Baltų Atlantida

Ką mums reiškia liepos 6-oji?

       Paprastas pilietis laukia iš istoriko aiškių atsakymų į dominančius klausimus. Kai jų nesulaukiama, dažnai pasigirsta priekaištų. Tarkim, kodėl istorikai nutyli Lietuvos istoriją iki Mindaugo? Kodėl tiek daug kalbama apie Mindaugą, o nutylimi karalienės Mortos nuopelnai ir veikla? Tūlas čia gali įžvelgti istorikų tendencingumą, savavališką faktų atranką ar net cenzūrą. Ne visi suvokia, kad istorikas negali pasakyti daugiau, negu užfiksuota šaltiniuose. Jei apie karalienės Mortos gyvenimą išliko tik keturi trumpučiai epizodai ar užuominos, net ir labai norėdamas laikytis lyčių lygybės principo, monografijos apie ją neparašysi.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

       Bet žinių apie Mortą trūkumą dar galima paaiškinti – nebuvo ir negalėjo būti Morta tokia reikšminga kaip Mindaugas, tad ir šaltinių tyla apie ją nėra atsitiktinė. Kiekvienam dėmesio skirta pagal tą vaidmenį, kurį jam teko suvaidinti istorijoje. Jeigu paties Mindaugo gyvenimas – tokių skurdžių fragmentų dėliojimas, tai Mortos biografijos apskritai neturime ir niekada neturėsime.
       Tačiau vieną dalyką sunkiau suprasti dar didesniam žmonių skaičiui, net kai kuriems istorikams – kad neretai aiškiai atsakyti negalima ne tik į klausimus apie kokias nors smulkmenas, pavyzdžiui, kur palaidotas Mindaugas, bet ir esminius, pamatinius mūsų istorijos klausimus.
       Vienas pirmųjų tokių klausimų – kada susikūrė Lietuvos valstybė, kiek Lietuvos valstybei metų? Į paprastą klausimą norisi atsakyti paprastai ir aiškiai. Pavyzdžiui, Lietuvos valstybė įkurta 1253 metų liepos 6 dieną. Šiemet ji švenčia 750 metų jubiliejų.
       Atsakymas paprastas, bet ar teisingas? Šio klausimo dažnai stengiamasi išvengti. „Valstybės formavimasis yra procesas, o jos pradžios data – susitarimo dalykas“, – ramina save kai kurie istorikai.
       Deja, jei istorija tebūtų susitarimo dalykas, ir istorikų nereikėtų. Istoriją galima būtų parašyti kad ir Seime. Ten jau būtų nutarta, kokia istorija gražiausia, patogiausia ir tinkamiausia Lietuvai.
       Tiesą sakant, panašiai buvo pasielgta su minėta 1253 metų liepos 6 dienos data. Moksliniu požiūriu teiginys, kad būtent tą dieną Mindaugas buvo karūnuotas, tėra slidi hipotezė, kurią atidžiau panagrinėjus derėtų ir atmesti. Bet įstatymu ji buvo įtvirtinta, ją ir švenčiame. Gal ir nieko baisaus, smulkmena – svarbu, kad turime progą prisiminti senąją Lietuvos praeitį, neužmiršti Lietuvos valstybingumo ištakų. Tačiau kiekviena klaida ar abejotinas sprendimas gimdo naujas problemas: o jei liepos 6 d. atmesime, kokią datą rašysime vadovėliuose – tą, kurią švenčiame, ar tą, kuri moksliškai patikimesnė?
       Rodos, taip paprasta būtų išvengti tokių problemų, jeigu būtų švenčiamos tik šaltiniuose aiškiai paliudytos, o ne kieno nors hipotetiškai išskaičiuotos datos. Juo labiau kad Mindaugo istorijoje tokių esama. Štai ir karūnavimo atvejis – tikslios karūnavimo datos nežinome, bet žinome, kada popiežius pripažino Lietuvos karalystę ir leido Mindaugą karūnuoti Lietuvos karaliumi. Tai 1251 metų liepos 17 diena.
       Dvejais metais ankstesnė data. Beje, ir paaiškėja, ko vertos visos „sutartys“ laikyti Mindaugo karūnavimą Lietuvos valstybės įkūrimo data. Jau ir pakrikštyta, ir popiežiaus bule pripažinta Lietuvos karalystė pagal tokią „sutartį“ dar dvejus metus neturėtų būti laikoma net valstybe.
       O ar iki krikšto ir popiežiaus bulės Lietuvos valstybė neegzistavo? Žinoma, egzistavo. Jeigu į praeitį žvelgtume tik moksliniu požiūriu, tokių problemų net nekiltų. Deja, tenka susidurti su grynai utalitariniu požiūriu. Norime paprasto atsakymo į iš pažiūros paprastą klausimą, reikia datos, kurią būtų galima pažymėti kalendoriuje ir švęsti.
       Kokio požiūrio į istoriją mums šiandien reikia, reikėtų pagaliau apsispręsti. Jei nesvarbu, kas vyko, o svarbu, kad kažkas dėl ko nors susitarė, tai neturime piktintis ir tuo, kad mūsų kaimynė Baltarusija sutarė dėl ko kita – kad Mindaugas buvo baltarusių karalius, kad jis karūnavosi baltarusių mieste Naugarduke, kuris netgi buvo jos sostinė. Moksliniu požiūriu – tai pasakėlės vaikams, bet Baltarusijoje dėl to sutaria net tituluoti mokslininkai, taip rašoma ir vadovėliuose. Akivaizdu, kad toks kelias veda ne į istorijos pažinimą, o į mitų kūrimą ir istorijos pažinimo aklavietę. O ar mes irgi norime eiti panašiu „sutartinės istorijos“ kūrimo keliu?

Tomas BARANAUSKAS
Pranešimas skaitytas Pasaulio Lietuvių Bendruomenės XI Seime.

Laukite tęsinio