Baltų Atlantida

Ką mums reiškia liepos 6-oji?

       Bet kodėl būtent Mindaugas tapo pirmuoju žinomu Lietuvos valdovu? Kodėl jo tėvo nežinome net vardo, o apie patį Mindaugą žinome ne taip jau mažai? Gal dėl to, kad jis rašė ne tik „kardu ant kaimynų kaktų“? Taip, žinia, išliko dešimt Mindaugo patvirtintų ar jam priskiriamų dokumentų. Daugiausia tai žemių užrašymo kryžiuočiams aktai, keli iš jų – falsifikatai. Bet surašė juos patys vokiečiai. Mindaugas prie jų tik savo antspaudą prikabino.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

       Tai nėra pagrindinis šaltinis, iš kurio žinome apie Mindaugą. Mindaugas minimas daugelyje šaltinių. Tuo jis neabejotinai skiriasi ne tik nuo pirmtako, bet ir nuo kai kurių įpėdinių. Kodėl? Mat žinomas už Lietuvos ribų.
       Iki Mindaugo Lietuvą kaimyninių šalių metraščiai minėdavo gana dažnai. Daug jie prirašė apie lietuvių karo žygius, bet rašė visada anonimiškai: atžygiavo lietuviai, plėšė, grobė belaisvius, atsitraukė arba buvo užklupti ir sumušti... Nė žodžio apie tai, kas jiems vadovavo. Ir ne dėl to, kad, kaip sako kai kurie istorikai, kunigaikščių buvo daug, nežinomi liko ir tie daugelis, ir galbūt tas vienintelis „neturėjęs jam lygių“ Mindaugo tėvas. Tiesiog lietuviai veikė kaip nepažįstama ir svetima kaimynams jėga, su kuria nebuvo santykių ir bendravimo. Taigi jokių žinių apie tai, kas ir kaip lietuviams vadovauja, kokie lietuvių vidaus santykiai, kas vyksta toje už pelkynų slypinčioje Lietuvoje, iš kurios nuolat atjoja raitelių pulkai.
       Mindaugas tapo žinomas todėl, kad jo laikais padėtis radikaliai keičiasi. Jau vienas pirmųjų jo žingsnių – susigiminiavimas su Haličo ir Volynės kunigaikščiais, su kuriais ir vėliau bus daugybė ryšių, ir kovų, ir sąjungų. Tačiau žinomiausias Mindaugo užsienio politikos žygis, įamžinęs jo vardą Lietuvos istorijoje, tai jau minėtas krikštas ir karūnavimas. Dėl viso to Mindaugo vardas pasiekė net Romą, nuolat buvo minimas ir Livonijoje, ir Volynėje, žinotas ir Lenkijoje.
       Tik šiuo kontekstu galime iki galo įvertinti, ką gi iš tikrųjų Lietuvai reiškė Mindaugo veikla. Tai buvo Lietuvos atsivėrimas pasauliui, tikras lūžis Lietuvos užsienio politikoje. Tai ne tik tarptautinis Lietuvos pripažinimas, bet ir radikalus saviizoliacijos sulaužymas, nuolatinių diplomatinių santykių su užsienio valstybėmis pradžia. Būtent už tai, o ne už spėjamą Lietuvos valstybės įkūrimą istorija apdovanojo Mindaugą, – jo vardas buvo įamžintas kaimyninių šalių šaltiniuose, ir mums Mindaugas iškyla kaip pirmasis neabejotinas Lietuvos valdovas.
       Kita Lietuvos užsienio politikos pusė išliko nepakitusi – tai nuolatiniai grobiamieji karo žygiai į kaimynines žemes. Lietuva jau buvo nebe tokia nepažini ir paslaptinga, bet grėsmingi raitelių pulkai tebeplūdo iš už Lietuvos pelkių, kaip buvo ir laikais iki Mindaugo. Karo žygiai reikalauja tam tikros organizacijos, o nuolatiniai, faktiškai kasmetiniai, karo žygiai vargu įmanomi be valstybinės organizacijos. Tik valstybė gali išjudinti tokias žmonių mases sėslioje žemdirbių visuomenėje. Iš tiesų nuolatiniai lietuvių karo žygiai prasideda prieš dvi kartas iki Mindaugo.
       Pirmasis toks karo žygis gana netikėtai buvo surengtas 1183 metų žiemą ir pasiekė Pskovą. Toliau rengiami žygiai prieš Rusios ir Livonijos žemes, lietuvių grėsmė padeda vokiečiams įsitvirtinti Padauguvyje. Jau XII a. pabaigoje lietuviai pasiekia net Kareliją. Lietuva iškyla staiga ir iš karto tampa dominuojančia karine jėga regione. 1209 metais Henrikas Latvis pažymi (cituoju): „Tuo metu lietuviai taip viešpatavo šiuose kraštuose: Rusioje, Livonijoje ir Estijoje, gyvenančioms gentims, tiek krikščionių, tiek pagonių, kad retas kas drįsdavo gyventi savo kaimeliuose, o labiausiai nedrįsdavo latviai. Jie, palikę namus apleistus, visada ieškojo tamsių miško slėptuvių, bet ir taip negalėdavo nuo jų išsigelbėti, nes lietuviai, visą laiką jų tykodami miškuose, juos sugaudavo ir vienus nužudydavo, kitus, paimtus į nelaisvę, išvesdavo į savo žemę ir visą turtą iš jų atimdavo. Ir bėgo rusinai miškais ir kaimais nuo lietuvių, net nuo nedaugelio, kaip bėga kiškiai nuo medžiotojo. Ir buvo lyviai bei latviai lietuvių maistas ir pašaras, kaip avys be ganytojo, patekusios į vilkų gaują“.
       Karinis Lietuvos dominavimas, karo žygių dažnumas ir pobūdis Mindaugo laikais išlieka toks pat. Skirtingai nuo radikalių pokyčių diplomatijos srityje, čia esminių permainų nematyti. Tokio Lietuvos karinio dominavimo pradžia negali būti atsitiktinumas. Dar lenkų istorikas Henrikas Paškevičius iškėlė mintį, kad tokie karo žygiai atspindi ne ką kita, o Lietuvos valstybės suvienijimą. Įvertinus visas išlikusias žinias apie to meto Lietuvą, reikia pripažinti, kad tai yra labiausiai tikėtina interpretacija. Tai leidžia manyti, kad Lietuvos valstybės pradžios reikia ieškoti būtent apie tą laiką, kai prasideda Lietuvos karo žygiai, t.y. apie 1183 metus, arba 70 metų prieš Mindaugo karūnavimą.
       1183 metai, bet kuriuo atveju, yra tam tikrų pokyčių Lietuvos viduje išraiška. Dėl šaltinių stokos vargu ar kada nors galima bus neabejotinai įrodyti, kad Lietuvos valstybė gyvuoja nuo šios datos. Tačiau akivaizdu, kad karinės ekspansijos pradžia žymi reikšmingą lūžį. Kad tai valstybės pradžia – labai tikėtina.
       Vis dėlto įvertinus tai, kiek neaiškumų gaubia tuos laikus, šią datą galima apibūdinti ir atsargiau. Tai yra bent jau Lietuvos kilimo pradžia. Tam turbūt neprieštarautų net tie istorikai, kurie neabejoja, kad Lietuvos valstybę sukūrė Mindaugas. O tokių turbūt visada bus. Juk ten, kur nežinomi esminiai faktai, visada lieka daug erdvės įvairioms interpretacijoms, kurios turi vienodą teisę gyvuoti.
       Pabaigoje reikia pabrėžti, kad nors yra abejotina, kad Mindaugas sukūrė Lietuvos valstybę, bet neabejotina, kad jis įveikė Lietuvos politinę izoliaciją ir užmezgė pirmuosius nuolatinius diplomatinius santykius su kaimynais, žengė pirmąjį žingsnį į Europą.

Tomas BARANAUSKAS
Pranešimas skaitytas Pasaulio Lietuvių Bendruomenės XI Seime.