Baltų Atlantida

Durbės mūšis: istorija, priežastys, pasekmės

Po šio mūšio žemaičiai pasiūlė Vokiečių ordinui paliaubas – tai leido jiems išvengti dar vieno kryžiuočių reido į jų teritoriją. Kryžiuočiai sutiko, nes tikėjosi, kad paliaubų metu pavyks įtikinti žemaičių lyderius pasekti Mindaugo pavyzdžiu.

 Laida!

Adobe Flash Player not installed or older than 9.0.115!

Tačiau jų lūkesčiai nepasiteisino. Almino nepaveikė net tai, kad, baigiantis paliauboms, 1259 m. rugpjūčio 7 d., Mindaugas vėl užrašė Žemaitiją Ordinui. 1259 m. vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje jo vadovaujami žemaičiai vėl įsiveržė į Kuršą ir sumušė juos atsivijusius kryžiuočius Skuodo mūšyje. Šį kartą žuvo 33 riteriai.
Tai jau buvo ganėtinai įspūdinga pergalė

Po šios pergalės žemaičiai nedelsdami surengė dar vieną žygį į Kuršą. Livonijos krašto magistras nusprendė juos sutikti prie Vartajos pilies, tačiau žemaičiai pasirodė vakare, kitoje Vartajos upės slėnio pusėje, ir jis nesiryžo jų pulti iš karto. Tuo tarpu naktį žemaičiai sėkmingai atsiraukė ir grįžo namo be nuostolių. Bandymai pateikti tai kaip Ordino pergalę gėdingai žlugo: žiemgaliai, buvę Livonijos magistro kariuomenėje, pasidarė atitinkamas išvadas ir, grįžę namo, išvijo kryžiuočių įgulas iš savo pilių.
Ordinas nusprendė keisti taktiką: užuot rengus grobiamuosius žygius į priešų žemes, buvo sugalvota čia statyti pilis. Vos prasidėjus 1259 m. žiemai, Livonijos magistras surengė žygį į Žiemgalą – atakavo Tervetę, o paskui atsitraukęs pastatė pilį Duobėje. Žemaičiai ją nedelsdami užpuolė, bet, tuo pasinaudodami, kryžiuočiai pačioje 1259 m. pabaigoje buvo įsiveržė į pačią Žemaitiją ir Karšuvos žemėje pastatė Šv. Jurgio pilį arba Georgenburgą, lokalizuojamą Vilkų Lauko I piliakalnyje.
Žemaičiams tai turėjo tapti rimta problema: XIII a. jie dar nebuvo įvaldę pilių apsiausties technologijų. Tačiau išeitis buvo rasta – žemaičiai užblokavo Georgenburgą, šalia pastatydami savo pilį (lokalizuojamą Vilkų Lauko II piliakalnyje).
Georgenburgo įgulos padėtis komplikavosi, atsargos išseko, todėl 1260 m. liepos pradžioje jungtinės Ordino pajėgos iš Livonijos ir Prūsijos susirinko Klaipėdoje, ketindamos žygiuoti jai į pagalbą. Ordino kariuomenėje būta ir danų iš šiaurinės Estijos bei švedų kryžininkų, kuriems vadovavo kunigaikštis Karlas Ulfsonas (Karl Ulfsson). Tikslus kariuomenės dydis nėra žinomas, bet atsižvelgiant į Livonijos ir Prūsijos mobilizacinius pajėgumus, Ordinas galėjo turėti aštuonis tūkstančius karių ar net daugiau.
Žemaičiai galėjo jiems priešpastatyti vos pusę tiek, tad kraštui grėsė Sembos likimas. Vis dėlto šiomis kritinėmis aplinkybėmis jie ir vėl nepasimetė ir su keturiais tūkstančiais vyrų įsiveržė į Kuršą, stengdamiesi patraukti Ordino kariuomenę paskui save.
Akiplėšiška rizika pasiteisino su kaupu. Pasikliaudamas kiekybiniu savo kariuomenės pranašumu, Livonijos magistras leidosi paskui įsibrovėlius, nusprendęs, kad Žemaitiją bus galima užpulti po to, kai bus sunaikinta jos kariuomenė.
Perdėtas pasitikėjimas savim nulėmė ir kitą fatališką Ordino vadovybės klaidą. Mūšio su žemaičiais išvakarėse Ordino kariuomenėje buvę kuršiai paprašė, kad pergalės atveju jiems būtų sugrąžintos žemaičių į nelaisvę paimtos moterys ir vaikai. Bet, užuot pažadėję patenkinti šį visai natūralų prašymą, kryžiuočiai kuršiams atsakė, kad su jų gentainiais bus elgiamasi pagal visiems žinomus karo papročius. Matyt, tokiu būdu norėta įgąsdinti kuršius, kurie ankstesniuose mūšiuose su žemaičiais nerodydavo deramo entuziazmo. Tačiau šantažo poveikis buvo priešingas. Kai liepos 13 d. kryžiuočių ir žemaičių kariuomenės susitiko prie Durbės ežero, kuršiai vieningai ėmė trauktis, o dalis netgi atsuko ginklus prieš savo vakarykščius viešpačius. Jų pavyzdžiu pasekė ir estai. Ordino kariuomenė staiga sumažėjo, be to, jai teko kautis neparankiomis sąlygomis – drėgname slėnyje, kuriame sunkiai šarvuoti riteriai negalėjo smogti visa jėga. Taigi pralaimėjimas tapo neišvengiamas. Žuvo 150 Ordino brolių su Livonijos magistru ir Prūsijos maršalu priešakyje. Didesnių nuostolių Vokiečių ordinas patyrė tik 1410 m. liepos 15 d. įvykusiame Žalgirio mūšyje, kuriame žuvo 200 Ordino brolių.
Žemaičių pergalė prie Durbės sukrėtė visą Pabaltijį. Georgenburgo ir Duobės pilys buvo paskubomis apleistos. 1260 m. rudenį prasidėjo 14 metų trukęs Didysis prūsų sukilimas. Kuršiai į savo pilis pasikvietė žemaičių įgulas. Tiesa, Vokiečių ordinui netrukus pavyko užimti Dzintarę, kurioje, keršijant už sukilimą, buvo išžudyti ne tik vyrai, bet ir visi paaugliai nuo 11 metų. Vis dėlto 1261 m. vasarį žemaičiai dar kartą sumušė kryžiuočius prie Lielvardės. Po šito sukilo netgi Saremos estai.

Istorikė Inga Baranauskienė

Laukite tęsinio