Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas legendas, kuriose kalbama apie kunigaikštį Šventaragį ir Šventaragio slėnį.XVI a. Lietuvos metraščiuose bei Motiejaus Stijkovskio „kronikoje“.. nurodoma,...

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai – savęs atpažinimas yra vienas didžiausių džiaugsmų, suteiktų žmonių giminei. Tai teikia švelnią artimos istorijos perspektyvoje raibuliuojančią ...

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą, kuriuose skleidžiamos sufantazuotos istorijos apie Pilėnus ir juos gynusius didvyrius. Dienraščio žurnalistų Luko Pilecko ir Tomo Vaisetos ...

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir praradimai

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stiliaus mūrus, o rytiniame – nežinomo pastato ...

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. Žmogui…patinka dangus, bet jis jo nevertina, netausoja ir nesaugo. Žmogui…patinka žiūrėti i žvaigžde, bet jis nesupranta, kad negali pasilikti tik ...

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką, metalo išlydymą. Dabar kalviai suvokiami, kaip žmonės, dirbantys su geležimi ir ...

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. Pravažiavę Dūkštas ir pakilę į aukštą kalną, pasukite į dešinėje kelio pusėje esančią automobilių stovėjimo ...

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė šiandien

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli ...

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“. Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno ...

News Image

Tyrimai Šventaragio slėnyje

Katedros ir Valdovų rūmų teritorijos tyrinėtojams reikia prisiminti Lietuvos metraščiuose užrašytas ...

News Image

Baltų menas

„Galėčiau populiariai paistyti, kaip sunku ir sudėtinga atgauti atmintį, bet ne, pasakysiu tiesiai –...

News Image

Kryžiaus žygis prieš Pilėnus

„Lietuvos rytas“ vėl demonstruoja ne kokią reputaciją, šiandien publikavęs straipsnį ir vaizdo įrašą...

News Image

Rokantiškių piliavietė-spindesys ir prar

Rokantiškių piliavietės kiemo vakarinėje dalyje archeologai atidengė gotikinio ir renesansinio stili...

News Image

Žmogus ir žvaigždės

Žmogus. Saulė.Dangus.Žvaigždė.Lietus Žmogus…myli saule, bet nesuvokia kad ja negalima manipuliuoti. ...

News Image

Kalvystės paslaptys

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė n...

News Image

Airėnų akmuo

Dūkštai , Vilniaus rajono sav. Airėnų akmenį Jūs galite rasti, važiuodami keliu Vilnius – Kernavė. P...

News Image

Mildos šventė.Mitas iš praeities-tikrovė

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kr...

News Image

Piliakalnis Vilniaus centre

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio...

Translate

Norint rašyti straipsnį





Varnių regioninis parkas



Vieta Jūsų reklamai

Citatos-Citatos.com

Apklausa

Ką atstovauja Lietuvos valdžia?
 

Dabar tinkle

Mes turime 24 svečius online

Statistika

Turinio peržiūrėjimai : 3694252

Jei norite paremti

Tebunie taip: Kad nemenkinčiau svetimo tikėjimo, nesityčiočiau iš savojo, kuris liepia sodinti medžius pakelėse, sodybose, alkuose, kryžkelėse ir prie savo namų. Kad mylėčiau ir gerbčiau savo tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo niekinimo jų kapus , kad jų atilsiui kapinėse sodinčiau ąžuolų, diemedžių… Kad be švento reikalo neiškirsčiau nei vieno medžio, nei vieno žydinčio žolyno nesumindyčiau, o per savo gyvenimą vis sodinčiau medžius… Medis išreiškia visuotinį sarišį.Žiemą jis apmiršta numesdamas lapus, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela….
Nuoširdi parama mums labai reikalinga, kuriant reportažus ir dokumentiką apie unikalius mūsų krašto žmones ir istoriją.

Apie Jūsų paaukotas lėšas skelbiama skyriuje "Mūsų rėmėjai".
3 Lt SMS numeriu 1679 su tekstu Balt
5 Lt sms numeriu 1679 su tekstu Balt5

INIT



UAB Kvedarsta

Tradicinių šokių klubas

tel: 8 614 46076 - Jūsų turimą medžiagą video juostose (VHS,Mini VHS,DV) perrašome į skaitmeną, panaikiname nekokybiškas vietas, kooreguojame spalvas ir raišką. Teirautis tel: 8 614 46076
Žmogaus įvardijimas PDF Spausdinti Email
Parašė   
Penktadienis, 06 Gegužė 2011 15:03


LKŽ randame jau retai vartojamus žodžius – varduoti, vardyti, vardininkas, varduotojas, vardintojas: Burtininkai dar vadinami vardininkais, nes jie žino žodžius, vardus; Ta buvo gera vardininkė – pavardys rožę ir pranyks (kitu vardu pavadins); Tas yra varduotojas, kas ligas varduoja (užkalba).

Anų laikų žmonių sąmonė buvo kitokia. Ją būtų galima palyginti su vaikiška sąmone. Vardas buvo daikto ar reiškinio dalis. Ž. Pjaže (Jean Piaget) tyrinėjimai rodo, kad:

1) 5-6 metų vaikai vardo atsiradimą laiko daikto esmės išspindėjimu;

2) iki 10 metų vaikai varde mato įsikūnijusią daikto esmę ir mano, kad vardo pakeisti negalima; vardas jiems yra suaugęs su daiktu;

3) tik nuo 11-12 metų vaikai suvokia vardo ir daikto skirtumą (sugeba abstrakčiai mąstyti).

A. Maceina: Gramatika giliausia savo esme yra ne žodžio mokslas, bet žodžio ir daikto santykio mokslas. XVII-XVIII a. filologai, būdami kartu ir filosofai, suprato žodžio ryšį su daiktu ir šia kryptimi bandė kreipti kalbos mokslą. F. Bekonas (Francis Bacon) svajojo apie gramatiką, kuri tyrinėtų ne žodžių tarpusavio atitikimą, bet atitikimą tarp žodžio ir daikto. Tą pačią mintį reiškė J. Herderis, Šotelis ir kiti. Tik XIX ir XX a. filologai, pasak Veisbergerio, gramatiką suknygino ir suskaldė. Jis rašė: Mūsų laikų filologija elgiasi taip, tarsi kalba būtų toks daiktas, kurį galima nuo visų sričių atskirti, nuo visų ryšių atpalaiduoti ir padaryti mokslo objektu.

Šiuolaikiniai filosofai ir psichologai bando išsiaiškinti, kaip mes save ir kitus apgaudinėjame sugalvotais žodžiais bei ženklais. Ypač mus apgauna žodžiai – abstrakcijos: demokratija, teisė, valdžia, meilė, seksas, gyvenimas, likimas, laimė, pralaimėjimas...  Jie nėra konkretūs, jie neturi realaus pagrindo ir jų nei pačiupinėsi, nei pamatysi, nei į krepšį įsidėsi, tačiau jie nepaprastai reikšmingi mūsų gyvenime. Pavyzdžiui, sakome Sunkus mano likimas. To likimo nei pamatysi, nei pačiupinėsi, tačiau ištartų žodžių poveikį mes jaučiame. Taip sakydami mes nieko nedarome ir nieko nekeičiame. Tačiau vietoj to reiktų klausti: O kas konkrečiai man yra sunku? Tuomet jau galėtume konkrečiai, išsiaiškinti kas man yra sunku ir kažką daryti. Reiškinį įvardinus, jis tampa konkretus ir su juo galima ką nors daryti. Kalbos galimybėmis naudojasi psichologijos šaka, kurios pavadinimas – neurolingvistinis programavimas – jau pats savaime daug ką pasako. Nors to ir nesuvokdami, kalbėdami mes programuojame save bei kitus ir kuriame tikrovę.

Tyrinėjant kurčiųjų elgesį pastebėta, kad jie be žodžių gali suprasti gilesnę tiesą, kurią jiems perduoda emocinė ir fizinė kalbančiojo būsena. Tyrinėtojai teigia, kad kurčnebylio neapgausi, nes jis negirdi mūsų žodžių ir todėl neįmanoma jo suklaidinti. Kurčnebylys nereaguoja į sakomus žodžius. Mes, kurie tariame ir girdime žodžius, naudojamės jų galimybėmis: prisidengdami žodžiais apgaudinėjame kitus ir save, rodydami save kitokiais negu esame ir tuo pačiu labai lengvai pasiduodame žodžių magijai.

Melo detektorius, kuris, kaip ir kurčnebylys, nereaguoja į tariamus žodžius, atpažįsta melą, nes žmogaus kūnas nemeluoja. Meluoja protas. Meluoti ir tuo pačiu vertinti sugeba tik žmogus. Reikia išvystytų naujųjų smegenų (neokortekso), kad žmogus galėtų pameluoti. Protiškai atsilikę asmenys ir maži vaikai dar nesugeba meluoti. Norint pameluoti, reikia abstraktaus mąstymo. Mirusieji (t. y. nebeturintys kūno ir tuo pačiu smegenų), kaip rašo O. Milašius savo pasakose, nemeluoja. Tai patvirtina seni padavimai ir bendravimas su vėlėmis.

Moterys dažnai prašo: Pasakyk ar myli? Psichologai pataria: dažnai kartokite myliu, myliu... Mums taip labai kažko norisi, jog patys prašome, kad mus apgaudinėtų. Tačiau vyrai, labiau nei moterys, sugeba sakyti myliu nemylėdami. Vyrų stipresnis abstraktus, veiksmą nuo minties atskiriantysis mąstymas.

Kalba – tai siuvykla, kur visi drabužiai siuvami ne pagal išmatavimus, – sakė sufijų poetas Rumi.

Pavartę senesnius, o ypač senų kalbų žodynus, matysime, kad žodžiai yra daugiaprasmiai. Žodžių daugiaprasmiškumas reiškia, kad, ko gero, visi reiškiniai ir dalykai yra daugiaprasmiai ir tuo pačiu linkę išvirsti į priešybes. Tą, kuris suvokia žodžių daugiaprasmiškumą, mažiau apgauna žodžių magija. Dabartiniai žodžiai tampa vis labiau vienareikšmiais, o tai reiškia, kad mus labiau veikia neurolingvistinis programavimas arba įvardinimo magija. Pavyzdžiui, anglų k. žodis gay, kuris tapo tarptautiniu – gėjus, – dabar verčiamas linksmas. Tačiau senesni žodynai rodo ir kitas prasmes: 2) nedoras, ištvirkęs; 3) ryškus, margas (A. Laučka, B. Piesarskas ir kiti, Anglų – lietuvių kalbų žodynas, V., 1992).

 Akivaizdu, kad linksmumas, linksmybės visada reiškia tam tikrų suvaržymų ar visuomenėje priimtų taisyklių laikiną atmetimą, todėl linksmybių ir nedorumo ar ištvirkimo riba yra labai slidi. Kiekvienas žinome pavyzdžių, kai didelės linksmybės baigiasi ištvirkimu. Viskas, kas per daug, yra nuodėmė, – sako sena išmintis. Vienprasmiškai suprantantis žodį gay žmogus nebeįžvelgia linksmybėse slypinčio ištvirkimo. Vienprasmiškai suprantami žodžiai labai padidina žodžio galią, formuojant naują tikrovę.

Kalba, žodis yra tarpinė grandis tarp dvasinio ir medžiaginio pasaulių. Per kalbą ir įvardinimą idėja įgauna formą, pavidalą, ji įsibūtina ir pamažu tampa mūsų tikrovės dalimi. Mintis neturi nei kūno, nei pavidalo, ji yra dvasinis reiškinys. Žodžiais išsakydami mintį, idėją mes jai suteikiame formą, pavidalą ir įkūnijame medžiaginiame pasaulyje, o suteikdami daiktams ar reiškiniams pavadinimus, mes juos pašaukiame į savo tikrovę ir jie mums pradeda būti. Kol daiktas ar reiškinys neturi vardo, jis tarsi neegzistuoja. Objektyviai pasaulyje jis yra, tačiau mūsų kuriamoje subjektyvioje tikrovėje jo nėra. Žmogaus kuriamos tikrovės visada yra subjektyvios, t. y. tikros tik jam pačiam, o kitiems – ne. Žodžiai tikras, tikrovė yra kilę iš veiksmažodžio tikti arba, pasak A. J. Greimo, – tikėti. Kas mums tinka, tas tampa tikra ir tuo mes tikime.



LAST_UPDATED2
 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas: