Baltų Atlantida

Pamąstymai apie Žalgirį

    Žalgirio mūšis laikomas vienu iš reikšmingiausių įvykių viduramžių Europos istorijoje. Svarbus jis buvo ne tik Lietuvai ir Lenkijai, kurių istorija toliau plėtojosi Žalgirio pergalės šviesoje.  Pasibaigė vokiškoji ekspansija į rytus, ilgus amžius varginusi baltus ir slavus. Šituose lemtinguose įvykiuose reikia įžvelgti ir esmines permainas baltų civilizaciniame procese.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

    Žalgirio mūšis užbaigė 400 metų krikščioniškąją ekspansiją į baltų žemes. Krikščionybė galų gale įsigalėjo tose žemėse, bet ne visai taip, kaip planavo jos organizatoriai. Ankstyvieji istorijos šaltiniai rodo, jog baltai visiškai nenorėjo priimti krikščionybės ir griežtai pasipriešino misijonieriams.
    Vienas iš pirmųjų pasirodė  Prahos vyskupas Vaitiekus – šv.Adalbertas. Kaip sakoma jo gyvenimo aprašyme, „jam šovė į galvą puiki mintis: vykti Prūsijos dievų ir stabų nugalėti“.  997 m balandžio mėnesį vyskupas su palyda laivu atplaukė prie prūsų kranto. Jis susitiko su vietiniais žmonėmis ir aiškino savo atvykimo tikslą. Susirinkusieji „piktinosi ir piktžodžiaudami plūdo jį, mirtimi grasino. „Laikyk dideliu pasisekimu, kad nekliudomas ligi čia atvykai. Skubus grįžimas suteiks tau viltį, o mažas delsimas užtrauks tikrą pražūtį. Mus ir visą šią karalystę , kurios angoje mes esame, valdo bendri įstatymai ir vienodas gyvenimo būdas;  o jūs, (katalikai) ir nežinomų mums papročių žmonės, jei šią naktį nepasitrauksite iš čia, ryto metą neteksite galvų.“ Kadangi atvykėliai nepaklausė perspėjimo, jie buvo nužudyti.
    2009 metais Lietuvoje buvo pažymimas  pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Vokietijos Kvedlinburgo analuose buvo parašyta, jog 1009 m. šventas Brunonas, arkivyskupas ir vienuolis, „ Rusijos ir Lietuvos (Lituae) pasienyje, pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių vasario 23 d. nukeliavo į dangų“.
    Prūsus buvo bandoma palenkti visokiais būdais. Karinės pastangos pradžioje buvo nesėkmingos. Lenkijos karalius Boleslovas IV Garbanius 1164 m. sudarė sąjungą su Vokiečių imperatoriumi Fridrichu I ir kartu nesėkmingai užpuolė Prūsą. 1166 m. suorganizavo dar vieną nesėkmingą žygį į prūsų žemes. Prūsai mūšį laimėjo.
    Kyla klausimas, kodėl taip priešinosi baltai, o ypač prūsai, krikščionybės įvedimui? Reikia pažvelgti į Vakarų Baltų socialinį ir dvasinį gyvenimą į jų kultūros savitumus. Istorikai sutinka su nuomone, jog prūsai buvo labiausiai  pažengę kultūros ir religijos srity. Įtakos turėjo gintaro prekyba ir, galima sakyti, gintaro kultūra. Paskutiniųjų metų archeologų tyrimai liudija, jog Vyslos žemupyje jau prieš 4000 metų klestėjo ne tik gintaro gavyba, bet ir ankstyvoji juvelyrika. Visa tai neabejotinai turėjo įtakos to krašto pasaulėžiūrai ir religijai. Sembos pusiasalis palaipsniui tapo svarbiu vakarų baltų kultūros  ir religijos židiniu. Simonas Grunau XVI  a. aprašė legendinius pasakojimus apie prūsų religinę reformą, vykusią prieš 1000 metų, kuomet buvo įkurta vyriausia šventykla Romovė su Krivių  
 Krivaičiu priešky.  1326 metais Petras Dusburgietis savo „Prūsijos žemės kronikoje“ rašė, jog prūsų gyvenamų žemių vidury esanti Romove  su vyriausiuoju žyniu Kriviu, kurį gerbia ir klauso daugelis pabaltijo tautų.    
    Istorikai ir religijos tyrinėtojai teigia, jog vakarų baltų  žemėse vyravo teokratinė santvarka. Todėl tarpgentiniai ryšiai turėjo ne politinį, bet religinį-mitologinį pobūdį. Tą liudija baltų religijos bendrumas, pagrindinių dievų vardai buvo tie patys. Lietuvių religija, kaip ir kitų baltų, buvo didelėje prūsų religijos įtakoje. Manoma, jog  puolant kryžiuočiams prūsų žemes, religinis Romovės centras traukėsi į rytus, ir persikėlė į Lietuvą.
    Kryžiuočių agresija į prūsų žemes buvo tikras religinis karas. Petras Dusburgietis savo „Prūsijos žemės kronikoje“ skatino kryžiuočius, sakydamas:“Juk čia ne jūsų, bet Dievo kova“, o kryžiaus žygių dalyviai eina į karą prieš prūsus ir lietuvius keršyti  „už nukryžiuotojo viešpaties kančias“. Kronikininkas džiaugėsi, kai „švytruojąs Kristaus kariaunos kalavijas ryte rijo netikėlių kūnus“.
    Mozūrijos kunigaikštis Konradas pasikvietė kryžiuočius į Kulmo (Chelmo) žemę, iš kur kryžiuočiai pradėjo karą prieš prūsus. Kryžiaus žygis, pradėtas 1230 metais, krikštijo prūsus krauju, prievarta ir išdavystėmis. Visą XIII amžių Prūsijoje vyko permainingos kovos, prūsų sukilimai ir pralaimėjimai, kol kryžiuočia, galutinai pajungę prūsus,  pasiekė Nemuną. Tuomet prasidėjo kovos su lietuviais, jau spėjusiais sukurti pakankamai stiprią valstybę, ir karas tęsėsi visą XIV šimtmetį iki pat Žalgirtio mūšio. Tą karą  galima pavadinti taip pat religiniu, nors nėra abejonių, jog buvo siekiama įsigyti naujų žemių ir pajungti vietinius žmones savo tikslams.  Lietuvos ideologija buvo grindžiama senąja pagoniškąja religija. Vilniuje, Lietuvos sostinėje, pačiame miesto centre Perkūno šventykloje degė amžinosios ugnies aukuras. Kryžiuočiai taip ir neįstengė peržengti Nemuno sienos. Jei ir įsiverždavo į Lietuvos gilumą, turėdavo grįžti atgal.