Baltų Atlantida

Jei šiuo metu kas ir skiria bulvarinę istoriografiją nuo bulvarinės žurnalistikos, tai tik tai, kad pastaroji išsilaiko pati, o A. Bumblausko bulvarinės istoriografijos kūrinys pareikalavo šimtatūkstantinių valstybės dotacijų.

Pirmoji istoriko knyga

Pagaliau pasirodė ir buvo pompastiškai pristatyta pirmoji Alfredo Bumblausko knyga „Senosios Lietuvos istorija 1009–1795“ (Vilnius: R. Paknio leidykla, 2005, 485, [2] p.). Knyga buvo rengiama, finansuojama ir reklamuojama visą dešimtmetį. 1996 m. jos rengimą parėmė Atviros Lietuvos fondas, 2001 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija knygos leidimui skyrė 40 tūkstančių litų. Dar 110,3 tūkstančio litų knygos leidimui skyrė Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija. Knygą taip pat parėmė Saulius Karosas, Kultūros paveldo centras, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija... Žodžiu, „Senosios Lietuvos istorija“ pareikalavo nemažai valstybės bei nevalstybinių fondų lėšų, autoriaus bei jo gausių talkininkų darbo ir laiko, kol pagaliau pasiekė skaitytoją.

„Nėra katės, nėra ir civilizacijos“

Pirmiausia tad žvilgsnis krypsta į kasdienybės istoriją, juo labiau, kad pagoniškosios Lietuvos kasdienybei skirtas skyrelis pavadintas gana neįprastai – „Kasdienybė, arba Lietuvoje pasirodo katės“ (p. 92). Gal neverta ginčytis, kiek korektiška išvada, kad XIII a. Lietuvoje nebuvo kačių, padaryta iš fakto, kad ankstyviausi šiuo metu žinomi kačių palaikai Lietuvoje rasti 1390 m. gaisrų sluoksniuose Maišiagaloje ir Kernavėje. Tačiau randamas išties originalus paaiškinimas, kodėl tuo metu kačių nebuvo. Nupiešęs itin skurdžios to meto lietuvių buities vaizdelį, autorius daro išvadą: „Tad ką tokioje šalyje galėjo rasti patogumus mėgstanti katė? Mėsos nuo stalo jai nenumes, pieno pagailės, o ir šilumos per mažai. Matyt, katė yra tam tikras civilizacijos ženklas. Tai, kad jo nebuvo, rodo, kokio lygio buvo pagoniškoji visuomenė. Nėra katės, nėra ir civilizacijos.“

Ką gi, žmogus, mylintis ir lepinantis savo katę yra geras žmogus, bet mokslininkas, pagal savo išlepintą augintinį sprendžiantis apie visą kačių giminę, nėra labai įžvalgus mokslininkas. Panašu, kad A. Bumblausko žinios apie kates ir apsiriboja žiniomis apie savo katę, kuri, anot jo, ir įkvėpusi parašyti šį originalų skyrelį . Tačiau katė yra vienas iš tobuliausių ir ištvermingiausių plėšrūnų, kuriam žmogaus rūpestis nėra reikalingas, kad galėtų išgyventi. Tiek to, istorikas – ne zoologas, bevartant civilizacijų, žmogaus ir gyvūnų santykių klodus jo visada tyko neištirti pavojai.

Gyvenimas be degtukų

Tačiau šalia samprotavimų apie kates dar galima pasiskaityti ir kitų originalių samprotavimų lietuvių buities tema, kaip antai:

• „Nebuvo net krosnies: namo vidury kūrenosi laužas“ (šalia, p. 93, įdėta Kernavės amatininko trobos interjero rekonstrukcija su aiškiausiai matoma krosnimi).

• „Nebuvo degtukų“ (belieka pridurti: taip pat elektros ir net interneto).

• „Avalynė labai paprasta, iš odos ir kailio. Veltinių nebuvo. Įsivaizduokite šaltą žiemą su tokia avalyne į Estiją plėšti žygiuojantį lietuvį!“ (tačiau šalia, p. 93, publikuojama ano meto bato nuotrauka, pažymint: „Akylas žvilgsnis ras skirtumų nuo šiandieninių batų, bet iš esmės batas toks pat“ – nežinia, kodėl gretimuose puslapiuose tokie prieštaringi tų pačių batų vertinimai – gal skirtingi A. Bumblausko seminaruose dalyvavę studentai rašė, o gal pirmuoju atveju turėta galvoje, kad toji avalynė batuotam katinui netiktų, nes visa tai rašyta aiškinant, kodėl Lietuvoje negalėjo gyventi katės).

• „Vargu ar labai skyrėsi kunigaikščio ir valstiečio buitis“... (rodos, nereikia komentarų).

Sunku patikėti, kad tokie dalykai rašomi į moksliškumą pretenduojančiame veikale... Žinoma, reikia suprasti, kad „kasdienybės istorija yra bene mažiausiai tirta Lietuvos istorijos sritis“, kaip pažymi pats autorius. Neabejotina, kad tai labai apsunkina moksliškai įvertinti katės vietą civilizacijų istorijoje ar veltinių privalumus odinių ir kailinių batų atžvilgiu. Šiame tyrinėjimų etape išties, matyt, belieka manyti, kad

ietuviai žygiuodavo į Estiją nušalusiomis ir gangrenuojančiomis kojomis ir dėl to labai stebėtis – o juk yra kuo stebėtis! Bet tai, žinoma, tik šiame A. Bumblausko tyrinėjimų etape – na, o kritiškesnis skaitytojas turbūt supras, kad ne viskas taip baisu: kariai iš žygių grįždavo sveikomis kojomis, o kunigaikščiams tikrai neteko gyventi vienoje patalpoje su gyvuliais, kaip valstiečiams, o ir pasišviesti jie be baimės galėjo ne tik spingsulėmis ir balanomis, o ir žvakėmis... Juo labiau, kad Lietuvos pirkliai vašką veždavo parduoti net į užsienį...

Beje, kalbant apie Lietuvos pirklius, tai yra dar viena džiugi žinia A. Bumblauskui. Rygos skolų knygoje 1296 ir 1305 m. minimi Kernavės pirkliai Remeikis ir Studila nėra „vieninteliai šaltinyje paminėti pirkliai iš Lietuvos“, kaip teigia knygos autorius (p. 62). Iš tiesų jų gerokai daugiau – priskaičiuojama iki 30-ies. Ir nors dalies jų ryšys su Lietuva abejotinas, yra ir nebejotinų Lietuvos pirklių (Petras Lietuvis, Lietuvis iš Svyrių, Pabiltis iš Krėvos ir kt.) .

Kad ir kokie kurioziški mums pasirodytų kai kurie A. Bumblausko teiginiai, negalime nepastebėti, kad autorius labiausiai stengiasi užbėgti už akių pagoniškosios Lietuvos visuomenės idealizavimui, nepagrįstam jos kultūrinio lygio išaukštinimui. Čia reikėtų kalbėti faktų kalba, ir A. Bumblauskas drąsiai imasi tokios misijos, tik gaila, kad tokiame kilniame Lietuvos istorijos demitologizavimo darbe jam nuolat koją pakiša kompetencijos stoka.
Tik A. Bumblauskui žinoma, kad Gedimino sūnus Karijotas „žuvo po 1385 m.“ (p. 71). Iš tiesų jo mirties aplinkybės nežinomos, o pati mirtis datuojama apie 1365 m. Mažiau suklysta dėl Kęstučio mirties datos, bet čia ir suklysti buvo sunkiau, nes dramatiški paskutiniai Kęstučio gyvenimo puslapiai žinomi dienų tikslumu ir yra ne kartą plačiai nagrinėti istorikų. Anot A. Bumblausko, tai – 1382 m. ruduo (p. 116), o iš tikrųjų – rugpjūčio vidurys .