Baltų Atlantida

DĖL E. GUDAVIČIAUS KONCEPCIJOS APIE PAGONIŠKOSIOS LIETUVOS ATSILIKIMĄ

Kaip jie vertina istoriją - šlovina ar gėdijasi jos, štai pagal ką derėtų spręsti apie žmones.
Elias Canetti

„Piniginiai" klaidžiojimai ar klaidinimai?
Pagoniškosios Lietuvos pinigų istorija ne mūsų valia yra įgavusi politinį ir ideologinį aspektus. Dar XIX a. kai kurie šovinistiškai nusiteikę kaimynų tyrinėtojai įvairiais būdais bandė nuvėlinti pinigų Lietuvoje atsiradimą ir šitaip pagrįsti jos ūkinį, kultūrinį atsilikimą ir įrodyti svetimųjų, kultūrtregerių* teigiamą poveikį mūsų kultūrai. Vien dėl to labai svarbu nešališkai paaiškinti ir datuoti mūsų pinigų istorijos faktus. Apmaudu, kad šiandien kai kurie mūsų tyrinėtojai, skirtingai nuo kaimynų mokslininkų, sąmoningai ar nesąmoningai tarytum seka kultūrtregerių įmintomis pėdomis. Susidarė paradoksali padėtis: rusų mokslininkai ieško būdų įrodyti kuo ankstyvesnį pinigų pasirodymą rytų slavų kunigaikštystėse, o mūsų istorikai elgiasi priešingai. Ypač pavojinga, kai mintys apie lietuviškų pinigų vėlavimą nuskamba iš autoritetingų mūsų istorikų lūpų.
E. Gudavičius teigia, kad XII a. Lietuvos „Amatininkai atsiskaitydavo savo dirbiniais" (1, p. 88). Tokie atsiskaitymai, arba pinigai, specialistams nežinomi. Nebent autorius mintyje turėjo sidabro papuošalus, kurie, kai kurių tyrinėtojų nuomone, I tūkstantmečio antrojoje pusėje įgijo vertės mato, t. y. pinigų funkciją (2, p. 43). Jeigu taip, reikėjo atitinkamai parašyti. Dabar susidaro įspūdis, kad E. Gudavičius XIII a. Lietuvoje mato tik natūrinius prekių mainus, neigia Lietuvą turėjus savus pinigus - sidabro lydinius (kapas, arba ilguosius). Šį teiginį dar labiau sustiprina toks tolesnis jo samprotavimas: „Pinigus jai [Lietuvai - V. T.] pakeitė skandinaviškąja svorių sistema paremti vadinamieji ilgieji <...>" (1, p. 90). Išeitų, jog jis ilgųjų nelaiko pinigais, o tik pastarųjų pakaitalais. Tai mokslinė netiesa, nes daugelio šalių mokslininkų seniai įrodyta, jog viduramžiais pasaulyje pinigai buvo sidabras (lydinių ar monetų pavidalu). Sidabro lydinius kaip pinigus naudojo daugelis Lietuvos kaimynų. Tais laikais dar nebuvo žinomi pinigų (sidabro) pakaitalai (banknotai, nepilnavertės monetos). Pakaitalai neturėjo savo vertės, negalėjo atlikti tarptautinių mokėjimų ir lobių funkcijų.

Gerai žinoma, kad mūsų protėviai kaupė sidabro lydinius. Tai parodo archeologų surasti gausūs ir turtingi lydinių lobiai. Taip pat mokslininkų išaiškinta, kad lietuviški ilgieji plačiai buvo pasklidę Vokietijoje, Lenkijoje, rytų slavų kunigaikštystėse, Moldavijoje; buvo kaupiami Krokuvos miesto kasoje; Vokiečių ordino naudoti kaip apskaitos vienetas, 1411 m. Naugardas buvo nusprendęs savo tarptautiniams mokėjimams greta vokiečių pinigų naudoti ilguosius (3, p. 57). Taigi ilgieji buvo ne pinigų pakaitalai, bet tikrieji, pilnaverčiai pinigai. Laikant ilguosius pinigų pakaitalais, beveik nusiritama į kultūrtrėgerininkų pozicijas, kurie bandė ir tebebando (pvz., lenkų numizmatas R. Kiersnovskis) įrodyti, kad lietuviai sidabro lydinius naudojo ne kaip pinigus, bet kaip žaliavą papuošalams gaminti. Reikia įsidėmėti, kad ilgųjų piniginės paskirties neigimas savaime implikuoja Lietuvos ūkio atsilikimo, jo nepriaugimo iki pinigų reikalingumo teigimą. Ką reiškė ir rodė savų metalinių pinigų įvedimas, tiksliai yra pastebėjęs žymus estų mokslininkas H. Morą. Jis, palaikydamas kitų nuomonę dėl ilgųjų apyvartos atsiradimo Xa., rašė, jog šis faktas rodo, kaip Lietuvoje buvo išaugęs prekybos vaidmuo (4, p. 119).Pagaliau manymas, kad ilgieji buvo pinigų pakaitalai, yra tautologija, nes išeitų, jog pinigus (sidabrą) pakeitė sidabras (jo lydiniai). E. Gudavičius galutinai išstumia ilguosius iš pinigų „sosto", matydamas jų įkartose, įpjovimuose nuosavybės ženklus (5, p. 85). Tokį jo požiūrį jau kritikavo numizmatai E. Ivanauskas su M. Balčiumi ir archeologas prof. A. Luchtanas. Jie nurodė, kad XII-XIV a. lietuviai turėjo pakankamai tobulus daiktų asmens ženklus, todėl ilgųjų nebūtų žymėję primityviais ženklais (6, p. 440; 7, p. 70). Bet juk svarbiau yra kitkas - nuosavybės ženklais pažymėti ilgieji būtų praradę pinigų funkcijas, jų esmę. Geriausiu atveju jie būtų tapę uždarais pavienių didžiūnų pinigais, panašiais į vadinamuosius Pavlovo respublikos ar Rusijoje pilietinio karo laikais restoranų, kavinių, pirčių leistus „pinigus". Ženklinti ilgieji jokiu būdu nebūtų atlikę tarptautinių pinigų funkcijos. E. Gudavičius neneigia fakto, kad ilgieji buvo naudojami atsiskaityti su užsienio pirkliais. Priešingai, jis juos tiesiog „ištremia" į tarptautinių mokėjimų sferą: „<...> ilgųjų apyvarta buvo naudojama tik tolimoje prabangos reikmenų apyvartoje' (8, p. 25).