Žmonės juos medžiojo lankais su strėlėmis ir ietimis. Ežerų ir upių vandenyse tinklais ir žeberklais jie gaudė žuvis. Apie 2500 m. p. Kr. taikus gyvenimas rytinėse Baltijos teritorijose baigėsi. Į senųjų europiečių gyvenamas vietas atsikėlė ateiviai iš pietų (iš Azijos ir Europos Stepių). Šie ateiviai ir čia buvę gyventojai, keletą šimtų metų pragyvenę šalia kitų, tapo baltais. Maždaug V-VI a. jau buvo susiformavusios visos šiandien žinomos baltų gentys: kuršiai, prūsai, jotvingiai, žiemgaliai, latgaliai, lietuviai, sėliai.
Baltai gyveno atskiromis šeimomis ir gentimis. Apsigyventi jie stengėsi prie upių, nes upėmis buvo galima ir vieniems su kitais susisiekti. Upėse buvo daug žuvų, prie upių augo plačios pievos. Gyventojai vertėsi gyvulininkyste, žemdirbyste, bitininkyste, medžiokle ir žvejyba. Reiktų dar šiek tiek pasikalbėti apie bitininkystę. Bites baltai laikė beveik šventais padarais. Bitės vienintelės “valgo” ir “miršta” (visi kiti gyvūnai – “ėda’ ir “gaišta”). Žmogus, dovanojęs kitam bites , tampa jo bičiuliu. Bičiulystė reiškia daug daugiau nei draugystė. Vaškas – viena iš seniausių Lietuvos eksporto prekių.
Sėjo žmonės daugiausia rugius ir avižas. Daržovių beveik niekas nežinojo, gal tik ropes teaugindavo. Be to sėdavo linų, iš kurių priausdavo nuostabių audeklų. Iš gyvulių daugiausia laikydavo arklius. Visa, ką žmonėms ir ūkiui buvo reikalinga, mūsų protėviai gaminosi patys. Suaugę vaikai pasistatydavo savo namus ir pradėdavo savo atskirą ūkį, bet kaip ir visi giminės laikydavosi draugėje. Vieni kitiems padėdavo, kartu į karą eidavo ir nuo priešų gindavosi. Lietuvių vadai buvo vadinami kunigaikščiais rikiais. Kad apsigintų nuo priešų, ant kalnelių, pelkių statydavo pilis. Pinigų tada mūsų krašte dar nežinojo, kai ko prireikdavo - išsimainydavo. Pirkliai dažniausiai atvykdavo upėmis. Jie atveždavo druskos, geležies, stiklo, ginklų. Mainydavo į vašką, kailius, dervą, gintarą. Gintaras pasiekdavo ne tik kaimynus, bet ir Kaukazą, Mažąją Aziją, Graikiją  ar net Angliją.
Pirmą kartą aisčių vardas paminėtas romėnų istoriko Tacito veikale. Tacitas rašė, kad aisčiai javus ir kitus žemės vaisius rūpestingiau augino, negu germanai.
Iki krikščionybės ( XIV a. pabaigoje 1387 m. ) baltai daugiausiai buvo pagonys. Pagonys nebuvo gamtos garbintojai, jie garbino dievus, o ne gamtos reiškinius. Tik jie negalėjo kitaip išsivaizduoti, nesuteikę medžiagiško pavidalo.
Laima – likimo deivė. Lėmė visų padarų gyvybę, kiekvieno gimusio likimą (būsi sveikas ar ligonis), kiek metų gyvens žmogus. Pats seniausias Laimos įvaizdis – gegutė. Laimos medis buvo liepa.
Perkūnas – vieni jį laikė vyriausiuoju dievu, kiti teisingumo. Perkūnas buvo įsivaizduojamas vidutinio amžiaus, tamsiais plaukais, labai stiprus ir griežtas. Kartu buvo ir teisėjas, ir budelis. Lietuviai labai jo bijojo, vengdavo net paminėti jo vardą. Manė, kad Perkūnas mėgsta rūgštų pieną ir galima gesinti Perkūno uždegtą namą raugintu pienu. Tada Perkūnas pasisotina. Ginkluotas Perkūnas turėjo akmeninį kūjį, vaikščiodavo su strėlėmis. Perkūnas visur trankė velnius.
Austėja – kai kas laikė bičių deive, nes buvo vaizduojama bitės pavidalu. Susijusi su gyvybe, šeimos pagausėjimu. Globojo moteriškąją galią pratęsti žmoniją.
Gimdymo deivė buvo Lada.
Bubilas – buvo vaizduojamas trano pavidalu. Yra vyriškosios galios globėjas.
Žemyna – žemės deivė. Gabija – ugnies deivė. Vaižgantas – derliaus dievas. Jūratė – jūros deivė. Milda – meilės deivė.