Baltų Atlantida

Šiais metais Kauno marioms sukanka 50 metų. Pusė amžiaus praėjo nuo to laiko, kai marios savo gelmėse paskandino senąjį Nemuno slėnį ir pakeitė ne tik per amžius nusistovėjusią upės vagą, bet ir čia gyvenusių žmonių gyvenimus. Tų žmonių atmintyje senieji vaizdai gyvi iki šiol, tuo tarpu jaunajai kartai istorija apie „nuskendusius“ kaimus skamba tarsi pasaka. Atėjo metas šią pasaką prisiminti, priminti ir įsiminti.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Visas filmas: http://www.sarmatija.lt/index.php/dokumentiniai-filmai

Amžių siekis -- pažaboti Nemuną
Prieš penkiasdešimt metų sustabdytas naujai pastatytos užtvankos, Nemunas išsiliejo iš savo vagos ir visam laikui pakeitė ne tik per tūkstantmečius susiformavusį kraštovaizdį, bet ir upių tėvo slėnyje gyvenusių žmonių istoriją.
Sumanymas užtvenkti Nemuną ir pastatyti hidroelektrinę buvo planuojamas jau tarpukariu. Tuo laiku elektros energija kainavo itin brangiai, o galimybė pažaboti Nemuno vandenį ekonomikos naudai atrodė tarsi amžiaus žygdarbis. Tačiau ne vien pigesnės elektros poreikis paskatino 6-to dešimtmečio pabaigoje vaizdingą Nemuno slėnio atkarpą paversti didžiausiu upiniu tvenkiniu Lietuvoje.
Nuolat patvinstantis Nemunas užliedavo šalia esančias gyvenvietes, sodus, laukus. Nuo gausių potvynių ne kartą kentėjo ir Kauno miestas, pavasariais primindavęs Veneciją. Per 1936 m. potvynį be pastogės liko apie 5 tūkstančius žmonių, apsemtos Marvelės, Kęstučio, Maironio gatvės ir Senamiestis. Tuometinė spauda rašė, jog vandens lygis siekė 2 metrus, o gatvėmis yrėsi valtys. Dar didesnė stichija miestą nusiaubė 1946 m., kai Nemuno ir Neries santakoje susidariusi ledų sangrūda, siekusi net 4,5 m aukščio, ėmė tirpti ir tvindyti miestą: gausus vanduo nuplovė 10 namų ir apgadino dešimtis senamiesčio pastatų, pasiglemžė net žmonių gyvybių.
Naujos hidroelektrinės statyba aukščiau Kauno miesto sumažino katastrofinių potvynių grėsmę ir suformavo vandens telkinį, kuris akumuliuoja Nemuno vandenį ir sumažina ledo sangrūdų susidarymo galimybę. Visgi, Nemuno „prijaukinimas“ turėjo savo kainą -- tiek materialine, tiek moraline išraiška.
Legenda tęsiasi
Dėl didelių teritorijos parengiamųjų darbų, užtvankos ir hidroelektrinės statybos kaštų abejonių nekyla, tačiau iki šiol sudėtingiausia įvertinti senajame slėnyje gyvenusiems žmonėms padarytą moralinę žalą. Nors dauguma jų už išsikėlimą gavo nustatyto dydžio kompensacijas, kas ryžtųsi įkainoti jų patirtus išgyvenimus?
„Kaip skauda vaikui širdelę, kai kas nors sugriauna jo supiltą smėlio pilį, o kiek skaudėjo tiems žmonėms, kurie buvo priversti griauti savo rankomis nuglostytus namus?“ -- retoriškai svarsto Janina Danielienė, iš Laumėnų kaimo išsikėlusi būdama dvylikos ir iki šiol reginti savo kaimą akyse tarsi gyvą. Daugeliui senosios kartos atstovų priverstinis iškėlimas iš gimtų namų buvo tolygus tremčiai, o kitų žodžiais tariant, net baisesnis: į naujas, svetimas žemes senieji dugno gyventojai kėlėsi tarsi sraigės su visais namais, privalėjo iš amžino poilsio vietos išsikasti savo mirusius artimuosius, užversti ir užlyginti šulinius, išrauti sodus... Dugnietė menotyrininkė Milda Mildažytė-Kulikauskienė, kuriai iki šiol sapnuojasi gimtojo kaimo vaizdai, prisimena, jog jos tėvai skaudžiai išgyveno išsikėlimą: kol vanduo kilo, jie iki paskutinės minutės stovėjo savo sodyboje.
,,Kol apsipratom naujoj vietoj, labai sunku buvo -- atrodė, kad į duobę įkritom.Vis prisimindavom gyvenimą  slėnyje." -- teigė iš Kampiškių kaimo kilęs Leonardas Kepežinskas.
Šiandien Kampiškių, kuriose gimė ir garsusis lietuvių poetas Jonas Aistis, neberasime žemėlapyje. „Nuskendusį“ kaimą mena tik šalia Kauno marių rymantis vienišas koplytstulpis. Neberasime ir dar 18 kaimų, kurių žemės liko marių dugne, o pavadinimai tik žmonių atmintyje. Tačiau jų vardai neliks užmiršti, nes užlieto Nemuno slėnio istorija jau tapo legenda. Tad tegul plaukdama iš lūpų į lūpas ši Kauno marių legenda tęsiasi!