Baltų Atlantida

Ką mums reiškia liepos 6-oji?

       Neseniai net Vyriausybės vadovas pasiūlė Mindaugo karūnavimo dieną pavadinti Valstybės įkūrimo diena. Vienas iš argumentų – jei taip šios šventės neįvardysime, užsieniečiai nesupras, kuo ta data mums tokia reikšminga, o pavadinsime Valstybės įkūrimo diena – nuskambės per visą pasaulį skambiai ir aiškiai. Užsieniečiai tokį mūsų „sutartinį“ paaiškinimą gal ir suprastų, netgi nesuprasdami, kas toks tas Mindaugas, ar net nežinodami, kur ta Lietuva. Bet, regis, didesnį susirūpinimą kelia tai, ar mes patys suprantame Mindaugo karūnavimo esmę ir prasmę, jei vis dar įmanomos tokios interpretacijos ir racionalizaciniai pasiūlymai.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

       Taigi kas įvyko 1253 metų, tarkime, liepos 6-ąją ar jai artimą dieną? Kas neįvyko, jau minėjau – Lietuvos valstybė tuokart nebuvo įkurta, nes ji sėkmingai gyvavo ir iki tos datos. Buvo karūnuotas pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas. Patikslinkime – vienintelis Europoje pripažįstamas teisėtas Lietuvos karalius, suverenios ir tarptautiniu mastu pripažintos Lietuvos valstybės valdovas, nes save tituluojančių karaliais ar sąlyginai taip įvardijamų vadovų buvo ir po Mindaugo.
       Kad būtų aiškiau ir geriau skambėtų, kyla noras pridurti, kad tai – Lietuvos valstybės tarptautinis pripažinimas. Taip irgi dažnai sakoma, ir tai iš tiesų arti tiesos, bet ne visai teisinga. Tikrąją Lietuvos tarptautinio pripažinimo datą jau minėjau – tai 1251 metų liepos 17 diena, kai popiežius savo bulėmis patvirtino Lietuvos krikšto faktą, leido karūnuoti Mindaugą ir paėmė jį į savo globą. Mindaugo karūnavimas greičiau rodo paties Mindaugo ir pačios Lietuvos apsisprendimą – kad Lietuvai tokio pripažinimo reikia, kad Lietuva nori priklausyti Europos valstybių šeimai. Trumpiau sakant, Mindaugo karūnavimas – tai Lietuvos įsitraukimas į katalikiškos Vakarų Europos politinę sistemą.
       Tokios yra dviejų svarbių Lietuvos istorijos datų tikrosios reikšmės – Lietuvos tarptautinis pripažinimas 1251 metais ir jos įsijungimas į Vakarų Europos politinę sistemą 1253 metais. Tai neabejotinai svarbios tuometinės Lietuvos valstybės datos, kurias verta prisiminti ir jomis didžiuotis. Jos priartinamos ir prie mūsų valstybingumo ištakų.
       Kartu reikia pabrėžti, kad tai nėra pačios Lietuvos valstybės ištakos. Jos yra neabejotinai ankstyvesnės. Kiek ankstyvesnės ir kokią konkrečią datą būtų galima nurodyti – atskiras klausimas. Tvirtai ir neginčijamai į jį atsakyti negalima. Taigi teks susitaikyti su tuo, kad Lietuvos valstybės įkūrimo datos niekada nešvęsime.
       Tačiau kur kas vertingesnis už šventes dalykas yra istorijos pažinimas. Tikras, nepagražintas tų skurdžių, bet tikrų istorijos fragmentų pažinimas. Dėliodami tuos fragmentus, galime ieškoti jų prasmės ir atsakymo į tą patį mums rūpimą klausimą – kada įkurta Lietuvos valstybė?
       Autentiški istorijos fragmentai ir mūsų mėginimas pagal juos atkurti istorijos eigą yra vienodai reikšmingi istorijos atradimai. Tik nereikia slėpti skirtumo tarp to, ką sužinome iš šaltinių, ir to, ką pridedame nuo savęs, bandydami suprasti istorijos eigą. Deja, ne visada istorikų darbuose galima atskirti faktus nuo jų interpretacijų.
       Ką skaitome mūsų istorinėje literatūroje? Skaitome apie tai, kaip Mindaugas krauju ir kalaviju vienijo Lietuvą, kaip naikindamas smulkesnius kunigaikščiukus jis iškyla vienas suvienytos Lietuvos priešaky. Prisiskaičius tokių vaizdingų istorijų, turbūt kaip akibrokštas nuskambės teiginys, kad nėra aiškių faktų, liudijančių, jog Mindaugas buvo pirmasis Lietuvos valdovas, kad neaišku, ar jis suvienijo Lietuvą, ar paveldėjo valstybę iš savo pirmtako. Tai, beje, konstatavęs ne vienas objektyvesnis istorikas. Tai yra mažiausiai, ką reikėtų pasakyti prieš pradedant ieškoti Lietuvos valstybės pradžios. Deja, mūsų istorija tokia.
       Valstybės kūrėjai dar nepažinojo rašto. Kaip ironizavo dar pirmasis Lietuvos istorikas Motiejus Stryjkovskis, pirmieji Lietuvos kunigaikščiai „savo gyvenimus paliko abejotinus todėl, kad dažniau kardais savo kaimynams ant kaktų rašydavo“. Taip buvo beveik visuose kraštuose – valstybinės organizacijos visuomenei prireikė anksčiau nei rašto.
       Tai visai natūralu, bet istorikams, ieškantiems valstybių pradžios, kelia daug sunkumų, išskyrus tuos atvejus, kai problema sprendžiama paprastai – kuris valdovas pirmas minimas šaltiniuose, tas ir turi būti apskritai pirmasis valdovas ir valstybės įkūrėjas. Dar gerai būtų, jeigu tai būtų aiškiai deklaruota metodologinė prielaida, bet paprastai problemos apskritai nenorima matyti ir bandoma ją paslėpti. Iš čia ir gimsta vaizdingi pasakojimai apie tai, kaip Mindaugas vienijo Lietuvą, kai iš tiesų nėra aišku, ar jis apskritai ją vienijo.
       Pasakojimas konstruojamas iš atsitiktinių fragmentų – vienas ar du kunigaikščiai iš tiesų žuvo kovose su Mindaugu, keli buvo išvyti. Visa tai, beje, vyko tuomet, kai Mindaugas jau stovėjo visos Lietuvos priešaky. Tokių faktų būtų galima pasirinkti ir kitų Lietuvos valdovų biografijose, nes vidaus kovų ir kivirčų niekada ir niekur netrūkdavo. Bet tik Mindaugo atveju iš tokių faktų bandoma nulipdyti „Lietuvos vienijimosi procesą“. Truputis faktų, truputis fantazijos, skambūs apibendrinimai. Taip, deja, neretai rašoma ankstyvoji Lietuvos istorija.
       O ką apie Lietuvos valstybės pradžią sako faktai? Neabejotina, kad Mindaugas tikrai buvo visos Lietuvos valdovas iki krikšto ir karūnavimo. Pakaks paminėti vieną faktą. 1245 metais jis puola Kuršą 30000 kariuomenės priešaky. Tai iš visos Lietuvos sutelkti raiteliai ir pėstininkai.
       Eiliuotoji Livonijos kronika jį vadina „aukščiausiuoju karaliumi“. Ar Mindaugas pirmasis toks? Ta pati kronika vėliau cituoja Treniotos žodžius Mindaugui: „Tavo tėvas buvo didelis karalius ir jo laikais lygaus jam nebuvo galima rasti“. Tai aiški užuomina, kad Lietuvą valdė ir Mindaugo tėvas.

Tomas BARANAUSKAS
Pranešimas skaitytas Pasaulio Lietuvių Bendruomenės XI Seime.

Laukite tęsinio