Baltų Atlantida

Mindaugo mirtis – sąmokslas ar teisingumo įvykdymas?

Valstybė - mūsų kūrinys, geras ar blogas. Atmintis - tai tūkstantmetė erdvė, kur esi įrašytas. Pagalvoji, kad tai, ką darė Mindaugas, buvo susiję ir su manimi. Ši diena yra atminimo ir valstybingumo diena /D. Katkus, orkestro vadovas/.

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Oficialieji Lietuvos istorikai paprastai aprauda ankstyvą Mindaugo galą kaip didelį nuostolį Lietuvai. Žemaičių bajorų nužudytas Lietuvos karalius visada vaizduojamas klastingų žudikų sąmokslo auka.

Vis dėlto keista, kad net mokykliniuose vadovėliuose nuvertinamas vienas turbūt „per daug asmeniškas, ir todėl nesvarbus“ Mindaugo karaliavimo epizodas: mirus žmonai Mortai, Mindaugas pasigrobė į laidotuves atvykusią pastarosios seserį Daumantienę.  Antanas Šapoka „Lietuvos istorija“.– Vilnius: Mokslas, 1989.– 60 p.

Mindaugas labiau primena ne sąmokslo auką, o nusikaltėlį, kuriam buvo įvykdytas teisingumas.

Prisiminus, kad būtent Daumantas buvo pagrindinis Mindaugo likvidavimo organizatorius, pati „ankstyva karaliaus žūtis“ įgauna visiškai kitokią prasmę. Vyrą, siekiantį išlaisvinti savo pagrobtą žmoną, paprastai vadina riteriu, o ne sąmokslininku.
Norėtųsi, kad Lietuvos valstybėje nebūtų visiškai nuvertinamas padorumas.

Be abejo, galima įžvelgti ir teigiamą Mindaugo įtaką Lietuvos raidai. Tačiau, aukštindami klastingąjį karalių, dauguma istorikų kažkodėl nutyli, kad būtent dėl Mindaugo avantiūrų lietuviai iš esmės taip ir nepadėjo sukilusiems prūsams, savo artimiausiai tautai, kuri buvo palikta viena, pavergta ir išnaikinta vokiečių; lyviams, o taip pat žiemgaliams ir kitoms baltų tautoms, kurioms po Durbės mūšio tiek nedaug betrūko iki išsilaisvinimo.

Užtat su pasididžiavimu pabrėžiama, kad Mindaugo laikais gimė tradicija pamėgdžioti daug šimtmečių niokojusias Lietuvą Vakarų Europos tautas, jų religiją bei kultūrą.

Kas yra svarbiausia istorijoje: asmeninio vertinimo reikalas, ir gali būti, kad istorinio materializmo autoritetų prisiskaitę bei Makiavelio idėjų sužavėti oficialieji istorikai yra teisūs – be Mindaugo nebūtų tokios Lietuvos, kokia ji yra dabar.

Tačiau, net ir pripažinus istorinius Mindaugo nuopelnus, nesinori susitaikyti su tuo, kad toks užkietėjęs išgama ir niekšas, palyginus su kuriuo ir pats Stalinas gali pasirodyti visai moralia asmenybe, yra paskelbtas Lietuvos valstybingumo simboliu. Juk norėtųsi gyventi tokioje valstybėje, kurios pagrindiniu istoriniu herojumi būtų jei ne iš tikrųjų padorus žmogus, tai bent toks, kurio niekšybės nepateko į metraščius, na nors ne menkysta ir savo tautos išdavikas.

Juk Liepos šeštąją minima oficiali valstybės diena iš esmės yra iškilmingas šventimas mūsų tėvynės pardavimo, galbūt didžiausios Lietuvos istorijoje išdavystės. Dar daugiau, išgamos karaliaus garbinimas yra tiesioginis įžeidimas jo išduotoms ir parduotoms lietuvių tautoms.

Juk aukštinamas žmogus, kuris mainais į savo karūną išdavė kalavijuočiams Žemaitiją, pardavė visą tautą, kuri iki šiol išlaikė savo etninę, o iš dalies  net ir valstybinę savivoką. Mindaugo išaukštinimas vėl ir vėl parodo žemaičiams, kad Lietuvos istorikai ir valstybę valdantys politikai juos laiko teisėta preke, už kurią didieji Lietuvos valdovai šauniai pirkdavosi titulus ar svetimšalių paramą (taip pat ir Vytauto atveju).

Pasipiktinę tokiais akibrokštais, žemaičiai jaučiasi menkinami Lietuvoje ir kai kurie iš jų jau pradeda galvoti apie nepriklausomybę nuo juos įžeidinėjančios valstybės.

Todėl gal vertėtų pabaigti akivaizdžiai prieštautinę ir priešvalstybinę Mindaugo garbinimo tradiciją? Juk progas ir datas galima pakeisti, gatves – pervadinti, paminklus – išvežti į Grūto parką.

Deja, yra viena iš tikrųjų neįveikiama kliūtis – dabartiniam Lietuvos „valdančiajam elitui“ tai neapsimoka. Juk šalia istorinių Mindaugo žygių tokie nereikšmingi atrodo dabartinių išgamų darbeliai.

Pagal oficialiąją ideologiją Mindaugas kur kas daugiau nusipelnė Lietuvai nei Margiris ir Pilėnų gynėjai


Deja, ciniškas Lietuvos istorijos vertinimas nėra atsitiktinė valstybės formuojamos kultūros apraiška. Oficialioji istorijos interpretacija apie Mindaugą, Lietuvos krikštą bei „įsijungimą į krikščioniškąją Europą“ labai primena ideologų kruopščiai sukonstruotą mitą, kurio tikslas – pateisinti sąmoningą ir nuoseklią lietuvybės žeminimo bei lietuviškos savimonės naikinimo politiką, kurią kažkada vykdė pagrindinis dabartinių korumpuotų politikų ramstis – Katalikų bažnyčia.

Laukite tęsinio