Baltų Atlantida

„Susidaro įspūdis, kad kai kurie istorikai ieško vien lietuvos atsilikimo, juo mėgaujasi, bet neieško to atsilikimo priežasčių. Toks elgesys skatina prisiminti pašmaikštavimą apie skirtumą tarp gaidžio ir pikto kritiko. Ęsą gaidys džiaugiasi mėšlo krūvoje radęs grūdą, o kritikas- grūdų krūvoje mėšlo gabaliuką.

Nuo 2009.11.16 pradedama rodyti nauja laida "Pokalbiai pilyje" kurioje stengsimės atstatyti sąmoningai iškraipomą Lietuvos istoriją

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

E.Gudavičius postuluoja:“ Jei neolitas ir žalvario amžius Lietuvos teritoriją pasiekė labai pavėlavęs, tai geležies amžius chronologiškai vėlavo kur kas mažiau; tačiau nepamirštinas ir kontrastas tarp šio amžiaus pagreitėjusios civilizacijos raidos ir skurdžių jo apraiškų <...> Lietuvos teritorijoje“;“ Per pirmuosius amžius po Kr. Baltai pasiekė tai,ką Vakarų Europa buvo pasiekusi prieš kelis šimtus  ar net tūkstantį metų. Tai rodo didelį atsilikimą <...>
Pusinė tiesa.Arčiau tiesos būtų pasakymas, kad žalvaris buvo išrastas III tūkstantmetyje pr.Kr.Mezapotomijoje, o Vakarų Europa jį išmoko gaminti daug vėliau , kad žalvario amžius buvusioje SSRS teritorijos miškingoje zonoje ir Lietuvoje prasidėjo tuo pačiu metu; kad iš Baltijos šalių daugiausia žalvario dirbinių randama mūsų šalyje. Tada vaizdas būtų aiškesnis.
Bet labiau rūpi istoriniai laikai .E.Gudavičius aksiomatiškai deklaruoja, kad Lietuva buvo labiausia atsilikęs Vakarų civilizacijos užkampis, Europos geopolitinio pakraščio pakraštys. Vienoje „Būtovės slėpynių“ TV laidoje jis išsitarė apie lietuvių atsilikimą net nuo latviųir estų. Jeigu gerai supratau, turėjo mintyse pagonybės laikus. Jis XIII a. Lietuvą piešia tokią:“Lietuva buvo tipiška žaliavų tiekėja, produktai gaunami iš primityvių medžioklės ir miškų, bitininkystės verslų <...>.Lietuvos diduomenės buičiai dar buvo svarbus karo grobis“. Tai jau artima H.Lovmianskio pažiūroms, pagal kurias iki XVI a. Pabaigos Lietuva buvusi barbariška karių plėšikų valstybė. Ar ne todėl jį E.Gudavičius taip aukština:“ apstulbino mokslinę opiniją“, „po jo tokių veikalų daugiau nepasirodė“. Nors čia pat dėstomi tokie argumentai:“<....> nuėjo per toli, kaimynų plėšimą paskelbęs Lietuvos valstybės egzistavimo pagrindu“;“<...> liko nesuprastas ir lenkijoje , ir Lietuvoje.
E.Gudavičius manęs neįtikina dėl Lietuvos atsilikimo, nes jis teigia jį buvus, nesiremdamas Lietuvos ir kaimynų šalių ūkio lyginamąją analize; jo teigimą neigia kitų tyrinėtojų pateikiami faktai ir išvados.
Jau minėta, kad V.Pašuta stebėjosi aukštu Lietuvos materialinės kultūros lygiu I tūkstantmetyje po Kr. K. Jablonskis dėstė:“<...> Lietuvos materialinė kultūra ėjo lygiagrečiai arba bent neką teatsilikdama nuo Vakarų Europos kultūros. Remdamiesi archeologiniais radiniais, H.Mora ir H.Ligis darė išvadą, kad pietinių baltų gamybinių jėgų lygis buvo aukštesnis už šiaurinių kaimynų. Jie nurodė, kad latvių ir estų ekonomika buvo vienpusiška, agrarinė, o Lietuvos-daugiašalė, su stipria išplėtota prekyba, kad juvelyrinis menas atsirado tik Lietuvoje. Pagal juos, Lietuvoje amatai atsiskyrė nuo žemdirbystės anksčiau (X-XI a.) negu šiaurinių jos kaimynų kraštuose, kad VI-VIII a. Lietuvių geležies gaminiai išsiskyrė formų puošnumu ir technikos tobulumu. Jųišvadas galima papildyti. Tokio turtingo kario kapo, koks aptiktas Taurapilio pilkapyje, nerasta kitose Baltijos regiono žemėse. Estijoje neaptikta žirgų kapų, Latvijoje jų rata mažai, o Lietuvoje randami didžiuliai žirgų kapinynai. Techninę pažangą rodančios horizontalios audimo staklės mūsų šalyje pradėtos naudoti apie II tūkstantmečio pradžią, Latvijoje- XII a, Gdanske Xiii a. Pagal estų ir latvių mokslininkus, didžiausią reikšmę jų šalių prekyboje turėjusi prekyba su pietvakariniais kaimynais; per Lietuvą ėję prekybos keliai į Prūsiją, Vengriją, iš prūsų ir lietuvių jie daugiausia apsirūpindavę metalais. Lenkų istorikas K.Slasis mano,kad I tūkstantmečio antroje pusėje aisčiai, ypač sembai, savo išsivystymu pralenkė vakarų slavus. Todėl  Vulfstanas neatsitiktinai nepateikęs apie pastaruosius jokių žinių. S.Rouvenas rašo:“<....> lietuva nebuvo skurdo šalis, stokojanti metalų ir kitų brangių reikmenų“.                      

B.Dundulis, remdamasis archeologine medžiaga, teigia, kad“<.... >nuo X a. Vidurio Pabaltijo kultūros įtaka Gotlande buvo net stipresnė negu  Gotlando Pabaltijy“. Anot R.Volkaitės- Kulikauskienės, jau I tūkstantmetyje- II tūkstantmečio pradžioje lietuvos pirkliai konkuravo su skandinavais Baltijos jūroje. Svarbų faktą išaiškino H.Mora su H.Ligiu. Jų žiniomis, kuršių prekyba su Gotlandu rėmėsi ilgalaikėmis sutartimis. X-Xia. Palangos kuršiai plaukiodavo prekiauti į prūsų, vakarų slavų, skandinavų žemes. Senieji keliautojai, kronininkai paliko liudijimą apie gerą Vakarų baltų laivybą, patyrimąjūroje. Danų saga pasakoja apie sembą Vidgantą, garsėjusį kaip pirklį, gerą jūrininką, plaukiojanti į Daniją ir Naugardą. B.Dundulis mano,kad“<....> ne vėliau kaip IX a, o greičiausia dar anksčiau baltai<....> įvaldė jūros laivų statymo techniką. XI a. Kuršių antpuoliai laivais privertė daniją sudaryti specialų laivyną saugotis nuo jų. A.butrimas tikina lietuvių irklininkus ir burinius laivus buvus ne prastesnius negu vikingų. Visą tai rodo pakankamas navigacines žinias, gerą amatininkų kvalifikaciją. Labai reikšminga suomių etnografo U.Sirelijaus išvada, kad Baltijos suomiai iš baltų išmoko jūrininkystės ir plaukioti buriniais laivais. Ji patvirtina K.Būgos prielaidą apie suomių ir estų pasiskolintus iš baltų laivybos ir žvejybos pavadinimus. Ar ne lietuvių meistrų dėka „Laivų statyboje estai pasiekė tokio pat meistriškumo kaip skandinavai‘? Aukštą baltų amatininkų meistriškumą liudija sugebėjimas pastatyti tiltus per Prieglių ir Nemuną, jame įrengti lauvų užtvaras. Z.Ivinskis žavėjosi lietuvių karių sugebėjimais čia pat miške pasidaryti pilims imti mašinas, katapultas, per naktį nutiesti tiltą per Dauguvą, pastatyti pilis, ištisą gynimosi sistemą. Prikityvių lietuvių meistrų nebūtų kvietusi Kijevo Rusia, Vokiečių ordinas.“

Vladas Terleckas
Įštrauka iš knygos:  Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai